Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Irena Milkevičiūtė: labai mėgstu vienatvę

„Matyt, pavargau... Juk tiek visko buvo... Žiūriu ir galvoju: „O kas toliau? Nieko...“ Ir mane tas suvokimas žlugdo. Vaikai turi savo gyvenimą... Muzika baigiasi... Mane palaiko tik kvietimai koncertuoti ar vaidinti viename kitame spektaklyje...“ – liūdnai kalba operos primadona Irena Milkevičiūtė (64). Tik jos liūdesys visai neatrodo liūdnas, kai prabyla aksominiu balsu. Greičiau – nostalgiškas, kupinas sielos ramybės, o kartais nuspalvintas gražių prisiminimų keliamos šypsenos.
Irena Milkevičiūtė
Irena Milkevičiūtė / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Kas jus dabar džiugina?

Kuo toliau, tuo labiau įsimyliu Richardą Wagnerį. Dabar beveik tik su juo gyvenu (juokiasi). Kasdien mokausi, groju, dainuoju... Tiek gilumos, filosofijos, stiprios muzikos... Turbūt man šiuo metu nėra nieko stipriau.
Jaučiausi reikalinga, kai dainavau. Tada visai kitas žmogus buvau. Esu pensininkė, bet, ačiū Dievui, dar turiu koncertų, spektaklių, dirbu su studentais. Stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu.

Spėju, kad džiaugiatės galimybe dainuoti vienoje scenoje su dukra, taip pat operos soliste Asmik Grigorian. Kovo mėnesį abi vaidinote spektaklyje „Oneginas“.

Prisipažinsiu, gera būti su dukra vienoje scenoje, bet ir jaudulio dvigubai daugiau. Pirmiausia todėl, kad žinau, koks didelis jos darbų krūvis: vieną dieną ji čia, kitą – Vokietijoje. Berlynas, Kelnas, Vilnius... repeticijos, spektakliai, koncertai, skirtingos šalys... Labai išgyvenau prieš „Onegino“ spektaklį: puikiai žinau, kad žmonės, ypač namuose, nori matyti tai, ką nori, todėl kritikos nepagailės... O atlikėjai juk – pažeidžiami, jautrūs. Vienoje scenoje, kur turėjome dainuoti abi, man net žodžiai iš galvos iškrito – taip jaudinausi dėl dukters.

O konkurencija tarp artimiausių žmonių – mamos ir dukters – egzistuoja?

Esi laiminga, jeigu tavo vaikui sekasi. Net jeigu sekasi geriau nei tau. Mama nejaučia pavydo. Pati žinau, kaip sunku prasimušti muzikos pasaulyje. Man niekas nepadėjo. Noriu tik vieno – kad dukrai nepritrūktų sveikatos. Viską atiduotum, kad tik tavo vaikams būtų gerai. Apie jokią konkurenciją net negalvoji. Jeigu būtų sąlyga „arba... arba“, tikrai be jokio pavydo užleisčiau jai savo vietą. Neįsivaizduoju, ar mama galėtų pasielgti kitaip.

Asmik šiemet – trisdešimt. Prisiminkite, kokia pati buvote trisdešimties? Lygiai taip pat važinėjote po pasaulį, kovojote dėl vaidmenų, plėšėtės tarp šeimos ir darbo?..

Visa tai jau užmiršau. Tik kartais prisiminusi pagalvoju: kaip aš tada ištvėriau? Sūnus – mažas, aš dirbau muzikos mokykloje Kaišiadoryse ir dar studijavau Vilniuje. Sąsiuvinuką buvau susibraižiusi ir valandomis susirašiusi darbus – dar skirtingomis spalvomis, kad nepamirščiau, nieko nepraleisčiau... Kiek lengviau pasidarė, tik kai su sūnumi persikėlėme į Vilnių, išsinuomojau kambarį. Bet reikėdavo važiuoti į gastroles, todėl sūnų, o paskui ir mažą Astutę neretai tekdavo palikti su svetimais žmonėmis. Kai stažavausi „La Scaloje“, sūnus net Čiurlionio muzikos mokyklos internate kurį laiką gyveno. Gal dabartiniai dainininkai turi daugiau galimybių studijuoti ten, kur nori. O tada, kur pakviesdavo, pasiūlydavo, ten važiuodavai. Kadangi buvau konkursų laureatė, mane į visos Sąjungos koncertinę veiklą įtraukdavo: imdavo ir išsiųsdavo kur nors į Sibirą su dešimčia koncertų. Traukiniai, lėktuvai, autobusai... Vieną dieną dainuoji Novosibirske, kitą – Vilniuje...

