– Solveiga, papasakokite, kokiu tikslu išskridote į Ispaniją, kiek laiko joje jau esate?
– Kartu su Mantu išvykau vasario pradžioje. Planavome nežiemoti Lietuvoje, todėl jau lapkričio viduryje išvykome į Aziją. Grįžome sausio gale atšvęsti Manto dukters gimtadienio, pabūti su ja ir šeima, ir vėl išvykome. Galvojome rinktis tarp Balio ir Marbelos, pastarąjį variantą pasirinkome dėl to, kad čia gyvena Manto partneriai, su kuriais jis dirba prie bendrų IT projektų. O ir man buvo patogu, nes planavau iš ten skristi į Milaną, kovą ir balandį laukė kelionės į JAV ir Kanadą. Ispanijoje planavome pabūti iki Velykų.
– Kodėl paskelbus karantiną nusprendėte pasilikti Ispanijoje, neskristi į Lietuvą, kai visi lietuviai, gyvenantys užsienyje, kuo greičiau krovėsi lagaminus ir lėkė namo?
– Kai viskas įsibėgėjo Italijoje, netrukus buvo aišku, kad prasidės ir pas mus, skaičiai pradėjo staigiai augti Vokietijoje bei Prancūzijoje. Mantui buvo svarbu šiuo metu nepalikti darbų, buvome jau gerai čia įsikūrę, geras klimatas, graži, rami aplinka, jūra, ramybė, nedaug žmonių. Tad prasidėjus chaosui nusprendėme, kad geriau išvis niekur nebejudėti ir nesiblaškyti, nes skrydžiai ir oro uostai yra pagrindiniai židiniai. Nusprendėme viską pralaukti čia, aš atšaukiau visus savo darbus jau anksčiau, matydama situaciją Italijoje.
Gyvename toliau nuo miesto, nuo žmonių, labai ramioje vietoje prie jūros. Džiaugiuosi, kad esame name su terasa, matau jūrą, palmes, kartais išlenda kaitri saulė, galiu terasoje sportuoti, pasideginti, dirbti su kompiuteriu. Atrodo, kad jūra ranka nepasiekiama, o tai labai padeda, kai išeiti negali.
Prieš mėnesį, kai dar nebuvo viskas taip baisu, bet draudimai jau buvo paskelbti, trumpam „pabėgau“ mažomis gatvytėmis prie jūros, iki kurios mums užtrunka nueiti 5 minutės, bet nuo to pasidarė tik dar liūdniau. Čia kurortas, o gyvybės visiškai nėra, milžiniškas paplūdimys tuščias, viskas užsidarę, jokio žmogaus, tik tolumoje šunys loja.
– Kokie buvo jūsų kelionės planai, ko nespėjote įgyvendinti?
– Nespėjome pažinti Ispanijos. Norėjome pakeliauti, apžiūrėti kitus miestus, architektūrą – tai nuostabaus grožio šalis, vien tik koks istorinis palikimas... Aišku, kaip ir minėjau, žlugo ir asmeniniai planai. Iš pradžių buvo apmaudu, vėliau susitaikėme.
– Kaip jūs ir jūsų sužadėtinis reagavote išgirdę, kad Ispanija – vienas didžiausių koronaviruso židinių Europoje, o sienos uždaromos ir žmonės sunkiai galės grįžti į Lietuvą? Apėmė nerimas, o galbūt priešingai, ramiai priėmėte šią žinią?
– Na, kai Italija pradėjo pirmauti, buvo aišku, kad viskas ateis ir iki Ispanijos. Turiu pažįstamų Kinijoje, kurių tėvai liko Uhano mieste ir pasakojo, kokia ten situacija, kokie draudimai, kaip viskas vyksta. Tad maždaug jau tikėjausi, kad turi vykti ir pas mus.
Dabar jau nebesvarbu, už ką italams ir ispanams teko tokia Dievo rykštė. Dėl pietietiško lėtumo, perdėto optimizmo, ar mąstymo, kad viskas visada bus gerai? Ar už jų nesibaigiantį norą bendrauti, lankyti šeimas, draugus, buriuotis žmonių minioje jų didingose gotikos ir baroko aikštėje su gero ispaniško vyno taure? Iš šių tautų šimtmečių besitęsiančius stiprius kultūros papročius sunku išrauti. Nebesvarbu.
