„Nieko naujo. Televizijoje dirbu devynerius metus ir kasmet tenka galvoti apie būsimą sezoną. Sunkiau jauniems „varniukams“, kurie patekę į realybės šou pasijunta įžymybėmis, o jam pasibaigus nebesuvokia, kas dedasi“, – sako buvusios populiarios laidos „Auksinė savaitės blykstė“ vedėja Živilė Vaškytė (29). Šį rudenį jos, kaip ir kitų kelių žinomų veidų, ekrane nebėra.
Likusi be eterio Živilė nepuolė į depresiją ar paniką. Vasarą turėjo neįprastai daug laiko poilsiui:
„Buvau prie jūros, maudžiausi, daug bėgiojau, viešėjau pas tėvus Skuode – jiems buvo daug džiaugsmo, nes galėjau niekur neskubėti, pabendrauti. Tėtis tolokai dirba, o mama nevairuoja, tad ją pavežiojau, padėjau sutvarkyti reikalus. Skuodas po Vilniaus atrodo lyg sanatorija, ten visai kitas tempas. Aišku, ilgėliau pabuvus jau norisi sostinės šurmulio, draugų, įprasto veiksmo. Labai daug džiaugsmo suteikė „Omnitel“ 1000 km lenktynės“, kurias vedžiau. Dar nuvažiavau į ralį Zarasuose. Ten nerealu – vietos gražios, oras – super, automobiliai greiti.“
Živilė mano, kad jos vesta „Blykstė“ dar galėjo gyvuoti, tik laidą reikėjo truputį pakeisti, įlieti šviežio kraujo. „Pasiilgstu „Blykstės“ atmosferos, kompanijos, bet sprendimus dėl laidų gyvavimo trukmės priimame ne mes. Projekto nebėra, bet žmonės niekur nedingo – susimatome, juk toje pačioje erdvėje visi sukamės. O kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią“, – šypsosi ir puse lūpų prasitaria, jog „nauja pradžia“ jos gyvenime išties yra: visai netrukus prisidės prie vieno širdžiai mielo televizijos projekto komandos. Tiesa, dirbs už kadro. Bet, juokiasi, kolegos vyrai pageidauja, kad ekrane ji pasirodytų kuo dažniau.
Ar anksčiau buvo tekę kaip šįmet atsidurti nežinioje dėl ateities?
Ne. Visada buvo aišku, ką veiksiu kitą sezoną. Vesdama „Labą rytą“ žinojau, kad ten galiu dirbti, kol nukrisiu. Po pirmo sezono „Blykstėje“ taip pat žinojau, kad laida gyvuos. Na, o šįmet – kad jos nebebus. Televizijos projektų, kuriuos būtų įdomu vesti, kaip ir neatsirado. Kai esi profesionalas, gerbi save, neisi dirbti bet ko, kad tik vaidentumeisi ekrane – turi tikti ir patikti laidos formatas, tematika. Jei šiandien nėra man tinkamo projekto, nereiškia, kad, pavyzdžiui, po Naujųjų metų, niekas nepasikeis.
Aišku, kartais pasvajoju, kad būtų smagu užsiimti kuo nors kitu, turėti veiklos, iš kurios galėčiau gyventi, o televizija liktų tik malonumas, pomėgis. Bet žinant apie dabartinius verslo mokesčius Lietuvoje, baisu nerti į tą jūrą.
Ir kokia gi būtų tavo svajonių laida?
Kad ir koks nors pokalbių šou. Man patinka atskleisti pašnekovą, kuris gali būti savotiškas iššūkis.
Nejutai nerimo, jog išvis liksi be darbo?
Kai esi įpratęs gyventi aktyviai, turi daug veiklos, natūraliai baisu jos netekti. Visada norisi žinoti, kas bus rytoj. Bet štai pasitaiko gyvenime situacijų, kai to žinoti negali. Tačiau visada neabejojau, kad rasiu kuo užsiimti, jei ir liksiu be televizijos. Mokslus baigiau, turiu rankas, galvą. Juk yra kitų žurnalistikos sričių. Pagaliau – viešieji ryšiai. Šį profesija gimininga žurnalistikai. Ją jau esu išbandžiusi – dar dirbdama „Blykstėje“ padėdavau savo agentūrą turinčiai draugei. Ta patirtis niekur nedingo. Į viešuosius ryšius atėję žurnalistai naudingi – jie pažįsta kitą barikadų pusę, moka patraukliai pateikti informaciją.
Aišku, kartais pasvajoju, kad būtų smagu užsiimti kuo nors kitu, turėti veiklos, iš kurios galėčiau gyventi, o televizija liktų tik malonumas, pomėgis. Bet žinant apie dabartinius verslo mokesčius Lietuvoje, baisu nerti į tą jūrą. Būna, viešėdama kur nors užsienyje pamatau puikią verslo idėją, pagalvoju, kaip būtų smagu pas mus ką nors panašaus padaryti, bet grįžusi nurimstu: ta niša arba užpildyta, arba joje yra rimtesnių žaidėjų. Nors gal kada nors susikaupsiu ir tą padarysiu.
