Audringais plojimais „Žalgirio“ arenos scenoje pasitikta Inga Valinskienė savo pranešimą pradėjo mintimis apie tai, kodėl sutiko dalyvauti „Moters vizijos“ konferencijoje.
„Gavusi pakvietimą, neabejojau, ir iškart sutikau. Čia tikriausiai sugrojo savimeilės momentas – staiga pasijutau įvertinta, kad galiu publikai pasakyti kažką prasmingo. O kai konferencija jau buvo ne už kalnų, savęs paklausiau: Ingute, ar bent įsivaizduoji ką tu kalbėsi žmonėms?“ – susirinkusiems pasakojo dainininkė ir pabrėžė, kad būtent ši dvejonė padiktavo jos pranešimo temą.
„Kartais reikia neabejoti arba abejoti tada, kai jau esi priverstas daryti ir nebeturi kur pabėgti. Nenoriu jums kartoti klišinių frazių – kaip reikia save mylėti, nes niekas kitas nepamils, siekti tikslo kiekvieną dieną, nelyginti savęs su kitais, belstis į 30-tas duris, kai 29-os neatidaro ir t.t. Visą tai jau girdėjot arba išgirsit, bet šito aš nesakysiu, nes nei viena iš šių taisyklių man nepasiteisino. Nemanau, kad save labai myliu, prabudusi ryte aš negalvoju apie tikslą ir nesibeldžiau į trisdešimt durų. Nebent į vienas, kurios neatsidarė...“
I.Valinskienė prisiminė save vaikystėje ir daugelio nuostabai save apibūdino kaip „kuklią intravertę mergaitę“, kuri svajojo tapti aktore. Ji pasidalijo istorija, kai būdama 17-kos bandė šią svajonę įgyvendinti.
„Buvo tokia maža mergaitė, kuri bijojo net pakelti akis. Berniukai klasėje ją skriausdavo, nes ji nemokėjo atsikirsti (o štai dabar ji gali stoti prieš tūkstantinę minią!). Ta kukli ir intravertė mergaitė turėjo svajonę būti aktore. Ji girdėjo, kad Lietuvoje sunku įstoti į institutą dėl aktorių dinastijų, giminių klanų, tad pagalvojo ji, kad stos į Kaliningrado institutą. Su žemėlapiu rankose išvyko, susirado institutą, pridavė dokumentus, praėjo tris turus, o ketvirtam kažkam nepatiko ir jos svajonė sudegė.
Ta mergaitė buvau aš ir po šių uždarytų durų, nesakiau sau, kad bandysiu dar dvidešimt kartų. Į jas nebesibeldžiau. Viskas tuo tarsi ir galėjo baigtis, bet kai šios duris užsidarė, atsidarė visos kitos. Ir nei į vieną iš jų aš nebandžiau brautis“, – pasakojo I.Valinskienė.
Pasakodama apie „atvertas duris“, Inga pabrėžė, kad jas jai atvėrė ne jos vyras prodiuseris Arūnas Valinskas.
„Didžioji dalis dabar galėtų įvardinti – juk ji ištekėjo už prodiuserio, jai viskas ant lėkštutes padėta... Ištekėjau už teisininko, kuris tik vėliau tapo prodiuseriu ir durų jis man neatidarinėjo.
Prisimenu, kai pirmosios atsivėrė pradėjus garsinti filmus – tuo metu Audrius Giržadas pastebėjo mano tembrą ir pasiūlė įgarsinti pirmą filmą, o aš sutikau. Daug kam atrodo, kad garsinti tai reiškia tik skaityti, bet tai daug sudėtingiau. Žinojau, kad turiu gebėjimą ir jam atsirado galimybė atsiskleisti.
Mano pirma įrašyta daina buvo su Ovidijumi Vyšniausku, o ją įrašyti pasiūlė mano vyras Arūnas Valinskas. Nors labai bijojau, nuėjau į studiją drebėdama, niekas manęs nenuvedė. Bet jei daina būtų skambėjus blogai, juk jos nebūtų leidę radijuje, nebūčiau įrašius ir visų kitų dainų. Ir Arūnas Valinskas čia niekuo dėtas.
Vėliau sekė vaidmenys spektakliuose, filmuose, serialuose... Čia kaip sniego gniūžtė, kuri rutuliojasi - tu darai, o kuo toliau, tuo daugiau gali padaryti. Taip darant galimybės seka viena kitą“.
Inga Valinskienė prisiminė ir vieną gražiausių savo patirčių – dalyvavimą šokių projekte. „Žinojau, kad nelemta man tapti gulbe, galėjau to nedaryti, nes esu metro aštuoniasdešimt, o sako, kad tokiems aukštiems žmonėms neišeina šokti... Bet aš be proto norėjau! Ir tikrai ne Arūnas skambino laidos prodiuseriams, kad prakištų savo moteriškę. Beje, tuo metu jis buvo seimo pirmininkas ir labai gerai prisimenu, kai jo patarėjai sakė: tu ką, leisi seimo primininkienei savo kumpius prieš kameras raityti? Ir jis leido, o aš sėkmingai raičiau tuos kumpius ir nors nelaimėjau, tai buvo geriausias gyvenimo potyris“.
Užbaigdama savo pranešimą, Inga Valinskienė reziumavo mintimis, kad reikia nebijoti rizikuoti ir nerti į galimybes, kuriose gali atsiskleisti vidinis potencialas.
„Kai surinkau pirmą areną su devyniais tūkstančiais žmonių, norėjau apsisukti ir pabėgti. Bijojau taip, kad kojos drebėjo dvi pirmas dainas, ir žmonės pirmose eilėse juokėsi, tačiau vėliau pajutau euforiją. Svarbiausia išdrįsti!
Taigi, mūsų galimybės yra neribotos ir mano atveju jos susiklostė mano naudai, jas galėjau išnaudoti. Kiekvienoje aplinkoje jų atsiranda, tereikia rizikuoti. Bandykite ir būkite pelenės, kurios tiki, kad atras savo batelį“, – linkėjo Inga Valinskienė.
Fotogalerija:
