Turbūt šokti televiziniame projekte kalbino nebe pirmus metus. Kodėl tik dabar sutikote?
Kalbino trejus metus. Ko gero, nebeliko, kokiais argumentais ir atsisakymais prisidengti (juokiasi)... Aš ir prieš trejus metus būčiau sutikusi, bet tada Žilvinas net girdėti nenorėjo: „Kokie dar šokiai?! Išprotėjai!“ Pernai jau šiek tiek susimąstė... Jį kažkaip Inga Valinskienė paveikė. Per vieną bendrą balių jiedu pasikalbėjo ir kitą rytą Žilvinas man sako: „Gerai. Leidžiu.“ Tačiau pernai per vėlai apsisprendėme, nes visi šokių partneriai jau buvo išsidalyti. Be to, rudenį buvo suplanuotos mūsų su Žilvinu mėnesio trukmės gastrolės Amerikoje. O šiemet tiesiog palankiai susidėliojo aplinkybės. Prieš kelerius metus, kai sulaukiau pirmo kvietimo, su Žilvinu negalėjome nė pagalvoti, kad šeštadienius tektų paaukoti ne darbui. Neturėjome nė vieno laisvo savaitgalio. Kai projekte šoko Inga, labai norėjau nueiti į studiją pažiūrėti jos pasirodymų. Bet gal tik vieną šeštadienį ir sugebėjau tai padaryti – visą laiką tik dirbau ir dirbau.
O dabar ne paslaptis, kad dėl krizės dainininkams veiklos sumažėję. Atsirado šiek tiek laisvo laiko. Ir paaukoti vieną kitą savo koncertą nebeatrodo taip baisu kaip seniau. Na, ką, bandysime ir šį gyvenimo etapą įveikti... Ko iš jo tikiuosi? Tobulėjimo.
Žilvino žodis visada lemiamas?
Taip, juk esame šeima. Jis labai atidžiai ir atsargiai vertina tokius televizinius projektus, žiūri, kad aš juose gerai atrodyčiau, nori didžiuotis manimi...
Kita vertus, ir man norisi truputį pakutenti jam pavydo jausmą... Gal jam nebus labai malonu, kad tiek daug laiko leidžiu su kitu vyru (juokiasi)... Prisimenu, pernai vasarą nuvažiavome į svečius pas Valinskus, o Inga tada dukart per dieną važinėjo į repeticijas. Kaip ją mūsų vyrai špilkavo!.. „Vėl jinai pas savo Butkų lekia... Butkus ir Butkus...“ Gal mane toks špilkavimas greitai užpjautų, bet lengvas vyriškas pavydas – labai malonus dalykas.
Dalyvės dažnai diplomatiškai išsisukinėja: „Noriu išmokti šokti... šoksiu tiek, kiek komisija ir žiūrovai leis...“ O kokioms pergalėms nusiteikusi jūs?
Aš nusiteikusi va bank – eiti iki galo! Nors, aišku, šoksiu tiek, kiek pavyks išsilaikyti projekte. Žilvinas man vis: „Tu neturi koordinacijos! Ir partneris tau pasakys, kad neturi!“ Va, gal pagaliau pagausiu tą koordinaciją (juokiasi)...
Žilvinas vaikystėje, gyvendamas Klaipėdoje, yra mokęsis pramoginių šokių, bet dabar griežtai nusistatęs prieš juos. Net kai kuriame choreografiją savo dainoms, jis užsispyręs reikalauja, kad jokių pramoginių judesiukų scenoje nebūtų. Net šokių žingsnelius atlikti reikalauja... kaip nors kitaip! Jokio užpakalio kraipymo! Yra dainų, kur mums reikėtų per pragrojimą truputį pašokti. Žilvinas – ne, ir viskas! Net tą dainą kartu atlikti atsisako!
Girdėjau, kad kažkuris kanalas ir Žilviną kvietė į projektą. Bet jis kategoriškas: kad vaikščiotų ir kraipytų subinę – na, jau ne! O man atrodo, kad visai įdomu būtų, jeigu taptume konkurentai. Galėtume kartu namuose pasirepetuoti...
Per tiek metų sykiu įpratote su vyru ginčytis ar geriau nusileisti?