Dabar svarbu tai, jog suvokę padėties rimtumą jie nebezyzia, neinkščia, kokios suvaržytos yra jų teisės. Dabar jie vienijasi ir supranta, kad jų įprastas gyvenimas palauks, kad jų poreikiai negali būti aukščiau, kai kalbama apie žmogaus gyvybę.
– Ispanų kalba turbūt įkandama ne visiems. Ar dabar palaikote kokius nors kontaktus su vietiniais gyventojais, galbūt turite pažįstamų, kurie papasakoja, kas vyksta? Kaip gaunate visas svarbias žinias?
– Aš laisvai kalbu itališkai, o kalbos panašios, tad kažkiek pati galiu suprasti, jeigu kažkas svarbaus. Bet turime čia ir draugų, ir pažįstamų, keičiamės informacija ir su gyvenančiais kituose miestuose. Ispanijoje turiu pažįstama medikę, kuri irgi pagelbsti.
– Kokia situacija parduotuvėse? Ar turite visko, ko reikia?
– Šiuo metu tik vaistinėse vis dar trūksta termometrų, dezinfekcinio skysčio ir kaukių. Maisto parduotuvėse visko yra, nebent ne visų rūšių produktų, kaip visi yra įpratę.
Uždaryti ir aptverti visi tie skyriai, kur galima įsigyti namų apyvokos daiktų, pavyzdžiui, lempučių, keptuvių. Apatinio trikotažo ar kojinių taip pat nenusipirksi.
– Ar pragyvenimas Ispanijoje brangus? Turbūt atsirado daug neplanuotų išlaidų, kai pasilikote Ispanijoje ilgiau, nei buvo planuota? Galbūt dabar jas kaip nors planuojate, paskirstote?
– Ispanijoje pragyvenimas nėra brangesnis, nei kitose ekonomiškai stipresnėse valstybėse. Mes gyvename viename brangiausių kurortų Ispanijoje, tad kainos jaučiasi, bet smagu, kad žmonės yra supratingi. Gyvename amerikiečio nuomojame name. Jis mums gerokai nuleido nuomos kainą, nes ir pats negali atskristi, yra strigęs Amerikoje.
– Ką sako jūsų pažįstami, draugai, ar bendraujate su jais internetu? Ar jie jus palaiko?
– Dabar su visais bendrauju turbūt dažniau nei bet kada anksčiau. Su šeima, draugais ir net visai labai seniai matytais žmonėmis norisi palaikyti ryšį, bendrauti, dalytis naujienomis.
Žinau, kaip kiti žmonės jaučiasi, domiuosi ir kitais lietuviais svetur, kitiems žmonėms tikrai labai sunku. Tokiems patarčiau apriboti žinių srautą, nes iš pat pradžių ir pačiai nuo neigiamos informacijos buvo sunku, o dar internete pilna visokių konspiracijos teorijų: apie 5G naktimis statomus stulpus, Vatikano kunigus ir pedofiliją, Holivudo įžymybių geriamą vaikų kraują, kažkokias apeigas, ateivius, žemės apsivalymą nuo blogiečių. Vien internetas jau gali susukti smegenis, o ne bendra situacija.
Aš ir pati stengiuosi apriboti informacijos kiekį, patikrinti pagrindinius faktus ir viskas. Dabar skiriu laiko sau, mums, užsiimu saviugda, sportuoju, mokausi. Tyloje gimsta daug įvairių idėjų, kurių gal per visą lėkimą ir bėgimą net neišgirsti savo galvoje. Daugiau bendrauju su artimais, skambinu mamai ir sesei, prakalbame po valandą, ko anksčiau dėl lėkimo nepavykdavo padaryti.
– Instagrame dalijotės nuotraukomis iš pasimatymo, kurį jums surengė būsimas vyras. Papasakokite, kaip viskas vyko.
– Tiesą sakant, tokius pasimatymus mes mėgdavome rengti namuose ir be karantino, skirtumas tik tas, kad tada galėdavai išeiti, bet ne visada norėdavosi, tad ir pasidarydavome pasimatymus namuose. O dabar, kad ir norėtum išeiti, negali, todėl toks pasimatymas buvo puiki proga dėmesį skirti tik vienas kitam. Gali su žmogumi prabūti 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, bet būsi tik fiziškai. Nes, tenka pripažinti, gali sėdėti prie televizoriaus, kompiuterio, valgant, skaitant, tad tavo žmogus tik yra šalia tavęs, bet tu nesi su juo. O tokie momentai ir yra tikrasis bendravimas, kada esi tik su juo, bendrauji apie viską, rodai vienas kitam dėmesį. Taip atšventėme dviejų savaičių trukmės karantino šventę.
Šeštadienis. Gavau kvietimą į pasimatymą. Dar ilgai dvejojau, ar sutikti, nes planavau ramiai paskaityti naują knygą. Bet jis pasakė: „Noriu tave pamatyti šiandien! Susitinkame 19 val. vakarienei, lauksiu tavęs „Svetainėje prie televizoriaus“. Atėjo vakaras, užsivilkau juodą suknelę ir visgi atėjau. Matau, stovi jis prie baro. Visas toks gražus, kad net kojas pakirto. Pamatė, kad atėjau, ir šypsosi, tuoj raudono vyno taurė bus mano rankoje. Po vakarienės – kinas „TV programa šeštadienis“. Gal dar užbėgsim šokiui į naktinį klubą „Home Balkonas“, kur muzika visada tik pagal mūsų norus. Ir buvo nerealu, kad visus planus iškeičiau į pasimatymą.
– Kinai kalba apie santykių krizes, kurios ištiko žmones užsidarius namuose. Ar tarp jūsų ir sužadėtinio nekyla šiuo metu kokių nors barnių? Kaip juos sprendžiate?
– Mes nuo lapkričio vidurio buvome porai mėnesių išvykę į Aziją, keliavome non stop. Mantas man tokią kelionių pirtį užkūrė, kad galvojau, jog jis tyčia nori, kad atsikeliaučiau taip, jog niekur iš namų daugiau nekiltų noro kišti kojos. Per tuos du mėnesius buvo visko, nes tai nebuvo vien tik poilsinė kelionė prie jūros. Ir skrydžių daugybė, ir kelionė laivu, autobusu, viešuoju transportu, gandolomis, valtimis, traukiniu, jachta, motoroleriais – keliavome viskuo, kuo tik įmanoma, jau turbūt tik asilais dar po kalnus neteko išbandyti, bet ir po džiungles lankstėme, po urvus, lankėme vienuolius šventyklose, lankėme tarantulus, išbandėme naktinį safarį, matėme dramblius. Ir kur tik miegot neteko – ir 5 žvaigždučių kurorte, ir medinėse trobose džiunglėse su plyšiais tarp sienų, su gyvate vonioje, be ryšio, interneto, be jokių kelių pabėgti, ištrūkti ar kažkam paskambinti, be maisto, ir karštyje, ir šaltyje, visai ant vandens, ir kalnuose, ir pas žmones namuose. Visokiose situacijose teko pabūti, kad suprantu, jog tai buvo gyvenimo kelionė, tai kaip dar geriau pažinti žmogų? Ogi po visų įmanomų kelionių užsirakinti su juo vienuose namuose mėnesiui, kaip dabar yra pas mus. Kai niekur neišeisi, niekur nepabėgsi.
Gerai, kad namai erdvūs, yra du kambariai ir terasa. Tai būna, kad jau vienas vienam kambarį, o kitas – kitam. Bet vis tiek durų plyšį atvirą paliekam, kad kitas ateitų tik pažiūrėti, kaip kitam sekasi.
Tokiu metu ir visada mes turime būti komanda. Nes jeigu vienam bus blogai – bus blogai ir kitam. Stengiamės, kad gyvenimas čia nevirstų pragaru ir santykių išbandymu, o tuo laikotarpiu, kai atrandi ar išmokti kažko naujo. Nes kitaip arba išprotėsime ir vienas kitam gerklę perkąsime, arba karantinas bus tas laikotarpis, kai vienas kitą įsimylėsime dar stipriau. Manau, kad tai yra pasirinkimo klausimas.
Turime savo dienos režimą, nemiegame iki pietų. Rytais mankšta, sportas, prie kompiuterio darbai, buitis, bendravimas su artimaisiais, draugais, ateities projektų planavimas – laikas greitai ištirpsta. O vakare dar kažką sugalvojame, skaitome, žiūrime filmus, susiorganizuojame masažą ar surengiame romantišką vakarienę.
– Lietuvoje žmonės labai atsakingai eina į parduotuves – su kaukėmis, pirštinėmis, prie kasų yra sužymėtos linijos, kad pirkėjai laikytųsi atstumo. Kaip viskas vyksta Ispanijoje? Ispanai – karšto kraujo, mėgsta artimą bendravimą. Ar jie šiuo metu laikosi atstumo, nekontaktuoja, naudoja visas priemones, padedančias apsisaugoti nuo viruso?
– Vienas iš pažįstamų draugų važiavo į kalnus pakvėpuoti grynu oru, tai jį policiją nubaudė 2 tūkst. eurų bauda.
Prieš daugiau nei porą savaičių važiavome iki vaistinės ir maisto parduotuvės. Jau geriau būčiau niekur nelindus. Vos išėjus iš namų pasijutau, lyg kas būtų įmetęs į kitą laiko ir erdvės dimensiją, bet tik ne į Ispaniją. Po to ką pamačiau – praėjo išvis bet koks noras kišti nosį iš namų.
Keistas jausmas, kai žmogus, pamatęs žmogų, baikščiai neria į kitą gatvės pusę. Parduotuvėje vienas nuo kito bėga ir nedrąsiai nudelbia akis. Visiškai nejauki tyla. Suprasčiau, jeigu tai būtų Lietuva, bet tai juk Ispanija! Kur garsus juokas, bendravimas, žmonių klegesys, nesvarbu, ar su kaimynu kalbi, ar nepažįstamu. Net ir mačo krūti vyrai su kaukėmis, užsitempę pirštines iki alkūnių – po vieną eilėje iki parduotuvės. Bet vaistinėje pagalba ir dėmesys – itin atidus ir šiltas, anglų kalba patarimai ir kantrybė.
Prie maisto parduotuvės mus iškart sustabdė policija, nes buvome dviese, o ne po vieną. Mažai trūko iki tūkstantinės baudos. Bet policija pamatė, kad mes patys pasimetę žabaliojam. Žmonės čia ne pikti, tiesiog liūdni ir išsigandę.
Ispanijoje su kaukėmis ir pirštinėmis visi būti privalo. Štai, keletas draudimų:
1. Norint nuvykti iki maisto parduotuvės ar vaistinės, tai padaryti gali tik vienas žmogus.
2. Norint išeiti iš namų, reikia pildyti specialią formą internetu.
3. Kitu atveju išeiti iš namų draudžiama. Tik maisto ar vaistų.
4. Išeiti iš namų dviese – draudžiama.
5. Važiuoti dviese automobiliu – draudžiama.
6. Į vaistinę įleidžiami 1-2 žmonės, kiti laukia lauke.
7. Visur tarp žmonių turi būti 2 metrų atstumas.
8. Į parduotuves įleidžiama tik su pirštinėmis ir kauke.
9. Baigėsi šunų nuoma. Turi parodyti šuns dokumentus, kad jis yra tavo.
10. Su šunimi galima tik prie namo, niekur nenutolstant.
11. Priėjimai prie jūros užtverti.
12. Prie parduotuvių, gatvėse, jūros budi policija, kariuomenė. Policija taip pat ir su civilinėmis aprangomis ar net ir žirgais.
13. Bauda už išėjimą į lauką apie 2-3 tūkst. eurų, lyg ir griežtina baudas.
14. Maisto parduotuvėse daugiausia 10-15 žmonių, kiti laukia eilėje kas 2 metrus.
15. Tų pačių produktų galima imti tik keletą, o ne visą krūvą.
16. Visi kiti parduotuvėse skyriai uždaryti – nenupirksi nei lemputės, nei keptuvės, nei kojinių.
17. Ligoninėse draudžiama lankyti ligonius, gimdyves, nevyksta laidotuvės, krikštynos, vestuves.
18. Jei pro langus kaimynai pamatys tave tiesiog vaikštinėjanti ratais aplink namus – skųs.
19. Žadama įvesti komendanto valandą maisto parduotuvėms ir vaistinėms.
20. Iš miestų niekas nebeišleidžia ir neįleidžia.
21. Niekur neišvyksi, neišvažiuosi, neišskrisi, neišplauksi.
