Pasak I.Norkutės, į gimtadienius visuomet reikia žvelgti kaip į mažą stebuklą, juolab kad niekada negali žinoti, ką tau šia proga yra sugalvoję bičiuliai – būna, kad ir draugai kokį siurprizą sugalvoja, ir koks gerbėjas gėlių puokštę netikėtai atsiunčia.
Todėl esą kuo mažiau planuoji, kuo mažiau ruošiesi šventei, tuo daugiau džiugių emocijų pasikrauni.
„Nebesinori tų žvakučių ant torto, nebesinori tų sovietinių balių. Nebesinori ruoštis visą dieną ir galvoti, ką čia kaip kam pagaminti, nukrauti pilną stalą vaišėmis ir laukti sveikinimų. O paskui... kas ten žino, gal ir liksi viena prie to stalo sėdėti“, – dar kelios dienos iki gimtadienio duodama interviu 15min pasakojo I.Norkutė.
– Sakote, kad nebenorite švęsti. Kodėl akcentuojate, kad nebe? Anksčiau mėgote?
– Tiesiog ateina laikas. Metams bėgant pasikeitė požiūris, atsirado kitos vertybės. Nesakau, kad nemėgstu pačios šventės, tačiau nebenoriu planuoti nesuplanuojamo. Man daug didesnė dovana – staigmena.
Dabar labiau norisi pabusti ryte, mintyse pasidžiaugti, kad, štai, mano šventė atėjo, padėkoti mamai, tėčiui. Nors mamos jau nebeturiu, bet tėčiui paskambinsiu. O jokių ten minėjimų nenoriu, nebe.
– O kaip atrodo jūsų gimtadienio rytas? Turite tądien kokių savų ritualų?
– Nelabai. Nors šią dieną turiu laisvadienį, rytas ramesnis. Bet gal ir gerai. O šiaip... atsakinėju į skambučius, priimu sveikinimu – malonus tas dėmesys, neslėpsiu. Kita vertus, gimtadienio dieną labai laukiu stebuklo, visuomet jo laukiu.
– Ką turite omenyje sakydama „stebuklo“?
– Galima tą vadinti stebuklu, staigmena, nesvarbu. Tiesiog tikiuosi, kad įvyks kas nors netikėto. Būna, kad per gimtadienius jo sulaukiu – pasveikina koks seniai matytas girdėtas žmogus, gerbėjas kaip nors maloniai pradžiuginti sugalvoja.
Nors šiemet viskas kitaip. Po skyrybų viskas einasi visiškai kitaip...
– O kas kitaip?
– Viskas. Kad ir per gimtadienį – anksčiau tikėdavausi, kad tądien bus gėlės. O dabar... dabar nieko nežinau. Kita vertus, man tai net patinka, tas nežinojimas veža. Dabar vis pagalvoju, kad mano šūkis gali būti laisvė papūgoms!
– Kiekvienas gimtadienis, tai lyg asmeniniai Naujieji metai. Per tuos metus būna ir linksmesnių, ir skaudesnių akimirkų. Jei atsigręžtumėte atgal – kaip apibūdintumėte praėjusius metus? Kokie jie buvo?
– Metai ritosi bangomis. Kalbant apie skyrybas – buvo skirtingi etapai: iš pradžių vyko toks vaidybinis etapas, kai nors ir nebuvo viduje lengva, bandžiau save ir kitus įtikinti, kad jaučiuosi puikiai, kad viskas klostosi labai gerai. Tačiau taip nebūna – kiekvienas normalus žmogus turi išgyventi visus skyrybų etapus.
Pragyvenome kartu dešimt metų – tai išties daug, todėl viską staiga pamiršti ir užbraukti liniją – nelengva.
Tačiau suvokiu, kad kurį laiką gyvenau iš pareigos, kad tai niekur neveda, todėl manau, kad skyrybomis palengvinome vienas kitam gyvenimą. Išsiskyrėme be konfliktų, likome draugais, o tai svarbiausia.