Visais laikais turėti šeimą ir kartu būti nesuvaržytu menininku – sudėtinga. Bet mobilizuojiesi ir kartais pats nežinai, kokios jėgos padeda išgyventi.
Dažna dainininkė turbūt pasakytų jaučianti skaudulį, kad negalėjo savo vaikams duoti tiek, kiek reikėjo. Gali tik džiaugtis, kad jie užaugo gerais žmonėmis, įgijo specialybę, susikūrė savo laimę. Kita vertus, dažnai pagalvoju: o kokia aš būčiau mama, jeigu ramiai tebedirčiau mokytoja Kaišiadorių mokykloje? Negi duočiau jiems daug daugiau?

Sūnus Irvidas muziko kelio nepasirinko?

Jis baigė Muzikos akademiją, grojo obojumi. Bet pasuko į verslą. Kartais po koncerto prieina ir atsidūsta: „Mama, ką aš veikiu gyvenime? Gal man dar vertėtų stoti į magistrantūrą, pavyzdžiui, dirigavimą? Juk muzika – tikras gyvenimas...“ Sūnus – didžiausias mano kritikas. Bet žino, kad tai reikia daryti atsargiai, nes aš labai išgyvenu. Anksčiau labiau kritikuodavo, o dabar, kai paklausiu, gal man nebedainuoti, dar paragina, kad neatsisakyčiau koncertų. Ir žmonių padėkos po koncertų mane palaiko: vadinasi, dar reikia truputį pabūti...
Sūnus – griežtas vertintojas dar ir dėl to, kad mąsto kaip muzikantas, o ne kaip dainininkas. Dukra – vokalistė, todėl iš patirties žino, kad sunku būti kritikuojamai, vertinamai. Kaip atlikėja, ji suvokia ir tai, kad ne kiekvienas mano amžiaus sulaukęs dainininkas apskritai pasirodo scenoje.

Sūnus – didžiausias mano kritikas. Bet žino, kad tai reikia daryti atsargiai, nes aš labai išgyvenu. Anksčiau labiau kritikuodavo, o dabar, kai paklausiu, gal man nebedainuoti, dar paragina, kad neatsisakyčiau koncertų.

O jūs dukrai išsakote kritikos?

Žinodama, kokia ji jautri, stengiuosi labai atsargiai tai daryti. „Tu man niekada nieko nepasakai“, – pyksta. O jeigu pakomentuoju, išgirstu: „Tau visada blogai...“ Mamos ir dukters santykiai – visada sudėtingi. Mes turbūt nesibarame tik tada, jei kalbamės apie muziką. Visais kitais klausimais, ypač dėl anūko, nuomonės kardinaliai išsiskiria. Aš turiu savo požiūrį, Astutė – savo. Tiesa, būna, kad ir dėl muzikos pasiginčijame. Ji – už operos keitimąsi, šiuolaikiškumą. O aš vis tiek manau, kad reikia grįžti į švarią, gražią praeitį, klasikos laikus. Tai, kas seniai sukurta, senoviška ir turi likti: su sava režisūra, kostiumais...

Kovodami dėl vietos po saule jauni operos solistai neišgyventų, jeigu, be talento, neturėtų ir begalinio pasitikėjimo savimi, drąsos ar net chamiškumo. Kaip jums, tokiai švelniai ir iš pažiūros nedrąsiai, pavyko pelnyti pripažinimą?

Pasitikėjimas, drąsa buvo ir turi būti. Chamiškumas – nežinau... Aš šiai savybei labai priešinuosi. Pati esu girdėjusi pedagogus sakant mokiniams: „Jeigu nori išlikti, turi būti naglas, lipti kitiems per galvas...“ Bet, manau, daug svarbiau – pasitikėjimas savimi ir darbštumas, kantrybė. Ne viską Dievas iš karto duoda – turi kai ką užsitarnauti, užsidirbti. Kad galiu dainuoti, žinojau nuo mažens. Atrodė, kad negyvenu, nekalbu, tik dainuoju. Vis dėlto reikėjo ne vien noro dainuoti, bet ir daug darbo. Visos baimės pradingdavo, kai išeidavau į sceną: tarsi į kitą pasaulį persikeldavau, tapdavau nebe savimi.

