Irūna – negirdėtas vardas. Kas jį tau išrinko?
Senelis. Jis dirbo ligoninėje. Jo bendradarbė buvo smulkutė juodukė seselė Irūna. Jam tas vardas pasirodė keistas, gražus. Tėvai buvo sugalvoję mane pavadinti Regvita – irgi būtų įdomus...
Jauti, kad esi jauniausia muzikinio televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“ dalyvė?
Tačiau scenoje esu šešiolika metų: dainuoju nuo ketverių! Teko pereiti ir per ugnį, ir per vandenį... Dabar, dalyvaudama „Žvaigždžių duetuose“, artimiau susipažinau su daugeliu atlikėjų. Pasirodo, jie labai draugiški! Anksčiau su niekuo iš jų nebendravome. Jie į „Mokinukes“ žiūrėjo kaip į vaikus. Nors mums jau buvo po aštuoniolika, nekviesdavo koncertuoti į naktinius klubus, nes manė, kad vis dar atliekame vaikiškas dainas. Tačiau pagaliau kolegos į mus žiūri kaip į suaugusius žmones. „Duetuose“ man nauja – kad dainuoju su aktoriumi. Marius Jampolskis mane gali pamokyti aktorinių paslapčių.
Iš šalies atrodo, kad judviejų santykiai labai nuoširdūs.
Kaip kam atrodo (juokiasi). Iš tikrųjų mūsų santykiai – tik kaip scenos partnerių. Negaliu sakyti, kad visiškai nebendraujame po repeticijų: susiskambiname, pasikalbame, pasitariame, bet dažniausiai tik „Duetų“ reikalais.
Man tokio partnerio tikrai daug kas galėtų pavydėti, nes Marius labai imlus, talentingas, labai labai atsakingai žiūri į darbą. Tuo mes panašūs: aš taip pat visada noriu išspausti viską, kas įmanoma. Tai galbūt mus vienija kaip duetą. Turime bendrų interesų, dažnai sutampa nuomonės, gal dėl to mums ir sekasi.
O ką reiškia tas plačiai žiniasklaidoje aptartas jūsų bučinys, apsikabinimai?
Mes tuo bučiniu daug ką šokiravome, nes tai buvo tik antras mūsų pasirodymas. Tačiau šituo nesiekėme nei skandalų, nei didelės reklamos. Kadangi kūrinys buvo apie meilę, kodėl jo nepabaigus gražiu bučiniu? Juk tai – nieko įspūdinga. Kiek aktoriai filmuose bučiuojasi? Nesitikėjau, kad taip visi reaguos... Dabar meilės scenų nebedemonstruojame, nes ir dainas kitokias renkamės.
Tiesa, kad dėl to išsiskyrė tavo ir širdies draugo keliai?
Jokių skyrybų nebuvo! Spauda kažkodėl rašo, kad mūsų bendravimas nutrūko po ketverių metų draugystės. Tačiau mes po ketverių metų draugystės išsiskyrėme jau prieš porą metų. Dabar esu viena. Niekas man nesutrukdys lipti karjeros laiptais! Dėl dainavimo nutraukčiau visus santykius, paaukočiau egzaminą – bet ką. Muzika man – svarbiausia.
Labai norėčiau tikėti, kad iš koncertinės veiklos ir ateityje valgysiu duoną. Dainuosiu tol, kol būsiu reikalinga, kol bus kas manęs klausosi, o jei neturėsiu kam dainuoti – vis tiek reikės toliau gyventi, dėl to Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete krapštau ekonomiką (juokiasi).
Pastarieji metai rodo, kad gali būti ne tik pakilimų, bet ir nuosmukių. Dabar su „Studentėmis“ turime mažiau koncertų. Aišku, ir iš tiek veiklos galima išgyventi, bet tikiu, kad geri laikai sugrįš.
Buvo jūsų „aukso amžius“?
