Aktoriumi niekada nesvajojęs tapti Karolis užaugo teatro režisierės, lietuvių kalbos mokytojos ir teisininko šeimoje. Ir nors, kaip pats sako, visada buvo itin aktyvus, tačiau jį kur kas labiau domino menas, muzika, todėl dar mokykloje su draugais įkūrė grupę „BASI“, kuri gyvuoja iki šiol.
„Turėjome ilgą koncertinę pertrauką, nes tiesiog buvome pavargę vieni nuo kitų. Visi gyvenime veikiame labai skirtingus dalykus, todėl pasidarė sunku susikalbėti. Bet, kai pasiilgome muzikos, vėl susiėjome ir šiuo metu labai repetuojame“, – smagia intriga pokalbį pradeda Karolis.
Kilęs iš Elektrėnų 26-erių vaikinas prisipažįsta, kad nors jo gimtajame mieste visi visus pažįsta, tačiau dabar, kai tapo labiau matomu, žmonių reakcijos ir žvilgsniai tik padažnėjo.
Nors K.Kasperavičius sako, kad nėra karjeristas ir už viską svarbiau jam yra pats gyvenimas, šiuo metu jis vaidina dvylikoje einamųjų spektaklių, serialuose „Moterys meluoja geriau“ ir „Prakeikti II“, taip pat sukūręs vaidmenis tokiuose filmuose, kaip „Pelėdų kalnas“, „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“, miniseriale „Černobylis“ ir jau netrukus pradės filmuotis Emilio Vėlyvio naujame filme apie kurį nedaugžodžiavo, tik prasitarė, jog toks filmo scenarijus jau seniai nebuvo jo taip sužavėjęs.
Paklausus aktoriaus, kaip jis viską suspėja, šis atkerta, kad jo darbas jam yra malonumas, jis nesikankina ir atsikėlęs ryte negalvoja, ką daryti, kad diena darbe praeitų greičiau.
„Aš esu freelancer'is, neturiu pastovių pajamų ar pastovaus darbo, nesu saugus, o tam, kad išgyvenčiau aš bandau viską suspėti“, – pripažįsta aktorius.
„Teatrono“ trupė, kurios režisierius Gildas Aleksa praėjusiais metais buvo nominuotas „Auksiniuose scenos kryžiuose“ kaip jaunasis menininkas, garsėja savo spektaklių ekstravagantiškumu, kai aktoriai iššoka per balkoną, o žiūrovai spektaklį stebi ne teatro salėje, o bute.
Mintis, kad žmonės į spektaklį ateina kaip į bičiulio butą, o pasirodymą stebi patogiai ant sofos, skamba išties beprotiškai. Ir aktoriams tokia vizija kadaise skambėjo kaip neįgyvendinama idėja, tačiau kai važiuojant į repeticiją jam pasiūlė vaidinti „Otelą“ būtent tokiomis aplinkybėmis, šis nedvejodamas sutiko.
„Viskas prasidėjo ne nuo medžiagos, kaip įprastai būna, o nuo idėjos, kad vaidinsime butuose. Bet kai tu, būdamas dvidešimt keturių, gauni pasiūlymą vaidinti Otelą, tai net nekyla abejonių nesutikti“, – šypsosi aktorius.
Veiksmas prasideda Otelui kepant bulves, jo draugai sėdi, geria šampaną ir laukia, kol susirinks visi žiūrovai. Tuomet yra patiekiamas maistas ir visi pradeda vaidinti.
Pokalbio metu aktorius išdavė spektaklio pabaigą, tad nemėgstantiems išgirsti sensaciją, šią vietą praleisti reikėtų. Bet Oletas spektaklio pabaigoje pasitraukia iš gyvenimo, tad su kūrybine komanda teko ilgai pagalvoti, kaip šią sceną reiks pateikti žiūrovui.