– Tačiau ar visuomet pavyksta draugais likti?
– Kodėl ne? Su Aurimu labai puikiai sutariame. Dirbame viename darbe, viename teatre, tarp mūsų nėra jokių barnių. Abu turime skirtingus gyvenimus, skirtingus tikslus, abu skirtingai mąstome.
Kartais gal ir pati pagalvoju – taip, gaila, kad taip viskas išėjo, bet šiandien abu esame laimingesni, nei buvome iki tol. Nusprendėme negyventi galvojant, ką pasakys kiti, ką kas pagalvos – koks skirtumas.
TAI PAT SKAITYKITE: Aktorė Inga Norkutė: „Mes išsiskyrėme“
– Bet ar dirbti toje pačioje aplinkoje nesunku? Nes juk galima nesipykti, tačiau šiandien Aurimas Žvinys – jūsų vadovas. Kaip pavyksta atskirti darbinius santykius nuo asmeninių?
– Suprantu, kad buvome vyras ir žmona. Gal ir kažkada, kai buvau žmona, turėjau didesnę laisvę pasisakyti. Tačiau Aurimas Žvinys Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovu tapo tuomet, kai mes išsiskyrėme. Dabar, kai jis mano direktorius, statusas visai kitas, be abejonės, santykiai visai kitokie.
Tačiau aš savotiškai save stabdau, žiūriu į jį kaip į direktorių. Juolab kad jis turi draugę, būsimą žmoną, su kuria jau afišavosi viešai. Linkiu jiems sėkmės. Nors, mano nuomone, tie santykiai – per greitai, per greitai jie afišuojasi.
Nors aš nesikišu, laikausi požiūrio, kad asmeninius reikalus darbe turi palikti už durų. Atėjai į darbą ir dirbi, turi būti profesionalas, tavęs neturi liesti asmeniniai dalykai, tai būtų nepagarba kolegoms.
– Nesijaučiate apsimetinėdama pati prieš save?
– Ne. Gal todėl, kad aš pati padariau tą žingsnį, pati inicijavau skyrybas. Man tuomet net palengvėjo, man net akmuo nukrito, nes gyvenau iš pareigos, pajaučiau, kad tai tapo įpročiu.
Bet džiaugiuosi, kad užteko jėgų padėti tašką. Jei mes vienas kito nepapildome, kam tęsti tokį gyvenimą? Nors dabar manau, kad Aurimas net savotiškai laukė, kad aš tą žingsnį žengčiau.
Vienoje laidoje jis sakė, kad jam tai buvo gyvenimo pamoka, nors ir man pačiai įdomu, kokia ta pamoka buvo?
– O jums pačiai kokių pamokų davė šie santykiai?
– Net ne pamokų – iki šiol nesupratu, kodėl aš su juo gyvenau. Pati galvoju, ką aš jame mačiau, bet nesuprantu. Žinoma, buvo gražių momentų, tačiau atsakymo vis dar neradau.
Galbūt aš kokią nors misiją atlikinėjau, gal vienas kitam atlikome kažkokią misiją, turbūt toks periodas buvo.
Po skyrybų pasikeitė žmonės, su kuriais bendravau, atsirado kitų pakeleivių. Ir tie kiti žmonės pirmiausia į mane ėmė žiūrėti ne kaip į aktorę, o kaip į moterį, jie ėmė vertinti mane ne kaip buitinę partnerę, o kaip moterį – tai man labai svarbu.
Su Aurimu tiesiog vienas kito neatitikome. Išsiskyrėme. O dabar – kitas etapas. Dabar rūpinuosi šunimi (Inga augina beveik 2 metų italų mastifą vardu Naitas, – red.).
O šiaip negalvojau, kad tiek daug gerbėjų sulauksiu.
– Išties daug jų atsirado?