Retsykiais pamąstydavau, ar nesusiradus kokio „normalaus“, stabilaus darbo „nuo devynių iki šešių“, kaip kad dirba nemažai draugų, artimųjų. Jie turi socialines garantijas, stabilias pajamas, ne autoriaus atlyginimą, kaip kad televizininkai. Bet... televizija įdomiau! Čia nuolat kas nors keičiasi, bendrauji su daug žmonių. Sėdėdama kur nors kontoroje turbūt nesijausčiau laiminga. Nors ką gali žinoti – gal kada nors atrodys kitaip.
Pauzėms tarp sezonų, kurios kartais ima ir netikėtai užsitęsia, ruošiesi iš anksto? Juk valgyti reikia ir kai laidos nebelieka.
Visada. Esu žmogus, kuris gyvena ne pagal savo galimybes. Ne tik neprisiimu paskolų, neprisidarau skolų. Kitaip – visą laiką dalį pajamų atsidedu. Visuomet turiu tam tikrą sumą tam atvejui, kad netekus darbo nereikėtų kristi į depresiją ir sukti galvos, kaip išgyventi. Tinkamai tvarkytis su pinigais mane kažkada išmokė tėvai. Kai reikia pasispausti, pataupyti, tą darau ir nejaučiu diskomforto. Taip pat nesikremtu, jei kartais negaliu sau leisti kur nors nueiti. Žinau, ta situacija laikina, praeis.
Kartą vartydama žurnalus draugė pakomentavo: „Žiūrėk, kaip toms turtingų vyrų draugėms gerai. Nei mokslų, nei darbo nereikia, o visko turi.“ Pasijuokėm, kad mes taip nemokam. Viską turime padaryti, uždirbti, sutvarkyti pačios. Tos, kurios greta turtingų vyrų pozuoja, dažnai pasmerktos visą gyvenimą prie jų taikytis, nemokėtų išgyventi vienos. O aš mokėčiau viską!
Esi taupi tiek, kad atsispiri moteriškoms pagundoms – dizainerių drabužiams, garsių firmų rankinėms?
Ir be jokio širdagraužio! Nesu priklausoma nei nuo garsių vardų, nei nuo apsipirkimo manijos. Būna, šimtą metų neužeinu į parduotuvę. Einu ten, tik jei yra kokia proga ar kokio konkretaus daikto prireikia, o šiaip... Geriau jau pirkti vieną gerai apgalvotą daiktą nei penkiolika abejotino reikalingumo. Apskritai nemėgstu apsikrauti daiktais. Drabužius, jei tik kurį laiką jų nedėviu, išdaliju draugėms, sesei. Gal tik papuošalų – auskarų, apyrankių turiu daugiau – turbūt esu šarka (juokiasi).
Įpratai būti matoma, atpažįstama, visur kviečiama kaip laidos veidas. Neliūdna, kad šįmet tapsi beveik „nematoma“?
Tikrai ne. Juk svarbiausia – projektas, kuriame dirbi, jo kokybė, o ne buvimas ekrane, žinomumas.
Vadinasi, ir be eterio gyventi galima?
Aišku, galima! Juk šitiek žmonių be jo puikiausiai gyvena.
Pasaulis nesugriūva, bet...
 |
| Oksanos Točickajos nuotrauka/Aušra Kilkuvienė |
Buvusi interaktyvaus TV3 šou „TV pagalba“ vedėja Aušra Kilkuvienė (35) ir šiandien atsisveikinimą su 2002-aisiais prasidėjusiu ir iki 2008-ųjų gyvavusiu projektu prisimena skausmingai. „Darbas televizijoje klaikiai laikinas, bet sudėtingiausia, kad laidos uždaromos taip netikėtai. Juk jei dirbi kokioje nors įmonėje, jai ima grėsti bankrotas, matai, jauti, kad viskas rieda žemyn. O čia nieko nenuspėsi. Daug kitas laidas vedusių žmonių turi kokių nors kitų užsiėmimų, profesijas, pavyzdžiui, yra aktoriai, o man „TV pagalba“ buvo vienintelis darbas. Nelikus laidos, tikrai nepasigendu viešumo, dėmesio – ne tų metų esu, pakankamai vėlai ten įbridau, kad šie dalykai būtų svarbūs. Pasigendu tik DARBO. Žinoma, tiek metų dirbus viename kanale lieka ir sentimentų. Bet tai – jau istorija. Turėjau pasiūlymą vesti vasaros projektą, bet dėl tam tikrų kriterijų jis „nepraėjo“. Dabar užsiimu socialiniais, švietimo projektais. Jie nefilmuojami, nevieši, taigi esu žmogus už kadro. Ir nebenoriu viešumos.“
 |
| Gretos Skaraitienės nuotrauka/Nomeda Marčėnaitė |
Dailininkė, TV3 „Išsipildymo akcijos“ globėja Nomeda Marčėnaitė (46) šįmet vėl gali būti pristatoma ir buvusia laidų vedėja. Anksčiau kelis sezonus dirbusi pokalbių šou „Nomeda“, LTV vedusi socialinę laidą „Tėvai ir vaikai“, pernai tapo viena iš TV3 projekto „Be grimo“ vedėjų. „Televizija – nuostabus dalykas, bet kol kas esu labai laiminga, kad manęs ten nėra. Tai susiję su mano liguista atsakomybe, perdėtai jautriu požiūriu į kai kuriuos dalykus, baime, kad imu teršti eterį. O aš nemėgstu nieko teršti. Dabar, kai ta atsakomybė nuo manęs nukrito, negaliu atsidžiaugti. Šią vasarą stengiausi nekelti kojos iš namų. Ir taip gera! Noriu įsiklausyti, išgirsti save, o ne kitus. Tame mažame mano namų, šeimos pasaulyje tai yra įmanoma. Be to, pasiilgau savęs kaip dailininkės. Dar nesijaučiu savęs dirbtuvėje iki galo atkapsčiusi, nes vis atsiranda socialinės veiklos, dalyvauju „Išsipildymo akcijos“ posėdžiuose. Be televizijos dar prabėgo mažai laiko, bet net mano kirpėja pastebėjo, kad esu kitokia – nebeliko įtampos, esu labiau atsipalaidavusi. Tą patį pajuto ir šeima.“
 |
| Mariaus Žičiaus nuotrauka/Daiva Tamošiūnaitė-Budrė |
Žinomas televizijos veidas ir balsas Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (44) ne sykį patyrė, ką reiškia likti be eterio: užpernai jos vesta laida „Gyvenimas kaip kinas“, „suveržus“ tinklelį, dingo iš LNK programos, šįmet nebeliko ir per TV3 rodyto pokalbių šou „Be grimo“. „Tą situaciją vertinu ne tik kaip darbo netekimą. Darbą galima susirasti. Aš netekau saviraiškos priemonės. Radijo, televizijos eteryje esu septyniolika metų. Tai mano gyvenimo būdas. Jei būčiau tik laidos vedėja, pasakyčiau, kas pasikeitė ją uždarius, – kas savaitę nebevažiuoju į televiziją, kur valandą kitą filmuojuosi, valandą grimuojuosi... Man laidos buvo kūryba, ilgas procesas, saviraiška. Tik dėl to liūdna, jokiu būdu ne dėl nesirodymo ekrane ar dėmesio stygiaus.
Darbas televizijoje sudėtingas, nes ne viskas priklauso nuo tavo, komandos pastangų, gudrumo ar darbštumo. Kanalas turi savo planų. Kai lieki be eterio, būni priverstas jaustis blogu mokiniu. Bet aš nesu blogas mokinys!
Vasaromis ir turėdama laidą galėdavau ilgiau atostogauti, o rugpjūtį kibdavau į darbus. Šįmet to nebuvo, lyg ir turėjau „tuštumo“ mėnesį pajusti, bet taip nenutiko, nes turiu mažą vaiką, kurį reikėjo išruošti į mokyklą, per būrelius bėgti. Ojojoi, kiek reikalų namuose!
O televizija?.. Labai tikiuosi, kad anksčiau per LNK rodyta, mano ir kūrybinės grupės labai mylėta laida „Istorijos“ sugrįš. Gal kada eteryje atsiras vietos laidai, kuri ne tik gąsdina, kaip Lietuvoje neįmanoma gyventi, kur ne tik šoka ar dainuoja, eilinį kartą šnekina „žvaigždes“, bet kalba ir apie kitus dalykus? Žmonės juk gyvenimus gyvena. Ir juose vyksta įdomių dalykų.
Taip sutapo, kad kai nebeliko „Istorijų“, perėjau į kitą kanalą ir užleidau savo, kaip filmų įgarsintojos, pozicijas. Jei mėginčiau grįžti, išstumčiau iš ten kitą žmogų. Liko renginiai. Vesti juos man labai patinka, gaunu adrenalino, pasikraunu. Ieškoti naujų užsiėmimų? Nebent, kai žlugs paskutinė viltis vėl imtis mėgstamo darbo. Juk yra televizijų, radijo stočių. Tikiu, kas nors išsirutulios. Kaip sakoma: tik reikia labai labai norėti ir tikėti... O dabar su dukrele Adele džiaugiamės rudeniu. Manau, ji šį rugsėjį prisimins kaip nuostabų laiką. Juk niekada nėra turėjusi manęs tiek daug.“
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Aistė Paškevičiūtė |
Aistė Paškevičiūtė (24) nesyk patyrė, ką reiškia spindėti ekrane, paskui staiga dingti, vėl atsirasti. Ji buvo TV3 laidų „Daktarė Aiskauda“, „Skylė sienoje“, „3-ias butas“ vedėja, eteryje tebedalija laimingiesiems loterijos prizus ir dirba renginių organizatore. „Jei tikiesi, kad darbas televizijoje bus amžinas, geriau ten nekelti kojos. Aišku, nuo jausmų, lūkesčių atsiriboti neišeina, nes esame gyvos būtybės. Bet reikia suvokti, kad nesi nepakeičiamas. Visiems, kas lieka be eterio, siūlyčiau to nesureikšminti – juk ne nuo mūsų tai priklauso. Ar grįšiu į televiziją aš?.. Mano reikalas dar neišspręstas...“