Įpratau patylėti. Ramiai ką nors patarti, nes tą akimirką aišku, kad kitaip vis tiek nebus. Jis gi – Liūtas! O, žiūrėk, po mėnesio pastebi ar išgirsti savo pasakytas mintis: vadinasi, kažkas galvoje nusėdo... Žmonės juk gyvena kartu ir tobulėja...
...arba skiriasi...
...arba pratinasi vienas prie kito. Mūsų adaptacija vyksta visą laiką ir turbūt niekada nesibaigs. Įdomiau ten, kur sudėtinga. Juk šeima – menas ir darbas. Jeigu nurimsi ir nusėsi, lauk netikėto griaustinio...
Atrodo, turėsite griežtesnį vertintoją nei visa komisija ir žiūrovai kartu sudėjus...
Čia bus košmaras, o ne vertintojas! Bet muziką Žilvinas tikrai gerai jaučia, yra labai ritmiškas. Todėl ir pastebi viską, ką aš darau ne taip. Turėsiu dar vieną kritikę – Kaune gyvenančią tetą. Ji su savo vyru lankė senjorų šokių pamokas, važinėjo į mėgėjų konkursus, puošėsi pūstomis suknelėmis. Todėl irgi turės ką man pasakyti...
Tačiau aš turbūt per savo gyvenimą jau išmokau susitaikyti su bet kokia kritika. Sveiko vertinimo, tokio, kuris pasakomas ne iš pykčio ar pavydo, aš nebijau. O komentarų internete tiesiog neskaitau. Tik jeigu man partneris pasakys: „Klausyk... nebe tas...“ Tada paklausysiu. Jeigu profesionalai, komisijos nariai pasakys: „Tavo amžius netinkamas... išvaizda nekelia susižavėjimo...“ Tada pasitrauksiu.
Tikiuosi, kad ir Žilvinas bent kartais palaikys, o ne vien kritikuos. Žinau, kad jis labai išgyvens, bet ginčų ir pykčių tikrai neišvengsime... Jis gi visada žodžių per daug nerenka, tiesiai šviesiai sako, kas blogai. Ir dar spalvas sutirština. Dėl geresnio rezultato. Kartais net įžeidžia. Bet aš pripratusi... Mano tėvelis buvo maksimalistas: daugiau kritikos išsakys, nei pagirs. Nuo vienuolikos ar dvylikos metų prisimenu jo žodžius ir pati dabar dažnai kartoju: jeigu tave tik giria ir nepasako nė vienos pastabos, vadinasi, tu čia nebereikalingas, nes nieko daugiau nebepasieksi. Eik ten, kur dar turi galimybių tobulėti.
Beje, vėl atrodote gerokai sulieknėjusi. Dėl šokių projekto ėmėtės dietos?
Dar gerokai prieš tai, kai sulaukiau kvietimo, pradėjau save tvarkyti – sportuoti ir reguliuoti mitybą. Jau per gastroles Amerikoje papildomų kilogramų priaugo, o po atostogų Tailande grįžau visai išstorėjusi. Per tas keliones, maistą lėktuve, per tuos prisėdimus, pribėgimus prie bet ko pasiekiau tokią ribą, kad į kostiumus gėda buvo įlįsti. Apskritai pastarieji keleri metai buvo žiauriai sunkūs. Dėl krizės, dėl draugų praradimo, dėl teismų... Gal ir tas svoris augo dėl niūrios mano ir aplinkinių nuotaikos. Anksčiau niekada nebuvau tiek svėrusi. Įsivaizduokite, kiek laiko praleidi vien galvodamas, ką ir kaip apsivilkti, kad atrodytum bent estetiškai! Jaučiau, kaip ateina depresija: viskas blogai, pasidarai pats sau nemielas... Liko du keliai: visiškai nudepresuoti arba pamilti save. Pasirinkau antrą variantą – nuėjau sportuoti.
Na, galima buvo pamilti save tokią, kokia buvote, ir nieko nedaryti...
