– Šįkart keliavote be šeimos. O kokios atostogos jums labiau prie širdies – kai vykstate viena ar su artimaisiais?
– Abi, negalėčiau išskirti. Kai keliauju su šeima, labiau galvoju apie vaikų gerovę, buvimą kartu, bendras gražias patirtis – tai yra toks šeimos tvirtinimo, vaikų ugdymo ir bendrų gerų įspūdžių kūrimo metas. Tačiau tokios kelionės vyksta vaikų ritmu. Planuok neplanavęs, bet jei vaikams bloga nuotaika ar pervargimas nuo įspūdžių gausos, planai keičiami nedelsiant pagal vaikų poreikius. Pavyzdžiui, einame pietų miego per pačią saulėkaitą arba skubiai verdame košę, nes maistas vaikams per egzotiškas.
Kadangi jau daugelį metų esu pamišusi dėl didesnės rizikos sporto – nardymo – tai į tokias keliones leidžiuosi viena, tik su „Nardymo akademijos“ bendraminčiais. Vaikams ten per pavojinga. Pavyzdžiui, atviroje jūroje plaukiančiame laive, kuriame mes praleidžiame visą savaitę nardydami, aš tikrai negalvočiau apie nardymą, o jaudinčiausi, ar mano vaikai neiškris per bortą. Dukros dar per mažos tokioms kelionėms. Bet nuoširdžiai tikiuosi, kad paaugusios užsikrės mano aistra ir galėsime visos kartu nardyti.
Kelionėje, jei tik būdavo internetas, siųsdavau joms filmukus, kuriuose pasakojau, kaip man sekasi, rodžiau, kaip atrodo nardymo įranga ir jūra, skambindavau internetu iš laivo ar viešbučio. Labai jų pasiilgstu.
Galvoju, ar būtumėte uždavusi tokį klausimą, jeigu aš būčiau vyras. Nes yra įprasta, kad mamos važiuoja į keliones su vaikais, o vyrams normalu vykti be šeimos į žvejybą, į medžioklę, motociklais, keturračiais ar į panašias vyriškas veiklas.
Tačiau aš manau, kad ir mums, mamoms, nederėtų pamiršti, kad turime ir savų pomėgių, ir poreikių. Ir tiesiog privalome ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos gerovės skirti laiko sau, „pasileisti plaukus“, pailsėti, pripildyti savo vidinius gerų emocijų ir naujų patirčių rezervus. O tada jau grįžti į namo su dar didesne meile, dar švelnesne jėga, dar labiau neišsenkančia kantrybe ir nauju įkvėpimu vėl būti atliepiančia vaikų poreikius mama, šeimos židinio kurstytoja ir 115-os kampų laikytoja.
– Į nardymo kelionę vykote toli gražu ne pirmąkart. Kuo ši išvyka buvo išskirtinė?
– Šįkart pirmą kartą nardžiau kartu su laisvu rykliu ir jo palyda – didžiulių tunų pulku, plaukiančiu jam iš paskos. Ir anksčiau buvau sutikusi rykliukų, tačiau šis ryklys buvo įspūdingo dydžio. Toks, kokius rodo siaubo filmuose. Šių ryklių rūšies atstovai yra smalsučiai, jiems įdomūs žmonės. Kai atplaukia laivas, jie jaučia daug viliojančių kvapų, todėl priplaukia labai arti. Kai nardžiau, jie priplaukė visiškai šalia manęs. Plaukia sau ramiai tiesiai į tave ir paskutinę sekundę staiga nusuka į šoną. Porąkart ryklys taip praplaukė per ištiestos rankos atstumą pro mane.
Dar vienas kelionės išskirtinumas buvo ne toks džiuginantis kaip ryklio sutikimas. Tai – ganėtinai šaltas pavasaris. Egipte šį kartą buvo ne taip karšta kaip įprastai tokiu metu, o po vandeniu būnant valandą tikrai pasidarydavo šalta. Pirmąkart taip, nors su bičiuliais pavasariais nardome visada panašiu laiku. Kai vieną dieną sušalusi atsisakiau nerti antrą kartą (paprastai neriame keturis kartus per parą), praleidau savo išsvajotą įvykį – panardymą su laisva devynių delfinų šeima, jų namuose. O delfinai dabar – daug labiau bendraujantys, nes mažiau turistų ir jie nepavargę nuo dėmesio. Tada labai gailėjausi praleidusi tokį šansą!
Nardymas su laisvai plaukiojančiais jūros gyventojais yra unikali patirtis, nes gyvūnas su tavimi būna tik savo noru, be jokios prievartos. Tik tiek, kiek jam pačiam tai įdomu. Jis visada turi galimybę nuplaukti tolyn. Tai visiškai kas kita nei turistams skirta pramoga, kai kelių kvadratinių metrų baseine uždaryti ir įkalinti delfinai dirba turistų pasifotografavimui.
Pažadėjau sau, kad daugiau nebus jokių „tingiu“ ir „šalta“. Nes per tingėjimą imam ir pražiopsom smagiausias savo gyvenimo galimybes.
– Ar tokios patirtys su rykliais padeda prisijaukinti mirties baimę?
– Palietėte labai įdomią temą. Šiaip nardymas yra gan vyriškas sportas, nes, pavyzdžiui, iš mūsų 28 narų grupės laive buvo tik 5 moterys. Prigimtinę mirties baimę (tiesa, su patirtimi vis mažesnę ir mažesnę) turi įveikti kaskart nerdamas į vandenį, nes tai – prieš žmogaus išgyvenimo mechanizmą, mūsų sąmonė tam daugiau ar mažiau priešinasi. Juk žmogus nesukurtas gyventi po vandeniu.
Aš nebijojau nardyti tol, kol negimė mano dukrelės. Kai gimė mano mergaitės, po pertraukos sugrįžusi nardyti patyriau paniką, turėjau vėl iš naujo prisijaukinti povandeninį pasaulį. Su vaikų gimimu užgimė ir milžiniška atsakomybė už jų gerovę. Dabar negaliu sau leisti elgtis neatsargiai ir rizikuoti, ir pagaliau supratau, kodėl tiek mažai moterų nardo. Jos jaučia daug didesnę atsakomybę už savo gyvybes ir saugumą nei vyrai.
O nebijoti ryklių padeda tiesiog žinojimas. Filmuose piešiami tragiški ryklių paveikslai, nors iš tikrųjų jie nėra jau tokie pikti, kaip vaizduojama. Jie net nemėgsta žmogienos! Tik iš smalsumo paragauja, jei kas prieš nosį labai blaškosi (juokiasi). Tačiau, jei žinosite, kad reikia elgtis ramiai, nepanikuoti, nesiblaškyti, nesimaskatuoti su kojomis ir rankomis, o stengtis panirti po rykliu (rykliai dažniausiai čiumpa grobį esantį virš jo), nebus jokių tragedijų. Visi narai, norėdami gauti licenciją, suteikiančią leidimą nardyti atvirose jūrose, turi išmokti, kaip elgtis su rykliu, kad jis nekeltų pavojaus. Po kursų natūralus jauduliukas lieka, bet kai žinau, kaip elgtis, sutikusi ryklius nepanikuoju, o džiaugiuosi įspūdingu pasimatymu.
Erikos Purauskytės viešnagės Egipte akimirkos – galerijoje:
– Žinau, kad kelionės metu išbandėte ir maudynes su žirgais. Papasakokite apie šią patirtį.
– Tai buvo mano pirmas kartas gyvenime ir labai netikėtas, nes važiavau nardyti.
Įprastai tokiose kelionėse visą laiką praleisdavau laive, bet šįkart atskridau anksčiau, ieškodama savo „Menai renginiai“ įmonei naujų nišų ir galimybių. Kadangi Lietuvoje renginiai vis dar taip labai apriboti, kad tiesiog neįmanoma jų organizuoti dėl begalės draudimų ir vis dar pavojingos pandeminės situacijos, o valdžia vis dar nesuteikia jokios tiesioginės pagalbos renginių organizatoriams ir juos tiesiog ignoruoja, tenka ieškoti išsigelbėjimo svetur.
Vykau ten, kur ligos atvejų fiksuojama kur kas mažiau, ribojimai kur kas laisvesni, garantuotai geras oras ir kainos, nepabijokim to žodžio – žemesnės nei mūsų Nidoje. Skridau į Egiptą. Ten aiškinausi vietinės rinkos subtilybes ir galimybes organizuoti renginius lietuvių kompanijoms. Mūsų įmonės užsakovai jau pavargo nuo karantino ir nori su savo kolegomis ar klientais pagaliau pabendrauti ir atšvęsti svarbias jiems progas be suvaržymų ir baimių. Dabar kelionių kainos – tokios palankios, kad pigiau ir saugiau išvežti savo darbuotojus į kelionę ir suorganizuoti jiems renginį ant jūros kranto, nei rizikuoti organizuojant renginį Lietuvoje. Žinoma, tada lietuviški pinigai irgi „išskrenda“ į šiltus kraštus ir neįliejami į Lietuvos ekonomiką. Bet kol kas mes kitos išeities neturime.
Atskridusi į viešbutį taip ir nepagulėjau ant gulto ramiai nė pusdienio, nes sužinojau apie šalia esančią žirgų fermą. Jie siūlė įvairius jodinėjimo variantus: joti dykuma, paplūdimiu arba maudynes su žirgais. Esu šiek tiek jodinėjusi maždaug prieš dešimt metų, neprofesionaliai, savo malonumui. Pasiryžau išbandyti viską! Kasdien keldavausi ketvirtą valandą ryto ir pasitikdavau saulę jodama ant žirgo. Egiptietis instruktorius stebėjo, kaip man sekasi, ir nepastebimai, lengvai ir su šypsena bei gera nuotaika vis didino mano ribas. Net nepajutau, kaip jojau zovada bekraštėje smėlio dykumoje tokiu greičiu, kad net ašaros bėgo nuo per ausis švilpiančio vėjo. Kai su žirgu peršokome smėlio duobę – man rankos kojos drebėjo, bet jojome toliau.
Šalia jojęs instruktorius Ahmedas nufilmavo ir parodė, kaip visa tai atrodo iš šono. Kai pamačiau mus su žirgu iš šono – buvo vau! Negalėjau net patikėti, kad tai aš!
Jojimas, kaip ir nardymas, yra puiki meditacija. Tada galvoje nebelieka jokių pašalinių minčių. Esi čia ir dabar. Tik tu ir gamta. Po tų poros valandų jojant ar nardant jautiesi kaip naujai gimęs. Pykdę ar skaudinę dalykai tarsi nutolsta, o pasaulis atrodo daug gražesnis ir jaukesnis.
Maudynes su žirgais buvau mačiusi tik filmuose ir įsivaizdavau, kad manęs laukia labai romantiška popietė. Realybėje reikia išsilaikyti ant šlapio žirgo be balno, laikantis tik už jo karčių, ir saugotis, kad nedribtum nukritusi nuo jo į vandenį. Pūtė vėjas, jūra stipriai bangavo, tad šis romantiškai nuotraukose atrodantis pasiplaukiojimas buvo dar vienas asmeninis iššūkis, kuriame reikėjo įveikti savo baimes ir tabu. Keliai tikrai tirtėjo, bet buvo smagu, kad išdrįsau ir kad man pavyko.
Žinote, dabar internete populiarūs tokie sąrašai „100 dalykų, kuriuos turi padaryti iki savo mirties“. Manau, kad jojimas dykuma ir maudymasis su žirgais bei nardymas yra vieni iš jų, nes aš šias patirtis prisiminsiu ir branginsiu visą savo gyvenimą. Per jas supratau, kad dažnai mes galime daug daugiau, nei galvojame apie save.
– Kiek laiko praleidote Egipte? Ar visada vykstate tokiu pačiu metu?
– Dvi savaites. Važiuoju labai įvairiais metų laikais. Dažniausiai – pavasarį arba rudenį, nes žiemą nardyti man per šalta, o tuo metu būna smagu ir Lietuvoje. Kol nebuvo uždrausti renginiai, vasaromis daug dirbdavau: organizuodavome su kolegomis įvairiausių įmonių darbuotojams vasaros sąskrydžius ir festivalius. Labai tikiuosi, kad jau šią vasarą vėl bus tiek darbo, kad nebeturėsiu laiko kelionėms.
– Ar nebaisu į užsienį vykti per pandemiją? Nesvarstėte, kad geriau nuo kelionių susilaikyti?
– Buvo tikrai baisu, kelionę organizavęs „Nardymo akademijos“ įkūrėjas Andrius Albrikas atidėjo ją net keletą kartų. Tačiau ilgainiui supratome, kad ta baimė jau nebeturi pagrindo. Juk Egipte yra daug mažiau atvejų nei Lietuvoje, nors ten nepalyginamai daugiau gyventojų. Be to, visi buvome vadinamajame saugumo burbule, nes buvome pasidarę testus ir visą laiką leidome laive. Jokių kitų kontaktų neturėjome, tik su žuvytėmis, bet ir tai buvome po vandeniu, su kaukėmis (juokiasi). Mane maloniai stebino saugumo jausmas.
Laive buvo specialiai įrengtas medicinos kambarys, skirtas saviizoliacijai, jei kuris nors iš mūsų blogai pasijaustų. Taip pat turėjome greitųjų testų, kad nesupainiotume jūros ligos simptomų su COVID-19 simptomais ir būtume ramūs. Kol laukiau atskrendančių savo kolegų viešbutyje, džiaugiausi didžiuliais atstumais, erdvėmis be turistų srauto ir personalu, griežtai dėvinčiu kaukes.
Beje, lėktuvu į Egiptą skrido du vyriškiai, kurie atsisakė dėvėti kaukes. Vos nusileidus lėktuvui, juos išsivedė vietinė policija. Tad į saugumo reikalavimus žiūrima išties atsakingai. Kadangi turistai į Egiptą patenka tik su neigiamais testo rezultatais, ten jaučiausi saugiau nei Lietuvoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dabar yra visai tinkamas metas keliauti, nes sukuriamos visos galimybės būti saugiam, jei ir pats save saugosi.
– Gal buvo kas nors, kas kelionėje nepatiko?
– Oras. Noriu visus paguosti, kad net Egipte buvo ir vėjo, ir smėlio audrų, ir neįprastai šaltų dienų. O kone visi vakarai buvo itin vėsūs. Mačiau, Vaiva Rykštaitė skelbė, kad net ir Havajuose šalta. Dabar kažkoks masinis atšalimas, vietoj žadėto atšilimo.
O visa kita, kaip visada, labai patiko. Kai taip šalta Lietuvoje, vis pasvajoju apie grįžimą organizuoti renginius lietuvaičiams.
-
Iš Tenerifės grįžusi N.Pareigytė – apie tai, kodėl nesirinko Dubajaus, kainas ir keliautojų kritikus
-
Nusivylusi pandemijos valdymu J.Sadauskienė darbo vietą perkėlė į Honkongą: „Lietuvoje yra nesaugu“
-
Jachtų stiuardese dirbusi lietuvė – apie seksualinį priekabiavimą ir keistus savininkų reikalavimus
– Kokį egiptietišką patiekalą galėtumėte rekomenduoti?
– Būtinai paragaukite vietinio humuso, jų tradicinio baba ghanoush, falafelių su tahini padažu. Egiptas yra jūrinė valstybė, todėl verta iki soties pasimėgauti šviežutėlėmis jūros gėrybėmis. Aš dievinu sriubas, tai su malonumu valgiau jūros gėrybių sriubą. Ten yra pesketarų rojus! Žinoma, verta pasimėgauti po vietine saule išsirpusiomis uogomis ir vaisiais. Šį kartą pataikėme į kvepiančių ir saldžių braškių sezoną, vasarą ir rudenį vilioja skaniausi pasaulyje mangai.
Vienintelis ir svarbiausias patarimas būtų nesėdėti tik viešbutyje ir nevalgyti to „viskas įskaičiuota“ maisto, o išbandyti autentiškus vietiniuose restoranėliuose ruoštus patiekalus. Mes taupydami net neužsisakėme to taip lietuvių pamėgto „viskas įskaičiuota“ maitinimo. Nevartojome alkoholio, nes nardymas nesuderinamas su alkoholio vartojimu – per pavojinga. Mus labiau svaigino ir džiugino nuotykiai, patirti šioje šalyje, ir puikios kainos.
– Vis dėlto mėgaujatės ne visomis jūros gėrybėmis – nevalgote aštuonkojų.
– Kol nenardžiau, kirtau juos pasigardžiuodama. Bet dabar nebegaliu. Nardydama įsitikinau, kad aštuonkojai yra labai mieli ir protingi gyvūnai. Netgi įrodyta, kad jie protingesni už šunis ir kates. Ir kaip valgyti? Man dabar jų gaila. Jeigu nardydama sutinku aštuonkojį, galiu toliau ir neplaukti, nes labai smagu su juo leisti laiką ir jį stebėti.