Taip, tikrai buvo toks laikotarpis... Turėjome daug pinigų, galėjome sau daug ką leisti. Nors gyvenu pas tėvus, niekada jiems nesėdėjau ant sprando. Save išlaikau nuo keturiolikos metų. Neprašau mamos, kad man ką nors nupirktų, pati susimoku už mokslus. Dabar tenka pataupyti. Tai bus gera gyvenimiška patirtis, akivaizdus pavyzdys, kad taupyti reikia ir privaloma.
Turi atsidėjusi pinigėlių juodai dienai?
Taip (juokiasi).
Marijampolėje neankšta?
Gal ir trūksta laisvės, pramogų, bet savaitę pabuvusi Vilniuje labai noriu grįžti namo. Sostinėje būnu trumpai, čia nesijaučiu savimi. Marijampolėje visi pažįsta, ten mano draugai, šeima. Ten – mano pusantrų metukų brolis Adrijus. Nors nemyliu mažų vaikų, bet broliuką – be galo. Būčiau ir būčiau su juo. Jis atskiria, kada aš su seserimi Ineta dainuoju. Griebia nuo stalo būtent „Studenčių“ kompaktą ir pats įsideda į grotuvą, pasileidžia muziką ir šoka... Kaimynai pagalvos, kad nuolatos savo dainų klausomės (juokiasi). Dainininkas arba šokėjas Adrijus bus tikrai! Tegul dar šiek tiek paauga ir vesime pas prodiuserę Laimą Lapkauskaitę.
Kokie tavo santykiai su Laima?
Per tiek metų buvo visko, taip pat ir pykčio. Porą kartų dėl to buvau išėjusi iš kolektyvo. Tai vyko gilioje paauglystėje, kai man buvo apie keturiolika. Tuomet atrodė, kad tik aš esu teisi. O dabar labai gerai sutariame. Esame draugės, apie viską pasikalbame. Džiaugiuosi, kad šalia yra toks žmogus. Kartais su ja praleidžiu daugiau laiko nei su mama. Laima mus išmokė savarankiškumo: juk nuo mažų dienų važiuojame į gastroles.
Žavioms mergaitėms dėmesio ir gerbėjų niekada netrūko?
Jų būna įvairių: ir įkyrių, ir kurie gražiai dėmesį rodo. Atsimenu, kartą visos šešios „Mokinukės“ koncertavome žiemą Druskininkuose. Gerbėjai vaikinai iš sniego nulipdė didelę širdį ir bėgo ja nešini paskui mūsų autobusą. Buvo ir tokių, kurie skambinėdavo naktimis. Kai prasideda tokie dalykai, keičiu telefono numerį. Vienas man nuolatos rašydavo laiškus: per savaitę gaudavau po porą, o jų turinys – tas pat per tą patį. Bet išsisėmė ir dingo (juokiasi).
Dar visai neseniai vienas brandaus amžiaus vyras skambindavo seseriai ir perduodavo man linkėjimų. Į koncertus jis mums atnešdavo dovanėlių. Įdomiai atrodo, kai šeimą turintis žmogus domisi jaunomis panelėmis...
Koks vaikinas tave sužavėtų?
Išvaizda man tikrai nėra svarbiausia. Jei žmogus traukia, tai traukia. Jis turėtų būti švelnus, turėti humoro jausmą. Žinoma, ir ištikimas. Tiek užtenka (juokiasi).
Ir turėtų leisti dainuoti?
Būtinai! Turėtų taikytis su viskuo, kas dedasi scenoje, taip pat ir su bučiniais, nes tai – mano darbas. Nepakęsčiau jokių pavydo scenų.
Tu – ne iš nuolankiųjų?
Tikrai ne! Aišku, būna situacijų, kai sau pasakau: „Nusiramink, Irūna, nurimk ir susitaikyk.“ Tačiau dažniausiai einu iki galo ir kovoju už save. O jeigu vardan muzikos, tai tikrai!
