Šabtajaus gimtinė – Panevėžio rajonas, Ramygala. Čia iki Antrojo pasaulinio karo užaugo kelios šeimos kartos.
– Mano senelis, pavarde Mirvis, miestelyje turėjo mažą parduotuvėlę. Dabar ji vadintųsi „supermarketu“. Bet visą mūsų giminę, prieš įžengiant vokiečiams, išžudė vietiniai – sudegino parduotuvę, namus, pasidalijo arklius.
Šabtajaus mama ištekėjo už kauniečio Kalmanovičiaus, todėl verslininkas save visuomet vadina Lietuvos piliečiu, nors turi dar dvi pilietybes – Rusijos ir Izraelio.
Kaune – šviesiausi metai. Studijų laikus laikinojoje sostinėje prisimena labai linksmai – Kauno politechnikos institute jis su draugais netgi subūrė „Linksmųjų išradingųjų“ komandą.
– Kaune praleidau dalį geriausių gyvenimo metų. Viskas klojosi puikiai, nes žmonės buvo labai geri, nuoširdūs. Neturėjome dėl ko pyktis, nebuvo ko dalytis. Jei kuris turėdavo pinigų, tai ir mokėdavo „Tulpės“ kavinėje ar alinėje. Pinigai tada nebuvo žmogaus vertės matas – jie priklausė visai chebrai.
Kiekvieną pirmadienį drauge lankydavome Kauno kino teatrus. Per dieną pasižiūrėdavom visus naujausius tą savaitę pasirodžiusius filmus.
– Buvo „su kuo“, bet problema buvo „kur“: žaisti kortomis, praleisti vakarą, bučiuotis... Dabar jau yra „kur“, ir net su kuo. Trūksta tik jėgos, sveikatos, – atsidūsta Šabtajus.
Naujas gyvenimas Izraelyje. Šabtajus jau dirbo Kauno dirbtinio pluošto gamykloje, kai tėvai po 12 metų prašymų 1971-aisiais gavo leidimą emigruoti į Izraelį.
– Ten buvo sunku. Izraelio žmonėms, paveiktiems „banko sąskaitos filosofijos“, rūpėjo tik materialūs dalykai. Mums, įpratusiems prie kitokios draugystės, teko skubiai keisti mąstymą.
– Jūsų dažnai klausia – iš kur tas milijoninis kapitalas? Kas padėjo Izraelyje atsistoti ant kojų? Skaičiau, kad domėjotės medicina ir norėjote uždirbti daugiau už savo pirmąją žmoną – medikę Tatjaną, kurią sutikote Izraelyje.
– Tania tikrai uždirbo neblogai. Ji buvo ir tebėra ginekologė, gyvena Izraelyje. Ir aš visą gyvenimą svajojau būti gydytojas. Mano idealas – tėvo draugas, ko gero, žymiausias Kauno ginekologas Borisas Voščinas. Jis atrodė labai gražus ir protingas. Bet išsigandau, kad reikės po 20 valandų per dieną „ant užpakalio“ sėdėti, lotyniškas knygas skaityti. Be to, suvokiau, kad tai turi būti „duota Dievo“. Todėl pinigus uždirbau kitaip.
Pagyvenęs Izraelyje porą metų, vyriškis įsisuko į pramogų verslą – rengė rusų artistų gastroles. Idėja kilo vakarieniaujant su baleto solistais Galina ir Valerijumi Panovais – dar „šviežiais“ emigrantais iš Leningrado.
– Kai jie atvyko į Jeruzalę, kilo didelis triukšmas – visi apie juos rašė ir kalbėjo. Tačiau pinigų niekas neskubėjo duoti. Pasiskolinęs pradinį kapitalą, išsinuomojau salę ir pradėjau pardavinėti bilietus. Juos tiesiog šluote šlavė! Vietoj dviejų koncertų paskelbėme keturis, paskui dar tris papildomus. G. ir V.Panovai po sėkmingų pasirodymų nusipirko mersedesą. O aš uždirbau tais laikais astronominę sumą ir per savaitę atidaviau skolas.
26 metų Šabtajui šis verslas sekėsi: netrukus į Izraelį jis atvežė „Boney M“, duetą „Baccara“, britų karališkąjį baletą.
Milijonieriumi tapo Afrikoje. Izraelyje verslininkas sutiko žmogų, pakeitusį jo tolesnį gyvenimą – amerikietį rabiną Ronį Grinvaldą. Jis atstovavo naujai Pietų Afrikos valstybei – Boputatsvanai.
– Tai buvo bananų – pusiau pripažinta – respublika, kurią apartheido valdoma Pietų Afrikos valdžia 1977-aisiais leido įkurti vienai tautelei. Jai vadovavo prezidentas Lawrence‘as Lucasas Manyane Mangope – labai išsilavinęs afrikietis. Susipažinęs su juo atradau galimybę iš mažų pinigų padaryti labai didelius.
Boputatsvanai atitekusioje PAR žemės teritorijoje buvo platinos, todėl naujoji valstybė pinigų nestokojo. Kartu su prezidentu Lucasu Mangope Šabtajus įsteigė statybos firmą, kuri pastatė pirmuosius lošimo namus Pietų Afrikoje, krokodilų fermas, viešbučius, stadionus.
– Į miesto atidarymo iškilmes atvežiau net Frenką Sinatrą. Jis surengė du koncertus, kartu vakarieniavome. Mūsų įmonė toje Boputatsvanoje suklestėjo, nes statėme greičiau ir pigiau nei kitos Afrikos kompanijos.
Gyvenimas rojuje. Atrodo, verslininko gyvenimas tada tapo rojumi – Kanuose jis net pilį įsigijo.
– Tai kad Kanuose 80 procentų namų yra pilys... Mano namai – tikrai prabangūs: su dideliu žemės plotu, baseinu, pastatyti labai gražioje vietoje. Tada pradėjau „novorišo“ (ang. „new rich“ – „naujasis turtuolis“) gyvenimą ir... kilo problemų. Juk buvau iš skurdžios šeimos, manęs niekas nemokė, koks kaklaraištis tinka prie kostiumo ir kokį vyną reikia užsisakyti prie tam tikro maisto... Užsikrėčiau ta liga, kuria serga daugelis „naujųjų“ rusų ir lietuvių – kuo brangiau.
Tais laikais Šabtajus turėjo įspūdingą „Rolls Royce“ automobilių kolekciją, nuosavą lėktuvą.
– Kai pirmą kartą Izraelyje norėjau nusipirkti aštuonvietį „Golfstream“, aviacijos gamyklos direktoriaus pasiteiravau, kiek per mėnesį kainuoja jį išlaikyti. Jis atvėrė akis: „Pone Kalmanovičiau, jei klausiate tokių dalykų, jums dar per anksti pirkti. Juos įsigyja tie, kurie neskaičiuoja...“ Vėliau supratau, kad turėdamas lėktuvą netapsiu protingesnis. Juk tokį patį galėtum pasisamdyti... Arba skristi dideliu laineriu verslo klase. Tikrai pigiau kainuotų.
Tos ligos simptomus Šabtajus fon Kalmanovičius iliustruoja anekdotu:
– Susitinka du naujieji turtuoliai. Vienas giriasi: „Matai, pirkau kaklaraištį net už 800 dolerių“. Kitas atkerta: „Koks tu kvailas – ten už kampo toks pats kabo už keturis tūkstančius...“
Šabtajus neslepia, kad už kaklaraiščius taip pat paklodavo didelius pinigus, o „naujųjų turtuolių“ liga sirgo maždaug pusantrų metų. Nusileisti ant žemės padėjo sušlubavusi sveikata ir incidentas ore, per kurį vos nežuvo. Su minėtu Afrikos prezidentu kartą skrido į Bukareštą, kai dėl degalų stygiaus jiems teko leistis avariniu būdu. Po to skrydžio lėktuvą pardavė.
– Nežinau, kuris vaistas labiausiai padėjo. Matyt, visi kartu. Be to, sutikau kelis protingus žmones, kurie paaiškino gyvenimo filosofiją. Mano sūnūs, dukra Daniela gimė turtinguose namuose, todėl jiems bus lengviau. O aš, buvęs Dirbtinio pluošto gamyklos darbuotojas, staiga uždirbęs daug pinigų, turėjau išmokti juos valdyti.
Pirmosios skyrybos – dėl lošimo namų. Beveik tuo pat metu pradėjo byrėti pirmoji Šabtajaus šeima. Su Tatjana jie pragyveno 10 metų, užaugino dukrą Liat. Verslininkas sako, kad viena skyrybų priežasčių buvo azartiniai žaidimai.
– Tania turėjo pinigų ir daug laisvo laiko. Dėl to ir aš šiek tiek kaltas. Kol skraidžiau po pasaulį verslo reikalais, ji likdavo viena. Kokia čia šeima, jeigu matydavomės vos vieną savaitgalį per du mėnesius? Tokiai inteligentiškai moteriai Kanuose atsiveria daug galimybių, bet ji nuėjo lengviausiu keliu – į kazino. Iš pradžių laimėjo sumą, paskui pralošė... Tai baisi liga. Žmogus nebesuvokia pinigų, daiktų vertės.
Supratęs savo klaidą, pasiėmiau šeimą į Afriką. Bet jau buvo per vėlu, išsiskyrėme. Manau, neturiu teisės apie ją kalbėti negerai. Ji – nuostabi moteris, padovanojusi puikią dukrą.
Nelaisvės metai. Po skyrybų Šabtajaus laukė dar vienas didelis išbandymas – Izraelyje buvo suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą – už „šnipinėjimą SSSR naudai“. Tai nutiko pačiame verslininko aukso amžiuje.
– Čia lėktuvai, pilis Kanuose, gražiausios pasaulio moterys, rinktiniai prezidento draugai, ir staiga – atsiduri už grotų. Didelis kontrastas!.. Draugai manė, kad ilgiau nei tris mėnesius neištversiu, „pasikabinsiu“. Prieš tai gyvenimas sukosi tokiu greičiu, kad neįsivaizdavau, kur mane nuves. Pats nieko nebekontroliavau – dienotvarkę tvarkė sekretorės. Tai gal likimas padovanojo galimybę sustoti?
Kalėjimas, pasak verslininko, suteikia progą pasitikrinti, ar esi vyras.
– Vieni ima rūkyti narkotikus ir taip susikuria ramybės iliuziją. Kiti tampa skundikais, pažemintaisiais. Galiu pasidžiaugti, kad per tuos metus nė karto neužsirūkiau, nemiegojau su vyrais ir nieko neskundžiau.
Šabtajus labiausiai gailisi, kad dėl jo arešto daugiausia nepatogumų patyrė tėvai (Lietuvoje tėčiui už nugaros šnabždėdavosi, kad „čia to areštuoto Kalmanovičiaus tėvas“) ir 11 metų dukra Liat, kurios akivaizdoje policija krėtė namus.
Po 5,5 metų iš kalėjimo Šabtajus Kalmanovičius teigia išėjęs visai kitas žmogus.
– Jie suėmė vieną didžiausių pasaulio „pleibojų“, kuris tikėjo, kad jam viskas galima, o gyvenime svarbiausia – pinigai ir malonumai. Į laisvę grįžau kur kas ramesnis. Skamba paradoksaliai, bet gal ir gerai, kad patekau į kalėjimą. Antraip manęs jau seniai nebūtų – galėjo nušauti konkurentai arba pats būčiau miręs nuo to beprotiško lėkimo. Aišku, kalėjime praradau sveikatos, vėliau teko šuntuoti širdies kraujagysles. Bet man padėjo Izraelio, Vokietijos medikai.
Naujas verslas. 1993 m. grįžęs į Rusiją Šabtajus ėmėsi farmacijos verslo, supirkinėjo vaistines, firmą pavadinęs dukros Liat vardu.
– Norėjau pirkti banką, bet bankininkus šaudė. Buvo galimybių įsigyti aliuminio gamyklą, tačiau pašalindavo kiekvieną, kuris priartėdavo prie metalo. O farmacininkų neskriaudė.
Iš pradžių Šabtajus dirbo su garsiu dainininku ir verslininku Josifu Kobzonu, kurį pažinojo dar iki suėmimo.
– Su J.Kobzonu mane supažindino Vladimiras Vysockis – su juo 1979 metais susidraugavome keliaudami po Ameriką. Vėliau suvedė ir su kitais draugais – Genadijumi Chazanovu, Andrejumi Mironovu...
Lifte su Arvydu Saboniu. Dar labiau verslininkas didžiuojasi pažintimi su Arvydu Saboniu. SSSR ir Izraelis neturėjo diplomatinių santykių, todėl krepšinio varžybos tarp šių šalių komandų vykdavo Belgijoje.
– Tai nutiko maždaug prieš 20 metų. Per pirmas Europos taurės rungtynes „Žalgiris“ sutriuškino „Maccabi“. Laukė antrosios rungtynės. Jų išvakarėse viešbučio lifte sutikau Sabą su keliais žaidėjais ir gydytoju. Manydamas, kad Belgijoje niekas nesupranta lietuviškai, medikas pakvietė gerti alaus. Arvydas atsisakė: „Negersiu, rytoj reikia laimėti“. Kaip jis nustebo, kai lietuviškai pasakiau: „Gali gerti, vis tiek jokių šansų neturite“. Taip ir nutiko.
– O kaip jums kilo mintis prieš 8 metus paremti „Žalgirį“ 6 mln. dolerių?
– Sabas žinojo, kad esu turtingas ir laikausi žodžio. Kai komanda ėmė byrėti, jis atėjo prašyti paramos. Mums pasisekė sukurti tikrą krepšinio šeimą ir laimėti „Eurolygą“. Buvome vientisas kolektyvas – nesiskirstėme pagal tautybę, rasę, religiją. Pusė komandos prieš rungtynes valgydavo sinagogoje. O aš pakeliui dar užeidavau į katalikų bažnyčią.
– Tačiau laimėję „Eurolygą“ išsiskyrėte su „Žalgiriu“? Kodėl? Rusijos spaudoje paaiškinote labai diplomatiškai: neva norėjote keisti veiklos pobūdį...
– Izraelio kariuomenė – stipriausia pasaulyje ir dėl vadų rotacijos. Taigi išeiti reikia tada, kai dar esi viršūnėje. Nenoriu suvedinėti sąskaitų su tais, kurie trukdė kurti „Žalgirį“, ar tais, kurie paskui mane pašalino. Parašykite, kad išėjau savo noru, iš dalies – dėl protesto. O ta pergalė, 10 tūkst. sirgalių oro uoste, Prezidento V.Adamkaus įteiktas Gedimino ordinas ir sutiktas Sabas – nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos.
Tačiau Šabtajus neslepia, kad dar svajoja grįžti į Kauną. Juolab kad atmetė kitus pasiūlymus.
– Atsakiau net Aleksandrui Gomelskiui! Nes užaugau su „Žalgiriu“, tėvas širdyje irgi buvo žalgirietis – tai mano komanda.
Žmoną paviliojo Zemfyra? Po skyrybų su „Žalgiriu“ sekė kitos – 2000 m. nutrūko santuoka su antrąja žmona Anastasija (jie augino dukrelę Danielą, kuriai dabar 8-eri).
– Spauda rašė, kad Anastasija, pradėjusi dirbti Zemfyros prodiusere, pamilo dainininkę ir persikėlė pas ją gyventi. Kitaip tariant, jus išskyrė popžvaigždė lesbietė...
– Visų pirma Zemfyra yra mano artima draugė, labai rimta moteris. Iki šiol su ja bendrauju. O Nastia – labai gera prodiuserė, nuolat sugalvojanti, kaip patraukti publikos dėmesį. Kai tik spauda nustodavo apie Zemfyrą kalbėti, buvusi žmona tuoj paleisdavo kokią nors „antį“. Taigi gandas apie „lesbiečių“ ryšius iškart suveikė. Žvaigždėms svarbu, kad apie jas būtų rašoma ir kartais visai nesvarbu kas.
Pasak Šabtajaus, panašiai elgiasi daugelis Rusijos žvaigždžių. Ir Ala Pugačiova su Filipu Kirkorovu iš tikrųjų neišsiskyrė. Tai – tik dar vienas būdas atkreipti į save dėmesį. Verslininkas sako neseniai kartu su jais vakarieniavęs.
– Anastasija ir anksčiau gyveno su vyrais, ir išsituokusi susitikinėjo ne su moterimis. Dabar ji draugauja su kino režisieriumi Dmitrijumi Meschijevu.Taigi skyrybos įvyko tikrai ne dėl seksualinių problemų. Dėl to kalčiausias didelis amžiaus skirtumas. Aš jau buvau radęs, ko gyvenime ieškau, o ji dar norėjo ieškoti. Galbūt Nastia nebuvo ta moteris, kurią man geriausia tiko vesti, bet tapo ta, su kuria lengviausia buvo išsiskirti.
Milijonas už dukrą? – Ar tiesa, kad Anastasijai sumokėjote milijoną dolerių už tai, kad su jumis liktų dukrelė Daniela?
– Nesąmonė. Prašiau, kad man pagimdytų dukrą, tai ir pagimdė. Bet išsiskyrėme draugiškai. Be to, Nastia ne toks žmogus, kurį papirktum milijonais. Ji tikrai ypatinga, savarankiška, individuali. Netrukus ateis pasitarti dėl dukrelės, galėsi pats jos paklausti.
Ir iš tikrųjų po kelių minučių įeina Anastasija. Apsikabina su buvusiu vyru, pasibučiuoja. Prasitrinu akis – ar nesapnuoju.
– Štai, Nastenka, žurnalistas klausia, ar tikrai tau sumokėjau milijoną už dukrą...
Anastasijos veido išraiška byloja, kad tokie klausimai įgriso iki gyvo kaulo ir turbūt tai, kad milijono ji negavo.
Čia galbūt reikėtų atskleisti šio pokalbio vietą ir aplinkybes. Šabtajui fon Kalmanovičiui priklauso daugiaaukštis namas prestižiniame Maskvos rajone su uždaru kiemu. Pirmi du aukštai – verslininko biuras, judaistikos muziejus, porceliano kolekcijos sandėlis. Trys viršutiniai – vadinamasis „penthauzas“ – butas, kuriame šiuo metu gyvena trečioji Šabtajaus šeima. Tai 33 metų žmona Ana Archipova (prieš keletą metų buvusi ryškiausia Rusijos moterų krepšinio žvaigždė) ir 2005 m. rugpjūtį gimę sūnūs dvyniai – Aleksandras ir Grigorijus.
– Ana – labai protinga moteris. Stengiasi gražiai sutarti su mano dukra Danečka. Ir yra pati geriausia pasaulyje motina – iki šiol maitina abu sūnus. Namuose tvarkosi viena, atsisako bet kokių padėjėjų. Nenori prie vaikų leisti svetimų. Tik savo mamą pasikviečia į pagalbą.
Vienas iš dvynių tikrai žydas: Aleksandras visą laiką nepatenkintas, jam nuolat kažką skauda, jis nori „dabar ir tučtuojau“.
Krepšinio biseksualas. Vedęs Aną, Šabtajus sako galutinai įsimylėjęs moterų krepšinį. Tačiau atrodo, kad tai nutiko dar prieš vedybas, kai Šabtajus fon Kalmanovičius tapo bene garsiausiu moterų krepšinio mecenatu. Juokais žurnalistai jį pakrikštijo krepšinio biseksualu: laimėjęs „Eurolygą“ su „Žalgiriu“, tą patį laimėjimą netrukus pakartojo su moterų komanda – Jekaterinburgo UGMK.