Netikėčiausių idėjų būta daug, galiausiai prieita išvados, kad spektaklio pagrindinis veikėjas iššoks per balkoną. Tam, kad viskas atrodytų tikroviškiau, jie įrengdavo pastolius prieš premjeras, ir visai nesvarbu buvo kas už lango – žiema ar vasara.
„Kai rodėme spektaklį Elektrėnuose, buvau pamiršęs pasakyti savo mamai, kad veiksmo pabaigoje iššoksiu per balkoną. Kai tai įvyko, mama pradėjo šaukti: „Karoli!“, – prisiminęs šią istoriją juoko neslėpė aktorius.
Spektakliai vyksta ne nuosavuose butuose. Gerų žmonių dėka randamos naujos vietos premjeroms, į jas atvyksta apie 12 žmonių. Tikslų adresą susidomėję sužino žinute, kurią likus porai valandų iki spektaklio gauna į mobilųjį telefoną.
Prie šios trupės Karolis prisijungė dar mokydamasis akademijoje, kai „Teatrono“ režisierius Keistuolių teatre statė savo magistrinį spektaklį „Heraklis“. Vos susipažinęs su režisieriumi Gildu Aleksa, Karolis atrado ryšį ir šis jį pasikvietė dirbti kartu.
Ir nors profesionalaus teatro vardą ši trupė gavo tik praėjusiais metais, dirbti tokiame kolektyve norėtų kiekvienas. Tarp aktorių ir režisieriaus nėra jokios hierarchijos, o kolegos yra lyg antroji šeima. Kai paklausiau K.Kasperavičiaus, kaip jis mano, kodėl jų santykiai yra tokie šilti, jis nedvejodamas atsakė.
„Visų pirma, reikia, kad susitiktų tinkami žmonės, antra – daug dirbti ir daug laiko kartu praleisti. Gildas savo nuožiūra surinko žmones, kurie tarpusavyje suliptų. Neretai mes drauge praleidžiame daugiau laiko, nei su savo šeima, tai net nenorėdami tampame artimi. Būna, kad pasipykstame, bet dažniausiai dėl to kaltas būna pervargimas“, – pripažįsta Karolis.
Kaip nepasimesti tarp tiek daug personažų? Aktorius nusijuokia ir sako, kad visi jie yra labai skirtingi, bet neslepia, kad kai kuriuose spektakliuose padaro kažką panašaus, ką jau buvo daręs, tačiau yra tokių personažų, kurie būna panašūs į tikrąją tavo asmenybę.
Kaip kad, pavyzdžiui, režisierės Ievos Stundžytės dar akademijoje pastatytame spektaklyje „Identify“, kurį ir dabar rodo atvirame rate, Karolis vaidina jauną gydytoją, kuriam prijaučia, supranta jo vidinę būseną.
Tiesa, scenarijų aktorius namuose nesimoko, viską stengiasi įsiminti repeticijų metu. Kai su G.Aleksa kuria spektaklius, aktoriai neretai patys rašosi tekstus, todėl automatiškai juos įsiminti yra lengviau. Žinoma, pasitaiko ir tokių variantų, kai pasiruošti scenai tenka vos per kelias repeticijas.
„Kai pirmą kartą man teko tai daryti, buvo daug streso, nors visi sakė, kad mano jaudulio tikrai nesimatė. Man asmeniškai buvo labai sunku, nes vaidmuo turi įvesti į spektaklį. Tu turi būti labiausiai pasitikinčiu iš visų. O kai tu pats savimi nelabai pasitiki ir nežinai, ką darai, svarbiausia, kad šalia būtų geri kolegos, kurie padėtų tau emociškai“, – sako Karolis, pripažinęs, kad net ir dabar, kai prie jo pavardės keliauja itin įspūdingi darbai, iki šiol sunkiai susitvarkantis su šiuo pasitikėjimo klausimu.