– Kai žmonės sužinojo, kad skiriuosi – labai daug atsirado: ir gatvėje kalbina, ir žinutės plaukia. Net negalvojau, kad tarp vyrų būsiu tokia populiari, nei aš čia gražuolė, nei ką. Bet supratau dar ir kitą dalyką – dešimt metų jaučiausi kaip paukštelis narve: greit pasifilmuoju, tada į teatrą, o paskui skubu namo pas vyrą. Ir visuomet taip. O dabar – išeinu į miestą, renginius, net gėlių teatre daugiau gaunu, dėmesio daugiau sulaukiu.
Sakyčiau, išlaisvėjau. Dabar esu savimi, nors prieš tai jaučiausi prispausta, jaučiasi lyg ne savo kailyje.
– O tai jau yra gal koks konkretus, rimtas gerbėjas?
– Vieno pagrindinio nėra, tačiau kai bus, tikrai su juo pasirodysiu viešumoje. Dabar galiu sakyti taip – yra daug kovotojų, tačiau dar ir pati nežinau, ko širdelė nori. Rinktis yra iš ko, ir nors nubyrėjo jų daug, yra keli, kurie tikrai verti dėmesio.
– Sakote, kad pati jaučiatės išlaisvėjusi, kad gyvenimas tapo kitoks visomis prasmėmis. Gal ir kokių naujų veiklų atradote?
– Gal nelabai. Man net priešingai – toks ramybės poreikis atsirado, erdvės reikia. Dalyvauju visokiuose įdomiuose projektuose, edukacinių renginių atsirado. Viename jų pasakojau apie emigraciją ir tuomet net pati pagalvojau – gal verta emigruoti?
Juk laikas bėga, o savo čia jau kaip ir padariau. Būna, ateina mintys, ar aš čia reikalinga? Nelabai jaučiuosi reikalinga.
Neseniai grįžau iš Šveicarijos, ten lankiausi pas vieną draugą. Labai patiko man ta šalis, todėl visokių pamąstymų turiu.
– Rimtai svarstote apie emigraciją?
– Kodėl ne? Dirbčiau su vaikais. Čia tik pasvarstymai, tačiau jie vis dažniau ateina į galvą. Lietuvoje atiduodu visą save, tačiau suvokiu, kad jei ne televizija – neišgyvenčiau. Negalėčiau išlaikyti puikaus veislinio šuns ir gyvenčiau vien kruopomis misdama, o čia būtų nesąmonė. Man sako kartais, ko tu kūsti? Todėl, kad Lietuvoje gyvenu.
– Tačiau nepaisant sunkesnių momentų, neabejoju, kad yra dalykų, kurie jus džiugina. Kas šiandien padeda jums pasijusti laimingai?
– Akimirkos, kai jaučiuosi reikalinga darbe, tai, kad turiu šunį. Džiugina ir gerbėjų laiškai. Kad sulaukiu nemažai komplimentų, kad man kas pasako – oo, kokia tu graži moteris. Net pavasaris džiugina.
Mano gyvenimas pasikeitė, kai išsiskyriau. Dabar toks atsinaujinimo etapas, jaučiuosi kaip gyvatė, pakeitusi odą. Ir jei nuoširdžiai – anksčiau skaudėjo, dar bandžiau apsimetinėti, bet šiandien to nebejaučiu. Taip, buvo sunku, buvo, kad skaudėjo, reikėjo daug dalykų iš širdies išplėšti. Reikėjo įgyti savarankiškumo ir tas periodas nebuvo rožėmis klotas. Tačiau sukandi dantis, išgyveni tai ir supranti, kad viskas praeina.
– Ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Gerų, nuoširdžių žmonių gyvenime, palinkėčiau būti reikalinga darbe, kurį myliu – aktorystėje. Taip pat linkiu išminties, kad ji nenubluktų, linkiu geros nuotaikos ir gerų šarvų prieš negatyvias emocijas, pavydžius, piktus žmones. Stiprybės, meilės ir viskas bus puiku.
Daugiau Ingos Norkutės gyvenimo akimirkų:
