Portalui 15min Sandra Carrillo sutiko papasakoti savo istoriją. Prieš interviu pasiteiravus, kaip nori bendrauti, ispanė patikino, kad nėra skirtumo, todėl, įdomumo dėlei, pasirinkome lietuvių kalbą. Itin nustebino pašnekovės gebėjimas rišliai dėlioti sakinius ir reikšti savo mintis – juk ji vos šešerius metus gyvena Lietuvoje!
Sandra 15min papasakojo apie savo pažintį su Lietuva ir čia sutiktu sužadėtiniu Andrejumi Vorona, tamsias ir šaltas Lietuvos žiemas, keliskart per metus šeimos iš Ispanijos atsiunčiamas dėžutes su tam tikrais maisto produktais, darbą ispanų kalbos mokytoja bei, žinoma, didelę meilę muzikai ir galimybę Lietuvoje tuo užsiimti.
Moteris pasirodo įvairiuose renginiuose, neseniai taip pat dainavo žurnalistės Jurgos Baltrukonytės ir menininko Algio Kriščiūno vestuvėse. Ji beprotiškai džiaugėsi šia galimybe – anot Sandros, tai buvo išskirtinai jauki šventė, kurios dalimi būti jai didelė garbė.
– Sandra, pradėkime nuo pat pradžių. Kokie keliai tave atvedė į Lietuvą?
– Prieš šešerius metus atvykau į Klaipėdą pagal savanorių programą ir dirbau Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Po to čia ėmiau daugiau darbuotis su muzika ir galiausiai nusprendžiau pasilikti visam laikui.
Esu iš Barselonos, ten irgi muzikavau, bet tai nebuvo labai rimta. Lietuvoje turiu daugiau galimybių, nes susipažinau su talentingais muzikantais.
– Kas labiausiai paskatino pasilikti Lietuvoje?
– Gal sunku suprasti, bet man tiesiog atsibodo gyventi Barselonoje. Norėjau pažinti naują kultūrą, geriau suprasti kalbą. Iš pradžių galvojau pabūti čia metus ir grįžti atgal, bet šis planas nepavyko ir aš tiesiog likau.
– Kas atvykus į Lietuvą labiausiai nustebino iš gerosios pusės?
– Miškas, gamta, visa šalis. Be to – maistas. Patinka bulvių patiekalai, tarp jų – ir cepelinai.
Tiesa, iš pradžių buvo sudėtinga suprasti žmones, nes esame labai skirtingų charakterių, bet vėliau po truputį viskas pasikeitė. Lietuvoje labai šilta publika, todėl čia gera koncertuoti, jaučiuosi jaukiai ir maloniai.
– O su kokiais iššūkiais susidūrei? Juk ne visi, atvykę į Lietuvą iš svetur, sugeba greitai prisitaikyti.
– Žinoma, iššūkių buvo. Iš pat pradžių, prieš šešerius metus, nežinojau nė vieno žodžio lietuviškai, todėl buvo sunku komunikuoti. Klaipėdoje buvo jaunų žmonių, kurie kalba angliškai, bet vyresni nekalbėjo. Buvo sunku eiti į turgų, nes ten reikėjo lietuvių kalbos.
Buvo sunku žiemą, nes labai tamsios dienos. Ispanijoje turime daug saulės, o čia nuo 15-os valandos jau prasideda tamsus metas. Kasmet esu pikta ir galvoju grįžti atgal, bet vėliau ateina pavasaris ir viskas susitvarko (juokiasi).
Be to, nesuprantu, kaip žiemą reikia rengtis. Mano sužadėtinis nuolat pyksta ant manęs, kad apsirengiu per plonai (juokiasi).
– Ar dažnai kamuoja Ispanijos, namų ilgesys?
– Be abejo, ilgesys būna. Pasiilgau tėvų – labai retai juos matau, tik kartą arba kelis per metus. Kiekvieną kartą susitikusi pastebiu, kad tėvai pasikeitę, pasenę. Tokie dalykai labai šokiruoja, nes suvokiu, kaip bėga laikas.
Labai pasiilgau maisto. Konkrečiau, kelių produktų – serano kumpio ir konservuoto tuno. Aišku, šie produktai pas jus irgi yra, bet skiriasi kokybė. Už gerą skonį reikia mokėti didelius pinigus. O jie yra bene pagrindiniai mano racione. Čia kaip pas jus, pavyzdžiui, grietinė arba grikiai. Grikių Ispanijoje nerasi – nebent specialiose parduotuvėse, bet jose viena pakuotė kainuos apie 4 eurus.
Laimei, ispaniškų produktų man atsiunčia dėžutėje mama. Visada labai laukiame šių siuntų.
– Lietuvoje dirbi ispanų kalbos mokytoja, tačiau ne tik mokai pačios kalbos, bet ir perteiki savo šalies kultūrą. Kaip sekasi siekti šio tikslo? Galbūt jau pastebėjai, kas ispanų kultūroje lietuvius labiausiai intriguoja?
– Manau, kad Lietuvos studentams labai įdomi ispanų kultūra, tad stengiuosi ją integruoti, pasakoju apie tradicijas ir panašiai. O kalbą lengva išmokti per penkis mėnesius – tiek laiko užtenka, kad pasiektum pirmą lygį. Paskui, jei norisi išmokti daugiau, jau darosi sunkiau.
Labiausiai lietuviams patinka sužinoti, ką ispanai veikia per Kalėdas ar kokias nors kitas konkrečias šventes.
– Lietuvoje radai ir meilę, tavo širdies draugas – Andrejus Vorona. Ar poroje jaučiasi charakterių skirtumai? Juk ispanai tokie temperamentingi, o lietuviai, sako, kuklesni.
– Taip taip taip. Tikrai skiriasi. Draugaujame apie penkerius metus. Pirmieji keleri buvo baisūs – mes labai skirtingi žmonės ir reikėjo laiko, kad suprastume vienas kitą. Tačiau kadangi aplankė didelė meilė, nepasidavėme – stengėmės suprasti, kad mūsų skirtingos kultūros ir turime kitokius būdus jausmams išreikšti.
Jis yra labai ramus, turi daug kantrybės, o aš esu kaip ugnis – jeigu susinervinu, tai labai greitai ir daug. Mes – kaip saulė ir mėnulis, kaip diena ir naktis. Dabar jau viskas gerai, po penkerių metų vienas kitą suprantame (šypteli).
– O kaip įvyko jūsų pažintis?
– Susipažinome Klaipėdoje, toje pačioje bibliotekoje, kurioje aš savanoriavau. Mano sužadėtinis ten ateidavo kiekvieną dieną pasiimti knygos, skaityti. Jam labai patinka skaityti.
Kai pirmą kartą pamačiau, man jis iš karto patiko. Manau, tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Niekada to nebuvau pajutusi. Po mėnesio jis mane pakvietė kavos, taip ir pradėjome draugauti.
– Kokios Andrejaus savybės tave labiausiai sužavėjo?
– Pirmiausiai, jis labai gražiai atrodė. Reikia juk, kad ir akiai patiktų (šypsosi).
Aišku, mane sužavėjo ir tai, kad jaunas žmogus kasdien eina į biblioteką skaityti knygų. Dažniausiai sutikdavau vaikinus, kurie turi kitokius pomėgius.
– Anksčiau interviu esi minėjusi, kad dainuoji visada. Koncertuoji grupėje, kaip klostosi ši tavo veikla?
– Anksčiau koncertavau su grupe „Sabor latino“, kuri liko Klaipėdoje, o kadangi aš išsikrausčiau į Vilnių, nebeturėjau galimybės grįžti dėl repeticijų. Muzikantai iš Italijos, buvę toje grupėje, taip pat grįžo į savo šalį. Tiesiog pasibaigė etapas.
Dabar turiu kitą grupę „Sandra Carrillo & Los Gringos“. Šią vasarą daug koncertavome. Visi muzikantai yra lietuviai, tik aš iš Ispanijos ir bosistas iš Ganos. Visi – labai geri žmonės.
Turiu ir antrą projektą, mažesnį, pavadinimu „Rumba Norte“. Mes grojame ispanišką muziką, rumbą, bolero.
– Neseniai dainavai Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno vestuvėse. Kokį įspūdį paliko ši šventė?
– Su Algiu ir Jurga susipažinau prieš dvejus-trejus metus – jų dukra Paula buvo mano mokinė. Vasarą ją mokiau ispanų kalbos, kad per tris mėnesius nepamirštų, kaip kalbėti.
Kartą koncertavau Jurgos gimtadienyje, buvo labai smagu. O kai ji pasiūlė dainuoti savo vestuvėse, priėmiau tai kaip didelę staigmeną.
Jurgos šventė buvo beprotiškai jauki ir išskirtinė – dažniausiai vestuvėse būna planas, vedėjas ir panašiai, o ten vyko tiesiog susitikimas su artimais draugais. Be to, Jurga ir Algis turėjo galimybę rengti vestuves savo namų kieme – tai puiki mintis, gerai, kai turi tokias sąlygas. Labai patiko ten dainuoti.
Mačiau Jurgą ir vieną dieną prieš vestuves. Ji dar neturėjo suknelės, bet visiškai dėl to nesijaudino. Man buvo taip keista – aš dar likus metams iki savo vestuvių žinojau, ką rengsiuosi. O ji tik paskutinį momentą sužinojo.
– Ar dažnai tenka dainuoti vestuvėse?
– Taip. Vestuvėse, gimtadieniuose ir kitokiuose privačiuose renginiuose. Tai visada labai įdomu.
Fotogalerija: