Lemtingąjį „taip“ Irūna ir Rokas ištarė 2016 m. birželio 18 d., kai link bendro gyvenimo žengė drąsiais ir užtikrintais žingsniais. Visgi galima sakyti, kad meilę jie vienas kitam prisiekė dar būdami visai jauni, o auksiniai žiedai tai tik dar labiau užtvirtino.
Ir panašu, kad nuo tada jų gyvenimas pradėjo įgyti vis daugiau netikėtumų – pradedant spontaniškomis piršlybomis ir baigiant prieš pat vestuves dingusia elektra. Dabar pora džiaugiasi vienas kito meile, kelyje pasitaikančiomis pamokomis ir net turi minčių apie trečiąją atžalą.
– Kiekviena pora turi savo istoriją. O kokia ji buvo pas jus? Kada supratote, kad vienas kitam patinkate?
– Šiaip buvau iš tų žmonių, kurie sako, kad nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, netikėjau tuo. Bet kai pamačiau Roką, man pirmą kartą matytą žmogų, iš karto pajutau susižavėjimą. Paskui turėjome kelias akimirkas ir tiesiog pajutau, kad tas žmogus ne be reikalo atsirado tą dieną toje vietoje. Susitikome tikrai netikėtai. Bet kai susitikome, tai matote, kiek laiko vienas kito nepaleidžiame. Manau, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir nors tai buvo prieš 11 metų, tačiau kartu esame pažįstami 15 metų.
– Koks Roko bruožas pirmiausia krito į akis?
– Man tada labiausiai patiko bendras muzikos skonis, stilius. Apie muziką daug kalbėjomės. O dar jo branda... Jis, būdamas 16-os metų, iš visų išsiskyrė savo branda. Kaip sakant, jau tada rinkausi vyrą ne tam, kad padraugaučiau, o tokį, už kurio tekėčiau. Tai buvo pirmas kriterijus – koks jis bus vaikų tėvas? Aš jame mačiau savo vaikų tėvą, nes jis rūpestingas, atsakingas, visiškai šeimos žmogus. Šie dalykai man buvo patys svarbiausi. Ir, aišku, nepraleiskime humoro jausmo. Jei būname dviese, galime juoktis vienas iš kito. Mums nereikia, kad kas nors mus linksmintų. Šioje vietoje labai gerai vienas su kitu sutariame.
– Dar iki vestuvių kartu praleidote išties daug laiko, bet ateina metas, kai norisi ir rimčiau įsipareigoti. Kaip Rokas jums pasipiršo?
– Tai buvo prieš penkerius metus per Kalėdas. Kartu su jo šeima tradiciškai traukėme lapelius ir vienas su kitu keitėmės dovanomis. Per šiuos susibūrimus ruošiame vakarienę, suvažiuoja pusseserės, broliai. Visiškai buitiška aplinka. Tačiau nei Roko, nei dovanos nebuvo. O tada jis iš antro aukšto šuoliu iškart ant kelių ir su žiedeliu viduryje viso dovanų keitimosi proceso. Absoliučiai buvo netikėta. Prisimenu ašarų pakalnę. Aš žinojau, kad kada nors tuoksimės, bet apie spontanišką pasipiršimą neturėjau idėjos. Taip prie visų žmonių drąsiai, bet labai šiltai (šypsosi).
– Praėjus kuriam laikui iškėlėte įspūdingas vestuves – tą pačią dieną tuokėtės tiek bažnyčioje, tiek santuokos rūmuose. Kaip prisimenate šią dieną?
– Mūsų vestuvės turi ypatingus prisiminimus. Iš vakaro buvo be galo didelė audra. Ji išvartė medžius. Mes nežinojome, ar žmonės privažiuos iki mūsų sodybos. Tada to savaitgalio rytą atsikeliu ir sužinau, kad dingusi elektra. Vienas iš sodybos darbuotojų atėjo su kava ir sakė, kad nežino, ar ji atsiras šiandien, ar rytoj. Buvo labai didelis šokas. Bet pasiklausiau kitų nuotakų istorijų, kad iš visko, kas nutiks tą dieną, reikia pasijuokti. Dažnai mes, nuotakos, būname toje situacijoje ir norime, kad viskas būtų tobulai.
Todėl įsijungiau savo galvą ir sakiau, kad man reikia daug žvakių, gitarų. Reikia kelių muzikantų, kurie jomis grotų. Atsarginis variantas būtų buvęs toks. Maistui elektros maitinimo užteko, nes sodyba turėjo generatorių. Tačiau visam kitam elektros nebuvo. Pamenu, išvažiavome į metrikaciją, bet apie pietus dar nežinojome, ar ji atsiras.
– Panašu, kad dar net nespėjus susituokti susidūrėte su pirmaisiais iššūkiais. Gal taip atrodė ir pirmieji santuokos metai?
– Šiaip nesame giliai tikintys, viską labiau darome iš tradicijos. Mums pati santuoka prieš Dievą, bažnyčią palieka išskirtinį ženklą. Kai vienas su kitu draugavome, niekas nepasikeitė, bet priesaika yra ne be reikalo. Ji prieš Dievą, artimus žmones, kurie stovi šalia, ir, galų gale, prieš vienas kitą. Priesaika lemtinga ir reikia klausyti, ką ji reiškia. O kad žiedas yra ar jo nėra, mums nesvarbu. Juk žmonės ne šiaip sau verkia, kai jiems pasidaro sunku ištarti priesaikos žodžius.
– Visgi porų kelyje pasitaiko visko. Ar ir jūs patyrėte ne tik gražių, bet ir truputį sudėtingesnių akimirkų?
– Aišku, kad buvo, net iki santuokos. Netikiu nė viena šeima, kuri sako, kad gyvena be dūmų. Tiesiog netikiu, nes tai neįmanoma. Yra du žmonės su skirtingais poreikiais. Nesvarbu, kad su juo gyveni daug metų. Apskritai esame skirtingi – vyras ir moteris.
Savo santykiuose buvo atvejų, kur reikėdavo man nusileisti, numesti emocijas į šalį. Kitą kartą Rokas matydavo, kad jam reikėdavo tą patį padaryti. O tokio atvejo, kai žmones išsiskiria, susimeta šmutkes ir išeina, pas mus niekada nebuvo. Dabar vyras sveikindamas kaip tik palinkėjo, kad problemas spręstume toliau taip pat, kaip iki šiol sprendėme.
– Nepraleisiu ir tradicinio klausimo – kaip manote, kokia yra sėkmingos santuokos paslaptis?
– Tobulos santuokos tikrai nėra. Tvirta santuoka bus tik tada, jei jūs visą laiką prisiminsite tą priesaiką, visada ją pakartosite. Aš ją prisiekiau, nes tai yra mano žmogus. Aišku, yra žmonių, kurie iš anksto mato, kad jiems ne pakeliui, daug pykstasi. Tokiems žmonėms nepatariu kankintis vienas su kitu. Bet tokie atvejai kaip mūsų su Roku, kai turime bendrus vaikus, į viską žiūrime ta pačia kryptimi, menkiausi nesutarimai tampa smulkmenomis.
Manau, kad kai žmonės negali vienas su kitu būti, bėdos pasimato anksčiau. O dėl kilusių barnių mes naudojamės viena taisykle – neleidžiame emocijoms užvaldyti tuo metu, kai turi kalbėti protas. Būdamas emocingu gali labai daug negerų dalykų padaryti, o vėliau dėl to gailėtis. Mes to išmokome per prabėgusius metus.
Aišku, mes labai daug ir kalbamės. Jei matau, kad jis tris dienas tyli, tai žinau, kad trečią reikės pasikalbėti. Nepaliekame klausimų, kurie iškyla. Nors iš tikrųjų vienas kitą jau retai nustebiname. Manau, kad jau ir nebenustebinsime kažkuo vau (juokiasi).
– Kartu su vyru išmokote kalbėtis, kas yra vienas iš svarbiausių dalykų santykiuose. O už ką dar esate dėkinga Rokui?
– Čia labai paprasta – tai yra vaikai, mūsų bendros atžalos. Tai kol kas didžiausias stebuklas, kuris galėjo atsitikti mūsų gyvenime. Tiek pirmo, tiek antro vaiko gimimas. Mes turime sveikus, gražius vaikus. Esame dėkingi vienas kitam už tai.
– Savo vestuvių metines sutinkate labai gražią ir saulėtą dieną. Gal esate suplanavę jas gražiai paminėti?
– Taip sutapo, kad turėsime draugų pasibuvimą. Jei būtume turėję galimybę, tai būtume ką nors dviese pasiplanavę. Tačiau šįkart tiesiog suvažiuos draugai. Nors mes tų dienų per daug nesureikšminame, bet ir nepamirštame.
– Paminėjote, kad vyras jus pasveikino šiek tiek anksčiau. Gal atskleisite, kokia tai dovana?
– Iš vyro dėmesio gavau jau dieną prieš vestuvių metines, o šiandien aš jį pasveikinsiu bent simboliškai. Na, šią dieną privalome būti kartu. O jis mane pasveikino su nauju telefonu, nes vaikas sudaužė seną. Tai buvo visiškai ekspromtinė dovana. Sakiau, kad gal priimti kaip vestuvių metinių dovaną. Buvau dingusi iš socialinių tinklų, nes savaitę laukiau telefono.
Bet mes niekada materialių dalykų nesureikšminame. Jei būna kokia nors šventė, tai vienas kitam nedovanojame, o pasitariame, ko reikia šeimai (juokiasi).
– O ko vienas kitam palinkėtumėte šios gražios sukakties proga?
– Vyras man palinkėjo, kad ir ateityje iš mažų duobelių gražiai išsisuktume, o mūsų meilė tęstųsi ir toliau. Tuo metu aš vyrui vis sakau, kad mes – dar ne visi namuose. Todėl mums palinkėsiu kada nors susilaukti trečios atžalos. Tikiuosi, kad jis sutiks su tuo, kad ir ne dabar.
TAIP PAT SKAITYKITE: Irūna Puzaraitė Druskininkuose ištekėjo už mylimojo kariškio Roko Čepononio
TAIP PAT SKAITYKITE: Irūna Puzaraitė ir Rokas Čepononis susituokė ir Liškiavos bažnyčioje: jaunikis – su kariškio uniforma