Tada būtų dar šlykščiau žiūrėti į save veidrodyje. Taip susiklostė, kad kai grįžome iš Tailando, šiek tiek dirbome su dizaineriu Ruslanu Rybakovu, jis man suknelę siuvo. Ir vis tarėmės su juo: reikia, labai reikia eiti sportuoti... Nusprendėme, kad eisime pas šiuo metu geidžiamiausią trenerį – tą, kuris padėjo svorį mesti Vitalijui Cololo. Bet man vis tai išvažiuoti reikėdavo, tai koncertai, turai... Kai vieną dieną paskambinau Ruslanui eilinį kartą pakviesti į sporto salę, išgirdau, kad jis jau vaikšto ten be manęs. Gėda pasidarė. Dabar į sporto salę vaikštau du tris kartus per savaitę. Žinote, kas smagiausia? Kad, dar net nepasiekusi maksimalios svorio metimo ribos, jau galiu įlįsti į visas savo sukneles. Net į praeito sukūdimo sukneles! Įlindau net į savo vestuvinę suknelę, kurią vilkėjau, kai visa liekna ir graži parskridau iš Japonijos!
Žinantieji, ką reiškia kova su svoriu, pasakys: lieknėti nesunku, kur kas daugiau pastangų reikia įdėti norint išlaikyti nedidelį svorį...
O šitos pagalbos aš tikiuosi būtent iš šokių: repeticijos, krūvis, treniruotės, manau, neleis vėl priaugti papildomų kilogramų.
Kartais pagalvoju: „Gal tai bus mano paskutinis sukūdimas... Jeigu dar kartą sustorėčiau, gal jau ir karjerą tektų baigti... Jei iškiaulėsiu, gėda bus lipti į sceną...“ Vis dėlto mūsų šeimoje yra nuostata, kad scenoje vaizdas turi būti estetiškas. Nebuvau labai stora. Buvau šlykščiai stora! Čia – didžiulis skirtumas. Netiesa, kad scenoje vieta tik lieknoms. Pavyzdžiui, Birutę Dambrauskaitę visi priimdavo tokią, kokia buvo. Toks žmogus ir scenoje dėvi atitinkamus kostiumus, muziką, judesius atlieka atitinkamus. Bet jeigu aš noriu būti kitokia? Dėvėti drabužius, į kuriuos neįsispraudžiu? Jeigu noriu būti ant tos bangos, kur reikia būti estetiškai, tada turiu taip ir atrodyti.
Prieš kelerius metus pasakojote, kaip laikėtės specialios dietos pagal kraujo grupę. Vėl prie jos grįžote?
Pastarąjį kartą tai buvo ne tiek dieta, kiek valia nevalgyti tam tikro maisto ir specialūs papildai. Juos man parūpino bičiulė Ingrida Sabonienė: vienoje Ispanijos klinikoje medikai sukūrė liekninamąsias piliules, kiekvienam besikreipiančiam žmogui buvo specialiai suderinti jų komponentai. Kraujo reikėjo duoti tik tam, kad gydytojas pažiūrėtų, ar mano sveikata leidžia vartoti tokius papildus ir kokių komponentų reikia būtent man. Kelių mėnesių programa tada padėjo atsikratyti dešimties kilogramų. Dabar be jokių papildų, tik mano pastangomis per du mėnesius nukrito devyni kilogramai. Bet noriu pabrėžti, kad svorio nemetu – noriu tik išlaikyti normalias kūno formas.
Galėtumėte juk vėl nusipirkti kapsulių – ir pirmyn.
Pirmiausia, jos – gana brangios: visas kursas kainavo apie tūkstantį eurų. Be to, internetu tų tablečių neužsisakysi ir į turgų nuėjęs nenusipirksi. Reikia važiuoti į kliniką Ispanijoje, kur gydytojas patikrina kraują, pamatuoja spaudimą, pasikalba, matyt, net tavo psichinę būklę įvertina.
Kokios dietos laikotės dabar?
Greičiau ne dietos, o specialaus meniu. Niekada gyvenime nevalgiau penkis kartus per dieną, o dabar tai darau. Pavyzdžiui, pusryčiams galiu suvalgyti du kivius ar apelsinus, o gal indelį lieso jogurto, pietums – šimtas gramų jautienos, žuvies ar paukštienos su salotomis. Dvi ar tris savaites valgiau vienus produktus, dabar – šiek tiek kitus... Dviem žodžiais apibūdinti viso mitybos plano net neįmanoma.
Norite būti ant šokėjo rankų lengva kaip pūkas?
Tikrai nenorėčiau sukelti žmogui traumų (juokiasi). Ačiū Dievui, šokėją parinko normalų – vyrišką, kad neatrodytų šalia manęs kaip vaikelis...
O frazės „viskam yra savas laikas“, „amžius nebe tas“ nežeidžia?
Kam jau kam, bet šokiams tikrai nėra „ne laiko“. Man labai patinka, kai šoka aštuoniasdešimtmečiai senukai. Čikagoje, toje salėje, kur koncertavome, vykdavo ir svingo vakarai senjorams. Drebančiomis rankomis senukai suvalgydavo desertą, o užgrojus gyvai muzikai keldavosi ir eidavo šokti. Ir dar kaip šokti! Visi buvo labai garbaus amžiaus, kartais prie vieno ar kito stalelio degdavo žvakutė – vadinasi, tas žmogus jau neateis... Jie ten iki mirties šoka! Norėčiau taip gerai leisti laisvalaikį. Norėčiau, kad ir mano senukas palaikytų man kompaniją (kvatoja)...
Atrodo, tereikia dar vieno pokalbio su Valinskiene ir jūsų svajonė išsipildys...
Būtų smagu. Kadaise „Angare“, kai užgrodavo smagi muzika, būtinai eidavome šokti. Žilvinas puikiai veda, pagauna, pasuka... Tam paprastam pasidurniavimui buvome labai gerai susišokę. Raginau jį eiti mokytis argentinietiško tango. Man tai – kažkas nepakartojamo! Girdėjau, kad vienas TV prodiuseris turėjo mintį mūsų žvaigždes išvežti į Argentiną ir ten mokyti šokti tango. Šokių partneriai būtų vietiniai, pamokos ir pasirodymai vyktų miesto aikštėse, skveruose, o aplink susibūrę žiūrovai būtų nešališki vertintojai. Nežinau, kas galėtų mane sulaikyti, jeigu gaučiau pasiūlymą dalyvauti tokiame projekte. Viską mesčiau ir važiuočiau.
Šokiai – seksualus dalykas. Iš anksto susitaikykite su tuo, kad būsite peršama su šokių partneriu...
Koks dar piršimas... Ar Paksienę kas nors su kuo nors piršo?
Bet, pavyzdžiui, kalbos apie jūsų draugės Ingos Valinskienės ir šokėjo Andriaus Butkaus galimus santykius net kelerius metus nerimsta...
Jeigu žiūrovai ką nors šokiuose įžiūri, vadinasi, šokėjai scenoje gerai atliko savo rolę. Jeigu pirš mane – tegu. Kiek suprantu, draugai jau pradėjo Žilviną kutenti tokiomis kalbomis... Beje, ir dabar būtų galima visko prisigalvoti: va „Patrulių“ vyrai nakvoja pas mus namuose... Ir Žilvinas po turus su „Blogomis mergaitėmis“ važinėjasi... Jeigu pats nieko blogo nedarai, nieko blogo ir apie kitą negalvosi. O gal aš tiesiog mažiau pavydi nei Žilvinas. Jeigu jis kultūringai, gražiai rodo dėmesį kitai damai, apipila ją komplimentais, man netgi gražu, kad mano vyras sugeba tai daryti. Ir pašokdinti kitą moterį gali – tikrai neįsižeisiu.
Nepikta: „O kodėl manęs nešokdina? Kodėl man vietoj komplimentų tik kritiką žarsto?“
Oi, aš tiesiog puikiai žinau, ką reiškia gyventi su žemaičiu. Ne toks būdas, kad namuose komplimentus dalytų. Jis myli kažkur giliai giliai... Kita vertus, ir Žilvinui labai patinka, kai mane kas nors pastebi, rodo dėmesį. Ačiū Dievui, su mano gerbėjais nepuola muštis, bet kad jam savimeilę ir pavydo jausmą paglosto, tikrai žinau.
Pafantazuokime: o kas, jei nuo to svetimo vyro artumo pačiai galva ims ir apsisuks?
Va, šitam reikalui gal jau ir ne amžius (kvatoja)!.. Šokti – ne laikas, gimdyti – ne laikas, o įsimylėti – laikas?! Tikiuosi, kad jeigu iki šiol galva nesusisuko, gal ir toliau išvengsiu visokių įsimylėjimų. Senokai apie tai net pagalvojusi buvau. O gal reikėtų?..
