Rūta Mikelkevičiūtė gyvūnų globėjai dėkinga ir už Atą
Moters bičiulė, daugiau nei dešimt metų ją pažinojusi televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė 15min pasakojo, kad su Ilona ją siejo toks pats požiūris į beglobius gyvūnus. Negana to, prieš šešerius metus Rūtos namuose apsigyveno būtent iš „SOS gyvūnai“ prieglaudos paimtas šuo Atas.
„Jo atsiradimo istorija mūsų namuose labai juokinga. Išsirinkome Atą tiesiog iš nuotraukos. Ilona, pamenu, visada būsimiems šunų šeimininkams apibūdindavo, koks augintinio charakteris, ar jis pritaps šeimoje.
Tai yra labai svarbi informacija, jei žmogus priglaudžia ne ką tik gimusį šunį. Charakterio išmanymas ir gebėjimas suderinti, į kokią šeimą jis pateks, buvo be galo svarbus dalykas. Ji tą turėjo“, – prisiminė Rūta.
Kartais su Ilona ji pasikalbėdavo ne tik gyvūnų temomis. Susiskambinusios arba susirašiusios žinutėmis kartais net ir labai atvirai aptardavo savo šeimas, mylimuosius, žmones, kurie jas supo. Pasikalbėdavo moterys ir apie onkologinę ligą, su kuria I.Reklaitytė grūmėsi ne vienerius metus.
Jai buvo kur kas svarbiau beglobiai augintiniai, jų gerovė, o sveikata, sakydavo, kaip nors
„Kai ji susirgo vėžiu, mudvi net šiek tiek ginčijomės. Klausiau, kada ji pailsės, grįš namo iš gyvūnų prieglaudos, kurioje, beje, labai šalta. Sakiau, kad negali rūpintis vien tik šunimis, nes kenkia savo sveikatai. Bet jai buvo kur kas svarbiau beglobiai augintiniai, jų gerovė, o sveikata, sakydavo, kaip nors“, – Ilonos atsidavimą gyvūnams prisiminė R.Mikelkevičiūtė.
Kartais Rūta savo bičiulę ir aplankydavusi. Kai tik nuvažiuodavo į prieglaudą, matydavo ją aplipusią gyvūnų plaukais, su ant drabužių paliktomis šunų pėdų dėmėmis.
„Prieglaudoje nebuvo mažučių mielų šuniukų iš prabangių namų su kaspinėliais. Joje neretai būdavo suluošinti akli, vos judantys šunys. O Ilona buvo žmogus, kuris nuoširdžiai mylėjo gyvybę. Šitiek atiduoti ir mylėti negražų, nesveiką, niekam nereikalingą gyvūną... Ilona sakė, kad jai nieko daugiau nereikia“, – kalbėjo Rūta.
Ji prisipažino, kad nebuvo sutikusi daug žmonių, kurie net ir tokiomis sąlygomis pasitikdavo su šypsena, visada skleisdavo gerą energiją. Tokia buvo I.Reklaitytė.
„Ilona turėjo kažkokį santykį su gyvūnais tarsi su žmogumi. Gailiuosi, kad prieš kurį laiką planavusi pas ją nuvažiuoti, taip ir nebespėjau. Ši mirtis yra visiškai netikėta, ji stipriai išmušė mane iš vėžių“, – liūdesio neslėpė televizijos laidų vedėja.
Ilonos bendražygė: „Ji save matė kaip visų nelaimėlių išgelbėtoją“
Kartu su Ilona organizacijoje „SOS gyvūnai“ dirbusi Nadia Makuševa apie buvusią kolegę atsiliepia pačiais šilčiausiais žodžiais. Prisiminimuose ji jai liks kaip šviesus ir nuolatos besišypsantis žmogus.
„Ilona visada buvo pasiruošusi padėti silpnesniam. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar gyvūnas. Ji atiduodavo visą save. Ryždavosi ir buvo pasiruošusi padėti bet kam, bet kuriuo paros metu, kai lauke šilta ar šalta.
Galėjo mesti visus darbus, šeimos reikalus, kad tik išgelbėtų į bėdą patekusį gyvūną. Kartais net šiek tiek neįvertinusi savo jėgų, galimybių. Ji save matė kaip visų nelaimėlių išgelbėtoją“, – kolegę prisimena Nadia.
Per visus tuos metus Nadia su Ilona daug nuveikė – kartu moterys išgelbėjo begalę gyvūnų. O vasario pradžioje turėjo minėti jau 13-tąjį prieglaudos gimtadienį. „Būtume šventę, bet praktiškai tą pačią dieną ji iškeliavo“, – graudinosi N.Makuševa.
Galėjo mesti visus darbus, šeimos reikalus, kad tik išgelbėtų į bėdą patekusį gyvūną
Daugeliui gyvūnų mylėtojų moters mirtis buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Tačiau organizacijoje „SOS gyvūnai“ dirbę kolegos apie Ilonos ligą žinojo jau seniai. Deja, paskutinį mėnesį I.Reklaitytės būklė dar labiau pablogėjo.
„Netikėtai reagavo tie, kurie arba nepažinojo Ilonos, arba nematė jos visus tuos metus. Aišku, negali sakyti, kad tai visiškai netikėta, nes sirgo ji jau ilgus metus. Tiesiog pablogėjimas buvo staigus. Žmogus nusilpo per paskutinį mėnesį“, – pasakoja N.Makuševa.
Paskutinį kartą Nadia su bičiule kalbėjo prieš savaitę. Tačiau šįkart jos kalbėjosi ne apie darbą: „Pokalbiai buvo trumpi ir asmeniški. Paskutines dvi savaites prieglaudoje ji nesilankydavo – buvo ligoninėje. Tiesiog liga nugalėjo.“
Po moters mirties „SOS gyvūnų“ veiklą perims pati Nadia.
„Tiesiog nėra kito pasirinkimo. Aš jaučiu atsakomybę už visus likusius gyvūnus, už visą veiklą, kartu nudirbtus darbus. Ir čia net nekyla klausimo, ar sunku, ar pavyks. Tiesiog tęsiam pradėtą darbą“, – užtikrino ji.
Gražus atsisveikinimas Ilonai Reklaitytei nugulė ir „SOS gyvūnų“ feisbuko paskyroje:
„Mieli bičiuliai, šią naktį netekome Ilonos.
Visiems, kas VšĮ „SOS gyvūnų“ vadovę pažinojo asmeniškai, ji buvo tiesiog Ilona, Ilonytė. Mažas narsus karys, keliolika metų kovojęs gyvūnų globos fronte, nepaisant rūpesčių, nusivylimų, sunkumų, kuriuos čia tenka patirti, o pastaraisiais metais – dar ir sunkios ligos sukeltų skausmų.
Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto... „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę. Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą. Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras.
Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų... Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi.
Mums be galo trūks Ilonos. Jos trūks ir Lietuvos gyvūnų globos sričiai. Visų labiausiai jos trūks jos šeimai, vaikams. Nikai, Ieva, laikykitės.
Negalime pakviesti atsisveikinti su Ilona Reklaityte, bet kviečiame bent namuose uždegti po žvakelę. Kai žinosime, pranešime, kokiose kapinėse ji atguls.
Ilona tikėjo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Vaivorykštės šalyje ją tikrai pasitiks, nes meilė niekados neišnyksta be pėdsakų.“
