– Kodėl nusprendei pasipiršti būtent Kenijoje?
– Pasipiršti jau seniai planavau. Daugelis manė, kad pasipiršiu „Siemens“ arenoje, per „Mantai kieme“ pasirodymą, nes ten gražiai ir nuoširdžiai pašnekėjau apie Aistę (juokiasi). Bet Aistė man jau yra įkalusi į galvą, kad nebandyčiau viešai pirštis. Ar tai būtų kašio varžybos, ar renginys. Tai išvykom į kelionę, ištaikiau momentą ir dabar abu baisiai laimingi (šypsosi).
– Kaip įvyko pačios sužadėtuvės – ar buvote vienu du, o gal lemiamą akimirką palaikė ir geriausi draugai?
– Mūsų gyvenime be Stonkų neįvyksta joks svarbus žingsnis, ne išimtis ir dabar. Kai jau supratau, kad čia yra tinkamas momentas pirštis, Stonkus, kaip žinodamas, pasivedė į šoną ir sako: „Tai pirškis, kas tau yra? Geriausia proga.“ Tai su draugo „palaiminimu“ ir žengiau žingsnį.
– Ar planavai priklaupti ant kelio, o gal tai buvo emocionalus sprendimas?
– Kiekvieną minutę galvojau, kaip tai padarysiu. Nusprendžiau, kad geriausia emocija bus ta, kuri eis iš širdies, improvizuotai. Bet, aišku, priklaupiau. Koks pasipiršimas be priklaupimo. Visą širdį žmogui atiduodi, tai negi dar kelį sulenkt sunku...
Koks pasipiršimas be priklaupimo. Visą širdį žmogui atiduodi, tai negi dar kelį sulenkt sunku...
– Kaip reagavo Aistė? Ar ji tikėjosi sužadėtuvių?
– Kai tik išsitraukiau žiedo dėžutę, jos pirmi žodžiai buvo: „O ne, kas čia darosi.“ Galvoju, nėra labai gera pradžia. Bet po to viskas ėjosi kaip filmuose. Kol aš išsakiau savo monologą, Aistė visą laiką verkė, pabrėžiu, kad iš laimės (juokiasi). Po to sakė, kad tikrai nieko panašaus nesitikėjo, nes galvojo, kad pavasarį piršiuosi. Aš labai gerai pėdas sumėčiau.
– O ar Mantas su Indre žinojo apie tavo žingsnį?
– Kaip jau minėjau, be jų žinios niekas nevyksta. Indrė padėjo ir žiedą išrinkti. Sakė, kad už pagalbą jai svočios žiedas priklauso, bet nukalbėjau iki to, kad pavaišinau arbata ir buvome atsiskaitę.
– Ne paslaptis, kad sužadėtuvės ypač jautrios yra ir vyrams. Ar jaudinaisi?
– Kai savo karjerą praleidi kalbėdamas viešai prieš žmones, pasakyti kelis sakinius savo mylimam žmogui nebėra taip baisu. Aišku, padėjo labai ir tai, kad žinojau, jog Aistė sutiks. Buvo užsiminusi... Tai įtampos nebuvo jokios, tiesiog norėjosi, kad viskas vyktų be jokių kliurkų.
Turėjau mintį pasipiršti paplūdimyje, prie kurio gyvenome, bet ten kas dvi minutes vis kas nors prieidavo ir siūlydavo eiti nardyti su delfinais. Tai nenorėjau, kad tokį momentą kas nors sugadintų.
– Tikrai nebuvo jokios baimės, kad Aistė pasakys „ne“?
– Jei būčiau laukęs dar 3 metus, tada taip, tikrai būtų buvę (juokiasi). Bet tikrai ne dabar.
Kol aš išsakiau savo monologą, Aistė visą laiką verkė, pabrėžiu, kad iš laimės
– Taigi koks jausmas yra priklaupti ant vieno kelio ir pasipiršti? O galbūt tai buvo impulsyvus ėjimas?
– Labai geras ir išlaisvinantis. Kadangi tai buvo nuoširdus ir neužskubintas sprendimas, tai viskas buvo labai teisingai.
– Ar tiesa, kad pasipiršai, nes norėjai laimėti lažybas su Vaidu Baumila?
– (juokiasi) Ne... čia tik sutapimas. Baumila, žinau, tikrai neprapuls.
– Neslėpei, kad iš aplinkos, daugiausia žurnalistų, jautei labai didelį spaudimą. Tai ar dabar jau bus lengviau gyventi?
– Daugiausiai spaudimo jaučiau iš 15min, pusę metų klausinėjote manęs, kada piršiuosi (juokiasi). Bet momentą pasirinkau tikrai nejausdamas įtakos, nebuvo jokių pašalinių dalykų. Atsisėdau, viską gerai apgalvojau ir įvykdžiau.
– Kaip atšventėte tokią progą, gal buvai suorganizavęs ką nors iš anksto?
– Atšventėme tarp nuostabių vaizdų ir su alkoholiu. Pats pasipiršimas ir taip reikalauja daug planavimo ir ryžto. Tikrai nebeorkestravau dar kažkokių pasijodinėjimų kupranugariais ar panašių bajerių (juokiasi).
– Tai gal Lietuvoje surengsite galingą sužadėtuvių vakarėlį?
– Ne, tik pasikviesime draugus vakarienės ir pasipasakosime įspūdžius, užteks tų vakarėlių. Reikia pinigus pradėt taupyti ant naujo, minkšto, kožinio kampo...
– O ar jau pranešėte šeimai? Kaip jie reagavo, tikriausiai labai apsidžiaugė ir laukia anūkų?
– Mano abu tėvai apsidžiaugė taip, kaip gyvenime dar nebuvau jų nudžiuginęs. Tėtis jau pusę metų instagrame po mano postais komentuodavo: „Tai kada piršies?“. O mama subtiliau, bet irgi užsiminus yra jau ne kartą. Anūkų baisiai visi jau nori.
Mano abu tėvai apsidžiaugė taip, kaip gyvenime dar nebuvau jų nudžiuginęs
– Kalbant apie anūkus, ar jau iš tikrųjų pasvajojate apie šeimą?
– Pakalbam (šypsosi). Bet kitas žingsnis mums yra rasti nuolatinę vietą gyvenimui.
– Žinoma, prieš tai teks susituokti. Ar jau turite nusimatę kaip vestuvės turėtų atrodyti, kur vykti, o galbūt net norėtumėte susituokti užsienyje?
– Apie vestuves tai mūsų visi bendri draugai daugiau šneka, nei mes. Aišku, bepigu jiems, užsimest kostiumą ir ateit pagerti. Suorganizuoti viską yra daug sunkiau. Ironiška, bet labiausiai spaudžia tie, kurie patys nėra vedę, nors gyvena su antromis pusėmis jau daug metų. Viskam savas laikas.
– Socialiniuose tinkluose netrūko liūdesio, kad Aistė jau supančiota, ar kas nors išreiškė liūdesį, kad netekome svajonių jaunikio?
– Laukiau Baumilos posto, bet nesulaukiau...
– Kaip pačios atostogos? Ar lankėtės Kenijoje pirmą kartą?
– Šitą kelionę atsiminsiu dėl sužadėtuvių ir nesustabdomo viduriavimo. Aišku laikui bėgant antras dalykas pasimirš ir liks tik malonūs prisiminimai (juokiasi).
– Kaip keliaujant sekasi sutarti su Stonkais? Ar pavyksta išvengti barnių, neatsibostate vieni kitiems?
– Jokių barnių tarp porų nebūna. Būna kartais poros viduje, bet negi pyksiesi prie svetimų žmonių (juokiasi). Tai staigiai atsiprašai ir toliau „čilini“ laiką.
– Ar tokią Keniją ir tikėjotės išvysti? Kokie dalykai labiausiai nustebino?
– Iš tikro išvydom viską lygiai taip pat, kaip ir įsivaizdavome. Džiaugiamės, kad pasaulyje yra tokių kontrastų, ir labai smagu juos aplankyti ir pamatyti pačiam, bet dienos pabaigoje labai džiaugiamės, kad gyvename Lietuvoje. Nė vienas dar neradom geresnės šalies pasauly.
Kelionių akimirkos – galerijoje:
– Ar teko pabendrauti su vietiniais?
– Kai esi turistas, deja, gauni bendrauti dažniausiai tik su tais vietiniais, kurie bando tau ką nors parduoti. Bet netgi bendraujant su jais, jautėsi skirtumas lyginant su kitomis šalimis. Kenijos gyventojai labai mėgsta šypsotis, juokauti ir yra labai nuoširdūs. Teko porą valandų praleisti ligoninėje tai labai smagiai pasišnekučiavom su personalu. Išsigooglino Lietuvą, klausinėjo daug dalykų kaip gyvenimas vyksta pas mus :)
– Neabejotinai matėte laukinių gyvūnų. Kas sužavėjo labiausiai?
– Buvome išvykę į safarį, per kurį ir pasipiršau. Matėme šimtus dramblių, zebrų, dešimtis stručių, antilopių, babuinų, žirafų ir porą liūtų, ir tą karpuotį, kur „Hakuna Matata“ dainavo. Žodžiu visą „Liūtą Karalių“ (juokiasi).
Aistė tai išvis yra daktaras Dolitlis. Pamato kokį gyvūną ir puola prie jo tekinom. Jau net man baisu buvo, kai ji Indijoje su visomis beždžionėmis bandė susibičiuliaut. Ačiū Dievui, Safaryje neleido išlipti iš džipo. Nes jau būtų nusivijus dramblius. Po to sugaudyk ten ją laukuose – jos mėgstamiausias gyvūnas dabar ir yra drambliukas.
