– Tadai, kaip mus, įsisukusius į kasdienę rutiną, gali paliesti menas?
– Mano supratimu, menas turi tokį patį svorį kaip ir mokslas bei technologijos. Jeigu apie meną kalbame kaip discipliną, aprėpiančią literatūrą, muziką, teatrą ir visas kitas jo apraiškas, tuomet akivaizdu, kad evoliucija neįmanoma be meno.
Menas turi didžiulę įtaką mūsų raidai – visuomet pasiūlo naują požiūrio kampą ir praplečia pasaulėžiūrą. Be skirtingų meno rūšių ir jo poveikio grįžtume keliais šimtmečiais atgal.
Kalbant apie meno poveikį mūsų kasdienybei, visuomet sakau, kad menas nedaro nieko kito, tik atspindi mus pačius.
– Technologijos neišvengiamai palietė visas mūsų gyvenimo sritis. Ar dėl jų keičiasi meno samprata, meno ir žiūrovo santykis?
– Visais laikais buvo visokio meno, tačiau anksčiau nebuvo tiek priemonių, kurios meną darytų interaktyvų. Kita vertus, klausimas, kas labiau paliečia žmogų – parke stovinti skulptūra, ant kurios gali laipioti vaikai, ar galerijoje išstatyti meno kūriniai.
Kartu su technologijomis mums atsirado daugiau priemonių interaktyviai reaguoti į meną. Įdomu, kad tai keičia ne tik meno ir žiūrovo, bet ir meno bei jo autoriaus santykį.
Pavyzdžiui, kaip menininkas elgiasi su savo kūriniu – leidžia jį žiūrovui patirti per kameros objektyvą ar ne – priklauso nuo jo įsitikinimų ir pažiūrų. Vieni bijo plagijavimo, kiti, priešingai, skatina žmones fotografuoti ir tokiu būdu dar kartą išjausti meno objektą.
Britų menininkas Banksy paskutiniosios parodos metu padengė vienos muziejaus darbo dienos išlaidas tam, kad tą dieną jo darbus nemokamai galėtų apžiūrėti visi, kas tik nori. Žinoma, parodos metu buvo leidžiama viską fotografuoti. Tad santykį su žiūrovu iš dalies formuoja ir pats autorius.
– Kaip Jūs elgiatės meno parodoje kaip žiūrovas – ar fotografuojate meno objektus?
– Visur, kur tik galima fotografuoti, fotografuoju tai, kas mane įkvepia. Man tai profesinis įgūdis – jei meno objektas palieka įspūdį, fotografuoju tiek jį patį, tiek informaciją apie jo kūrėją. Grįžęs iš kelionių, šias nuotraukas išspausdinu, kataloguoju ir archyvuoju. Tuos vaizdus, kurie palieka didžiausią įspūdį, išsikabinu ant sienos.
Tokia vaizdinė informacija man yra viena iš darbo priemonių. Net jeigu kai kurios nuotraukos iš svetur lankytų meno parodų lieka tik mano telefone, vis vien tarnauja kaip darbo priemonė.
– Ką apie mus ir mūsų santykius pasakoja Jūsų naujausia balionų instaliacija?
– Viskas prasidėjo nuo gebėjimo personifikuoti negyvus daiktus. Vienu metu mano studijoje „apsigyveno“ balionas, prie kurio netikėtai prisirišau. Jis judėjo studijos erdvėje lyg augintinis, ir tai mane paskatino pasidomėti, ar gali vienas balionas būti susietas su kitu – taip, lyg išvestų pavedžioti šuniuką.
Šis mano patyrimas buvo visiškai jausminis, lygiai tokį patį atkartoju ir parodoje „Step Into the Art“. Sistemiškai išdėlioti balionai savo raštu ir judėjimo ritmika žiūrovui kelia jausmus, kuriuos paprastai kelia tik gyvas objektas.
Taip vieno baliono istorija mane paskatino paliesti antropologines temas. Man įdomios kognityvinės mūsų reakcijos, nusakančios, kiek esame priklausomi nuo biologinių procesų. Žiūrovas, tamsioje erdvėje vaikščiojantis tarp balionų, kur jį veikia šviesos, garsų ir ritmo kontrastas, gali atrasti, kaip mūsų santykį su aplinka nulemia prigimtiniai dalykai. Neturime laisvos valios, mūsų reakcijos į tam tikrus dalykus yra vienodos, prigimtinės.
Todėl nėra taisyklių, kaip apžiūrėti ar vertinti balionų instaliaciją – ką joje būdamas jauti, tą ir analizuoji. Įdomu yra tai, kad nors instaliacija neturi aiškaus naratyvo, žiūrovai reaguoja panašiai, vedami sistematinės elgsenos.
– Ši balionų instaliacija pirmą kartą rodoma Lietuvoje. Kaip jaučiatės, kai svetur pripažinta idėja sulaukia susidomėjimo ir gimtinėje?
– Visiškai ramiai vertinu tai, kad mano parodos yra daug dažniau eksponuotos Italijoje ar JAV nei Lietuvoje. Natūralu, kad į jau dvejus metus puoselėjamą balionų instaliaciją sureagavo tie meno kuratoriai, kuriems buvo artima panaši pasaulėžiūra.
Tiesą sakant, nedideles balionų instaliacijas jau buvau rodęs Lietuvoje ir anksčiau – „ArtVilnius“ mugėje, privačių užsakovų erdvėse. Visgi viešai ilgesnį laiką visiems prieinamą parodą pristatome tik dabar. Mane džiugina, kad yra žmonių, kurie patikėjo šia idėja.
– Kaip dažnai dalyvaujate verslo ir meno partnerystėse? Kodėl tokios partnerystės yra svarbios menui?
– Menas negali gyventi be partnerysčių – menai geriausiai klesti ten, kur yra juos palaikanti ekonomika. Joks menininkas negali gyventi be verslo paramos, juo pasitikinčių žmonių ar jo darbus kolekcionuojančių gerbėjų.
Partnerystė su „Huawei“ nutiko netikėtai. Kažkuriuo metu ši organizacija pastebėjo mano darbus, pasiūlė bendradarbiauti ir suteikė visišką laisvę. Tai man leido pristatyti instaliaciją, kurios įgyvendinimas yra itin brangus. Balionų pilna parodos erdvė – tai lyg labai, labai brangi puokštė, kurios gyvavimas yra laikinas.
Dujų pripildyti balionai gali išsilaikyti ne ilgiau nei kelias savaites, todėl imtis tokios parodos išties yra prabanga, reikia ypatingai ja tikėti. Juk paprastai į meną investuojantys žmonės nori išsisaugoti objektus, į kuriuos investuoja, o šios parodos atveju rezultatas priešingas.
Verslo partnerio pasitikėjimas man leido eksperimentuoti. Iki šiol rengdamas balionų instaliacijas, buvau prisirišęs prie juodų balionų baltoje erdvėje. Apsisprendęs šią parodą daryti tamsoje, iki pat paskutinės minutės nebuvau užtikrintas pasirinktu sprendimu.
Tačiau rizika pasiteisino, tamsoje įgyvendintos parodos įspūdis yra labai geras, ir tikiu, kad tai nulems mano instaliacijų formatą ir ateityje.