– Nesu biseksualas lovoje, tik krepšinyje, – nusijuokia. – Gal net feministas. Manau, moterys nusipelno tokios pat pagarbos, dėmesio kaip ir vyrai.
Iš tikrųjų Šabtajus prieš keletą metų nustebino visko mačiusias Jekaterinburgo žaidėjas. Komandoje įvedė naują tvarką: merginos skraidė tik verslo klase, gyveno tik prabangiuose viešbučiuose. Ir, svarbiausia, po kiekvienų rungtynių (kad ir koks jų rezultatas būtų), kambariuose jos rasdavo gėlių. Dabar, ėmęs šefuoti Maskvos srities „Spartako“ komandą, visoms nupirko dar ir po automobilį.
– Vairuotojai joms ir krepšius nešioja. Juk žaidėjos turi jausti, kad yra žvaigždės.
Tarnybinis romanas. Būtent tokiu netradiciniu elgesiu 2002 m. ir patraukė Anos Archipovos (UGMK įžaidėjos) dėmesį. Tiesa, iš pradžių jai nepatiko toks žaidėjų „lepinimas“, tad komandos lyderė nuėjo aiškintis. Šabtajus įdėmiai išklausė ir nuo tada pradėjo vis dažniau teirautis Anos nuomonės. Nors Ana nepritarė „tarnybiniams romanams“ ir turėjo artimą draugą, Šabtajaus kerams atsispirti nesugebėjo.
Lūžis įvyko 2003 m. sausį. Komanda žaidė Italijoje, treneris negavo vizos ir vietoj jo į varžybas išskrido Šabtajus fon Kalmanovičius. Rungtynes laimėjo, tačiau nuotaiką gadino pablogėjusi Anos sveikata. Tuo metu vyras rengėsi vykti į Vokietiją atlikti medicinos tyrimų prieš širdies operaciją, tad pasiūlė Anai važiuoti kartu ir pasirodyti patyrusiems gydytojams. Krepšininkė po ilgų svarstymų sutiko. Vėliau prisipažino, kad pakeliui jis bandė „siekti greitos pergalės“, tačiau, išgirdęs „ne“, elgėsi labai draugiškai ir mandagiai. Matyt, tai buvo gudri laukimo taktika.
– Ar Ana baiminosi tapti eiline jūsų – gero psichologo – auka?
Šabtajus ima ragelį ir skambina žmonai.
– Ana, mano meile, mano gyvenime – šalom. Kaip mūsų sūnūs laikosi? Gerai? Čia žurnalistas iš Lietuvos klausia, ar tu tikrai manęs bijojai...
Ragelyje išgirstu linksmą moters balsą. Ji neigia bijojusi, aiškina, kad nesmagiai jautėsi dėl amžiaus, socialinės padėties skirtumų, komandos draugių požiūrio į santykius su viršininku.
Meilė sužydėjo per finalą. Taškas šioje istorijoje buvo padėtas 2003-iųjų pavasarį. Likus dienai iki „Eurolygos“ finalo, Šabtajus išskrido į Vokietiją operuoti širdies. Viską metusi Ana atlėkė iš paskos. Bet komandos savininkas įkalbėjo ją grįžti atgal – dėl krepšinio. Jau pradėjus veikti narkozei, verslininkas paskambino mylimajai ir silpstančiu balsu palinkėjo pergalės.
– Tada supratau, kad šis žmogus man – pats brangiausias. Ir jeigu jam kas nors bloga nutiks, negalėsiu sau atleisti.
Iškart po dvigubos pergalės (krepšinyje ir meilės fronte) vyriškis supažindino Aną su dukra Danečka, tačiau pora kurį laiką gyveno atskirai – kad netraumuotų mergaitės.
Tačiau jie dar nebuvo vedę, o aikštelėje moteris jau žaidė turėdama vyro pavardę – Ana fon Kalmanovič.
– Rusiškai tai vadinasi „graždanskij brak“. Mes gyvenome kaip šeima, nors ir buvome nesusituokę. Anos prašymu prie dabartinės jos pavardės dar pridėsime ir antrą. Norime ją išsaugoti, nes giminėje daugiau neliko Archipovų.
Vestuvės įvyko 2005-ųjų rugpjūtį – prieš pat dvynių gimimą. Pora negalėjo anksčiau susituokti dėl gedulo – mirė Šabtajaus mama.
Šventėje – visa Maskvos grietinėlė. Puotą sutuoktiniai iškėlė ant Maskvos upės kranto, prabangiame jachtų klube. Nors nuotaiką šiek tiek gadino vasaros liūtis, Šabtajus juokavo, kad jaučiasi labai laimingas, nes „tapęs seneliu vis tiek miega su jauna moterim, o ne su bobute“. Nuotaka vilkėjo pilkai žydru kostiumėliu, aptempiančiu pilvuką, o Josifas Kobzonas juokaudamas prašė Anos „ištraukti iš po palaidinės tą krepšinio kamuolį“ ir sudainavo „Tumbalalaiką“. Nikolajus Baskovas jaunikį nudžiugino jo mėgstama „Šarmanka“. Neatsiliko ir Zemfyra, vengianti koncertuoti privačiuose vakarėliuose. Pasveikinusi Šabtajų „su 83 iš eilės santuoka“, atliko Danečkai dedikuotą „The Beatles“ dainą „Let it be“. Beje, Šabtajaus dukrelę iš antrosios santuokos prižiūrėjo Valentinas Judaškinas, pasiuvęs jai suknelę specialiai šiai progai.
Solidus amžiaus skirtumas. – Vis dėlto amžiaus skirtumas, sugriovęs jūsų šeimą su Anastasija, išliko ir trečioje santuokoje – 25 metai...
– Taip, išliko. Bet dabar tas skirtumas nėra toks svarbus kaip prieš 7 metus, kai vedžiau antrą kartą. Tada buvau jaunesnis ir kvailesnis. Ir Nastia buvo jaunesnė, kitaip suprato tai, kas vyksta. Ji turbūt nemanė, kad būsiu paskutinis jos vyras. Ir aš, ko gero, netikėjau, kad ji – paskutinė mano moteris. Šiandien – viskas kitaip. Ana yra tai, ko ieškojau, kitos moters man nereikia. Ir dar – nejaučiu, kad man 57-eri... Šeimoje dieną jaučiuosi patyręs 80-metis, o naktį esu 35 metų vyras. Tokį mane padarė puikūs santykiai su Ana ir aktyvus gyvenimo būdas.
Pasak Šabtajaus, gimus sūnums, jis tapo geresnis – vyras ir tėvas.
– Sulaukęs dabartinio amžiaus supratau tikrąją gyvenimo vertę. Todėl sūnumis rūpinuosi gal net labiau nei dukromis Daniela ir Liat.
Gražius šeimos santykius iliustruoja ne tik nesudužę antikvariniai indai, puošiantys Šabtajaus biurą ir namus (viena imperatoriškojo porceliano lėkštė gali kainuoti per 100 tūkst. dolerių). Jiedu vienas kitam, tarsi įsimylėjėliai, vis dar pateikia siurprizų. Pavyzdžiui, verslininkas žmonai ėmė ir padovanojo butą Maskvoje. Jį slapta įrengė pagal mylimosios skonį, sienas papuošė jos fotografijomis, spintoje sukabino Anos dydžio drabužius, ant stalo padėjo netgi jos mėgstamų saldumynų. Tačiau Šabtajui fon Kalmanovičiui trys butai Maskvoje – ne per daug.
– Turim dar kelis: statome namą šalia Maskvos, nuomojame Prezidento reikalų valdybos vilą už miesto, yra puikus būstas Sankt Peterburge.
