Nutilus jubiliejinio koncerto šurmuliui, dainininkė Irena Starošaitė rado laiko
sau ir šeimai, bet sustoti ilgėliau nėra kada. „Jau reikia repetuoti naujas dainas. Kol įsibėgėsime, ir Kalėdų šventės bus čia", - švyti ir dvidešimties metų sukaktį scenoje paminėjusi atlikėja.
Po griausmingo 40-mečio jubiliejaus keletui dienų ištrūkote pelnyto atokvėpio?
Gera mano bičiulė leidosi į Maskvą. Dar vasarą ji man skambino ir kvietė prisidėti. Taigi mums su Žilvinu ši išvyka buvo iš anksto planuota proga su ja susitikti. Juokiuosi, kadangi į Japoniją manęs neprisikvietė, bent į Maskvą ištempė.
Maskva - jūsų jaunystės miestas?
Kažkada važiuodavau į ją tikslingai, dalyvaudavau konkursuose. Šįkart išbandėme ten naują metro. Žilvinas tik iš paskos ėjo, o aš aiškinau, kur persėsti. Iš tiesų kažkas nepaprasta, kai žinai, jog viršuje, mieste, didžiulės automobilių spūstys, o po žeme gali judėti be jokių trukdžių.
Kaip praleidote tuos kelis laisvadienius?
Susitikome su jau kurį laiką ten gyvenančiu pažįstamu. Jis mus pavežiojo automobiliu po naktinę Maskvą. Aplankėme gražiausias Rusijos sostinės vietas, nuėjome į miuziklą, į krepšinio varžybas, pasilepinome saulėtais orais ir grįžome namo.
Tikriausiai nelabai norėjosi atgal?
Lietuvoje labai slegia rudeniškas oras ir žmonių nuotaikos. Norėtųsi ilgiau ir toliau nuo čia pabūti... Per kiekvieną gimtadienį man norisi dingti iš namų (šypsosi).
Gal vargina gerbėjų dėmesys? Juk kasmet per savo gimtadienį turite ir jiems duoklę atiduoti...
Ne, dėmesys nevargina. Tie žmonės apsilanko koncertuose, susitinkame, pabendraujame. Tai - jauna auditorija, mano vienmečių nėra. Kita vertus, dabartinės fanų klubo prezidentės mama - mano vienmetė (juokiasi).
Dažnai susimąstote apie prabėgusius metus?
Nevertinu savo amžiaus, gal todėl ir nesistengiu būti labiau pasipūtusi ar inteligentiška. Aš esu aš. Kiek prisimenu, jau septyniolikos buvau gana rimta. Nerūpėjo man vakarėliai ir diskotekos, sulaukusi aštuoniolikos, pradėjau dirbti. Darbas atstojo visus džiaugsmus, jis buvo mano gyvenimo pilnatvė.
Sunkmetis jūsų koncertų nesumažino?
Renkasi dar žmonės į koncertus. Žinoma, ne taip aktyviai kaip prieš dvejus metus. Manau, kad atlikėjai - tarsi rodiklis, parodantis, kokia situacija visuomenėje. Jeigu žmonėms gerai, ir mes gerai gyvename, jei jiems blogai, ir mes vargstame.
Jei gyventume su Žilvinu vien iš koncertų, gal ir lauktume, kol koks koncertas iš dangaus nukris. Esame nemažai investavę į savo verslą, todėl dabar, kai Lietuvoje žlugdomas visų verslas, ir mums ne pyragai. Tačiau sėdėti namuose nėra kada, reikia laikytis ir ieškoti išeities.
Matyt, lengva nebus. Prognozuojama, kad ekonomikos sąstingis truks dar kelerius metus...
Meldžiuosi, kad tas sunkus laikas kuo greičiau baigtųsi. Dabar ir per televiziją, ir per žiniasklaidą tokia depresija žmonėms brukama... Todėl, jei Žilvino nėra namuose, stengiuosi televizoriaus visai nejungti. Pažįstu nemažai žmonių, kurie jo neturi ir nenori turėti.
Suprantama, dabar tikrai sunku: suplanavai savo gyvenimą, paėmei paskolą, o čia ateina nauja valdžia ir ima kaltinti neapdairumu...
Jūsų aplinkoje taip pat netrūksta žmonių, nukentėjusių nuo krizės?
Tokių, kuriems reikėtų padėti materialiai, dar nebuvo, bet, manau, bendravimas su tais, kuriems sunku, yra pagrindinis vaistas. Būtina žmogų palaikyti, pabandyti jam kažką pasiūlyti... Aišku, dabar ir pats nelabai žinai, kur dėtis. Bet visada lieka bendravimas su pačiais artimiausiais ir šeimos palaikymas.
Ar tiesa, kad ir jūsų šeima tapo kiek taupesnė?
Taip, ir mes mažiau pinigų parduotuvėse paliekame. Kaip vartojimas nemažės, kai prarandami darbai, mažinami atlyginimai...
Turint daugiau laiko ir mažiau pinigų, galima maistą gaminti ir namuose...
Na, mūsų namuose sriuba - vienas svarbiausių patiekalų. Stengiamės, kad sūnus jos kasdien pavalgytų, o ir patys su Žilvinu mėgstame. Vakaris nuo mažens valgo burokėlių sriubytę.
Maisto produktų ieškote ekologiškuose turgeliuose ar prekybos centruose? Didžiųjų prekybos centrų vengiu, juose
apsipirkti man tikras vargas. Todėl, jei tik yra galimybė, reikiamų produktų ieškau kitur. Vasarą agurkus ir pomidorus perku turguje, bulves - iš ūkininkų. Obuolius mėgstu skinti pati tiesiai nuo obelų. Rudenį važiuojame į Žilvino močiutės sodybą Salantuose. Trobelė ten sudegusi, bet išlikusios obelys nokina sultingus vaisius.
Obuolienių neverdate?
Ne, dabar nevartojame produktų su cukrumi. Kas kita - obuolių sultys. Į jas net cukraus dėti nereikia, visas išgeriame. Stengiamės gyventi sveikai.
Kokių dar maisto produktų privengiate?
Nevartoju kiaulienos, baltos duonos, bulvių. Taip pat stengiuosi nevalgyti vakare, o jei nusivėlinu, renkuosi sriubas.
Ar tiesa, kad pasižymite tvirtu charakteriu?
Manau, nesu tvirta. Gana dažnai mama mane dėl to kaltina. Aš greičiau moteriška ir atlaidi. Jeigu manyčiau, kad moteris turi būti tvirtesnė, gal ir būčiau tokia? Žmogus sutvirtėja nuo didžiulių smūgių ar sukrėtimų. Nors stresinėse situacijose aš susiimu ir sprendimą randu greičiau nei vyras (šypsosi).
Jūsų mama buvo cirko artistė, tėtis - „Vilniaus" cirko režisierius. Tikriausiai daugelis tikėjosi, kad ir jūs tapsite scenos žmogumi...
Tais laikais mano pasirinkimas buvo savaime suprantamas. Artimieji džiaugėsi mano pasirodymais, o galvoti apie tai, kad galbūt pasirinkau netinkamai, nebuvo kada: džiaugiausi turėdama darbo ir dirbau. Iki tol su mama vertėmės labai sunkiai, neturėjau daug drabužių ar pinigų. Prisimenu pirmuosius savo pasirodymus, kai važinėjome po kaimus su programėle (šypsosi). Mes su drauge dainavome ir grojome gitaromis, pasirodydavo fokusinininkas, mano mama... Kokie smagūs buvo pirmieji uždarbiai... Gaudavau už koncertą 15-20 rublių, tai būdavo puikus priedas prie stipendijos.
Galiausiai mane įvertino, įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, įgijau estradinio dainavimo specialybę.
Tuo laiku ir Žilviną sutikote?
Mes su Žilvinu buvome pakeleiviai, ir tiek. Tuo metu jis dirbo VRM rūmuose ir pasakojo, kad matė ten mane, gitara grojančią. Gal jam tuo metu juokingai atrodžiau su savo verksmingomis dainomis?
Kaip seniai judu su Žilvinu kartu?
Kartu dirbame dvidešimt vienerius metus, o susituokę jau vienuolikti metai. Bet laikas kartu bėga nepastebimai.
Ne paslaptis, kad atlikėjai neišvengia kuriozinių situacijų. Atsimenate tokių iš savo, dainininkės, praktikos?
Kartą koncertuojant su drauge žmonės apsiverkė, nes dainavome labai liūdną dainą. Žiūrovai verkė, o mūsų balsai drebėjo nuo juoko... Kvatotis scenoje negali! Buvo taip juokinga ir labai keblu (juokiasi).