„O kas yra pasitikėjimas? Spektaklis yra surepetuotas dalykas, tenka daug improvizuoti, bet tu esi išmokęs amatą ir žinai kur improvizuoji. Prieš kiekvieną premjerą mane kamuoja šis jausmas, nes aš nežinau, kaip reaguos žiūrovai, bet pasitikėjimas ateina kartu su patirtimi“, – svarsto aktorius.
Stebėti save ekrane Karoliui irgi tikras iššūkis: „Jaučiuosi keistai, atėjęs į kino salę iš karto išgeriu porą vyno taurių ir visada atsisėdu vienas, kad nebūtų pažįstamų šalia. O tada vargstu. Aš pats sau esu labai negražus, bet čia kompleksai. Matau klaidas, suvokiu, kad viskas, jau uždėtas antspaudas ir tu nieko nepakeisi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau stengiuosi visko nesureikšminti“, – patirtimi dalinosi K.Kasperavičius.
Būna ir tokių vaidmenų televizijoje, kurie išgaruoja iš atminties. Ir nors neretai dažno aktoriaus gyvenime vyksta vidinė kova tarp teatro ir kino, Karolis sako visada jautęs pagarbą visoms sritims, tačiau prieš kameras jis jaučiasi saugiau, čia galima klysti, pasitaisyti, pakartoti. Pertrauka teatro scenoje neįmanoma, tačiau čia yra kitas pliusas – tu nelieki amžiams įprasmintas vaizde.
Stebint aktorių pasisakymus dažnai girdime, kad teatro pasaulyje yra daug melo, tačiau Karolis nesutinka ir sako, kad teatre ir gyvenime visur yra tiek pat apsimestinio gėrio, ir nereikia teatro sureikšminti, kaip melo gamyklos. Akivaizdu, kad tarp aktorių jaučiasi konkurencija, tačiau tai yra normalu, nes jų, Karolio teigimu, yra tiesiog per daug.
Būnant aktoriumi yra sunkiausia psichologinis pervargimas ir ilgos, ilgos repeticijos. Karolis paatvirauja, kad po vaidmenų televizijoje jis susilaukia ir daugiau merginų dėmesio, tačiau jam tai atrodo juokinga, nes jis puikiai supranta, kad merginas sužavi ne Karolio asmenybė, o jo sukurtas personažas.
Kai su Karoliu kalbėjome apie teatro autoritetus, šis pabrėžė, kad jo mokytoja Eglė Gabrėnaitė yra nepakartojama aktorė, kuri po savo geriausių vaidmenų turėjo penkerių metų pertrauką. Pauzė nuo scenos įvyko dėl to, kad aktorei tiesiog niekas nesiūlė naujų vaidmenų.
Šis pavyzdys skatina jaunąjį aktorių džiaugtis šia akimirka, kai turi nemažai vaidmenų ir stengtis šį laiką išnaudoti kuo profesionaliau, o, jei taip nutiktų, kad jo niekur nebekviestų, jis kurtų mono spektaklį.
Interviu pabaigoje pokalbiui pasisukus apie keisčiausius spektaklio metu nutikusius dalykus, Karolis sako, kad juokingiausia yra „balti lapai“. Taip aktorius įvardija momentą, kai niekaip negali prisiminti savo teksto. Ir prisiminė kai vaidino režisierės Ievos Stundžytės spektaklyje „Dvyliktoji naktis“.
„Vaidinu kapitoną ir kolegė klausi, kokioje šalyje mes atsidūrėme, o man „baltas lapas“. Dvidešimt sekundžių vaikščiojau po sceną ir galvojau, ką pasakyti. Man niekaip neatėjo į galvą atsakymas ir tada sakau jai: „O kaip tu galvoji?“. Ji nepasimetė ir atsakė: „Ilirijoje“... Bet tos dvidešimt sekundžių pilnos adrenalino, baimės, juoko ir tu išgyveni tiek daug emocijų vienu metu, o kas baisiausia, kad juokinga tik tau vienam“, – sako Karolis.