Spektaklis pasibaigia, grįžtate namo...

...ir dar ilgai gyvenu tais pojūčiais. Pamažu buitis atpalaiduoja, padeda pailsėti nuo to, kas vyko scenoje. Kai rūpiniesi vaikais, plauni indus ar ruoši maistą, dirba rankos, o galva ilsisi. Galų gale namai, vaikai, buitis teikia ir begalinį džiaugsmą. Nelaimingos dainininkės, kurios neturi vaikų, nesukūrė šeimos. Juk ilgainiui nebetenki savo specialybės, balso. Tada nebelieka nieko.

Buvote dukart ištekėjusi, bet nė vienas vyras taip ir netapo jums gyvenimo ramsčiu. Kodėl?

Manau, dažnam vyrui sunku ištverti, kai žmona gyvena vien muzika. Nori nenori turi būti egoistas, negali savęs išdalyti kitam žmogui, nes tada neliks muzikai, scenai. Ne kiekvienas suprastų ir ištvertų išgirdęs: „Pabūkime šiandien atskirai, nes rytoj turiu spektaklį... reikia energijos sukaupti...“ Kiekvienam norisi šalia turėti normalų žmogų. Ir turėti kasdien.
Su sūnaus tėčiu septynerius metus draugavome, paskui dar devynerius pragyvenome santuokoje. Žmogus buvo talentingas, šaunus, bet gyvenimą sugriovė alkoholis. Jo jau seniai nebėra tarp gyvųjų... Kuo daugiau laiko praeina, tuo dažniau prisimenu senus laikus. Juk tai buvo pirma meilė, pirmas vyras... Tebesaugau jo laiškus. Vis žadu kada nors prisėsti ir visus iš naujo perskaityti... Prisimenu, kas buvo gera... Pagalvoju, kad dabar gal visai kitaip į daug ką reaguočiau...

Asmik tėtis – meno žmogus, operos solistas Gehamas Grigorianas. Suprasti vienas kitą lyg ir turėjote...

Galbūt aš per daug griežta šeimoje buvau... net kategoriška dėl tam tikrų dalykų... Dėl šeimos galiu pasiryžti nežmoniškoms aukoms, bet ir man žmogus turi atsakyti tuo pačiu. Man svarbu pasitikėjimas, ištikimybė... Bet, matyt, per didelius uždavinius, reikalavimus kėliau... Galbūt dabar jau į daug ką kitaip žiūrėčiau... Dabar suvokiu, kad, siekiant išsaugoti šeimą, reikia begalinio dviejų žmonių noro, sugebėjimo, supratimo. Reikia mokėti nusileisti ir atleisti. O man, matyt, nebuvo lemta... nemokėjau išsaugoti šeimos.

Vėliau dar bandžiau, tikėjausi sutikti artimą žmogų, bet supratau, kad ne man... nemoku... Nenoriu, kad kitas dėl mano charakterio, darbo pobūdžio kentėtų, nenoriu būti našta... Jeigu esi su žmogumi, turi jam daug duoti. O jeigu jauti tik tuštumą, ką gali duoti?
Dabar jau galiu drąsiai pripažinti, kad labai mėgstu vienatvę. Tada ramiai susikoncentruoju, susidėlioju planus. Kai pajuntu, kad man jau reikia eiti į žmones, tai ir išeinu: į teatrą, koncertą... Bet nuo šurmulio greitai pavargstu.

Skyrybų skonį pažįstate ne tik jūs, bet ir sūnus, ir dukra. Ar motiniškai jiems ką nors patarėte, stabdėte?

Nuo mažens mano vaikai buvo labai savarankiški. Gali patarti, bet tik labai atsargiai. Gali pasakyti, bet nežinai, ar esi teisus... Žmonės mokosi tik iš savo klaidų. Aš lenkiuosi prieš tas šeimas, kurios išgyvena ilgai ir laimingai – tai didelis didelis menas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais