Lietuvoje įprasta kiekvieną pasaulinių žvaigždžių gestą vertinti kaip didžiausią malonę, mandagų žodelytį traktuoti kaip neįtikėtiną palankumo ženklą. Tačiau grupės „Aerosmith“ palankumas mūsų šaliai matyti net neužsidėjus rožinių akinių. Į gastrolių „Global Warming Tour“ tvarkaraštį iš viso Baltijos regiono jie įtraukė tik Lietuvą; čia atvykę, neapsisuks ant kulno ir niekur neskubės, o paviešės net tris dienas. Tai ir vidutinio lygio žvaigždėms būtų labai daug, o ką jau kalbėti apie aukščiausią klasę! Tas pats su interviu: esame įpratę, kad pasaulinės įžymybės nesivargina ir interviu vietos žiniasklaidai nedalija – tiesiog negaišta tam laiko. Bet... „Jums paskambins Joe Perry“, – mandagiai informuoja balsas telefono ragelyje.
Jūs pamatysite absoliučiai tą patį šou, kokį rodome Amerikoje, Japonijoje ar Argentinoje.
Kalbant apie „Aerosmith“, Joe yra antrasis ryškiausias grupės veidas po žymiojo vokalisto Steveno Tylerio. Jis – vienas iš grupės įkūrėjų, nuėjęs ilgą kelią su kliūtimis, – ir po keturiasdešimt ketverių metų vis dar tebesantis „Aerosmith“ ikona. Jo praeitis išmarginta kokiais tik nori atspalviais – kita vertus, niekas ir nesitiki, kad sunkiojo roko genijus ir vienas geriausių pasaulio gitaristų nugyventų gyvenimą tarsi doras katalikiškojo pensionato auklėtinis. Paauglystėje susižavėjęs „The Beatles“, jis su bičiuliu Tomu Hamiltonu įkūrė grupę „The Jam Band“, ši, prisijungus Tyleriui ir kompanijai, netrukus tapo „Aerosmith“. Aštuntojo dešimtmečio viduryje jie jau buvo žvaigždės, o šlovė atėjo išvien su pagundomis. Vienu metu Joe su Stevenu taip dosniai barstė savo kūrybos kelią baltais milteliais, kad net buvo praminti „Toxic Twins“ – Toksiniais Dvyniais. Aiškindamas žurnalistams, kodėl nemėgo pirmosios Joe žmonos Elyssos, Tyleris nurodė labai svarią priežastį: „Ji suvartodavo visus mūsų narkotikus – net man nepalikdavo!..“ Dėl kivirčų ir užsitęsusių viešnagių reabilitacijos klinikose grupės nariai ne kartą skyrėsi, vėl taikėsi ir vėl skyrėsi. Palikęs „Aerosmith“, Joe buvo sukūręs grupę „Joe Perry Project“, bet po kelerių metų grįžo į senosios komandos glėbį. 2009-aisiais jis taip supyko ant Steveno už koncertavimą atskirai nuo grupės, kad visiems paskelbė, jog „Aerosmith“ ieško naujo vokalisto – bet ir tai neišardė cementinės sudėties, o ilgainiui kivirčai aprimo.
„Jūsų interviu skirta dvidešimt minučių“, – įspėja moteriškas balsas ragelyje. Tikiuosi išgirsti nekantrų, lengvai susierzinantį senstelėjusį rokerį, nieko nepasakojantį apie asmeninį gyvenimą ir visa savo esybe bylojantį, jog yra pasaulinio masto žvaigždė. Bet vėl – siurprizas: Joe Perry yra malonus ir inteligentiškas žmogus, nerodantis nė menkiausių žvaigždiškumo ženklų, tad interviu užtrunka dvigubai ilgiau. „Su amžiumi aprimau, – susimąsto jis, kai užsimenu apie išankstines dvejones. – Bet širdy – patikėkite – vis dar tebesu laukinis...“
Los Andžele dabar – rytas. Ką veikiate ankstyvą rytmetį?
Geriu kavą ir pro langą žiūriu į Kalifornijos saulę. Šią valstiją vien už tai galima mylėti... Tiesa, anksčiau čia niekada nelydavo, o dabar kartais lyja. Bet vis tiek čia – labai gražu.
Be paliovos koncertuojate, važinėjate po visą pasaulį, kelyje praleidžiate kone tiek pat laiko, kiek namie. Kas jums labiau patinka – patogiai ilsėtis namuose ar keliauti?
Ir tas, ir tas. Mėgstu keliauti, ypač kai žmona Billie vyksta kartu, o taip nutinka dažniausiai. Man nuoširdžiai patinka koncertuoti ten, kur dar niekada nebuvau, – todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau susiruošėme į Lietuvą. Tai vienas žaviausių dalykų grojant tokioje grupėje kaip „Aerosmith“ – tu gali nevaržomas keliauti ir pamatyti vis naujas vietas.
Kai koncertuoji naujoje, niekada nelankytoje vietoje, aiškiai matai: šie gerbėjai tave akivaizdžiai pažįsta jau daugybę metų, bet dar niekada neturėjo progos pamatyti, o dabar štai – turi!.. Ta akimirka – tikrai jaudinanti.
Bet argi tai nepabosta? Tverti nuolatines keliones lėktuvais ir autobusais turėtų būti nelengva?
Pati kelionė kartais tikrai erzina, bet kai atsiduri priešais naują minią, apima toks nuostabus jausmas, kad visos kelio dulkės kažkur išnyksta. Juk dėl to mes ir sukūrėme grupę, būtent apie tai svajojome, kai paauglystėje nusprendėme pradėti groti... Dabar mūsų dažnai klausia: „Kam jums viso to reikia? Juk jau pasiekėte viską, ką norėjote!“ Bet jie nežino, ką reiškia groti gyvai – ne televizijoje, ne internete, o gyvai, kai kiekvienas atokvėpis yra apčiuopiamas ir tikras... O dar kai koncertuoji naujoje, niekada nelankytoje vietoje, aiškiai matai: šie gerbėjai tave akivaizdžiai pažįsta jau daugybę metų, bet dar niekada neturėjo progos pamatyti, o dabar štai – turi!.. Ta akimirka – tikrai jaudinanti.
Ar anksčiau buvote ką nors girdėjęs apie Lietuvą?
Taip – teko mokytis mokykloje, skaityti, girdėti per žinias. Tik anksčiau neturėjome galimybės čia atvažiuoti ir atvežti savo amerikietiškos muzikos – taigi dabar jaučiamės it kokie viduramžių trubadūrai (juokiasi). Jūs pamatysite absoliučiai tą patį šou, kokį rodome Amerikoje, Japonijoje ar Argentinoje. Mes bandome suvienyti pasaulį – gerąja prasme.
Kaip jūs jaučiatės lankydamasis Europoje, o ypač – Portugalijoje ir Italijoje, iš kur kilę jūsų tėvai? Gal kartais pasąmonėje pajuntate kraujo ryšį su Senuoju žemynu?
Deja, iš savo tėvų negavau tiek kultūrinio paveldo, kiek būčiau norėjęs. Gimiau Amerikoje, nekalbu nei itališkai, nei portugališkai, tačiau kai kuriuos dalykus iš abiejų kultūrų – dėl kažkokios priežasties – esu paveldėjęs. Tai – labai subtilus jausmas, ir jis mane džiugina.
Ar muzika – didžiausia jūsų gyvenimo aistra?
Ne. Didžiausia mano gyvenimo aistra – žmona ir vaikai. Muzika eina iškart po jų – taigi patenka į mano top trejetuką (juokiasi).
Keliaudamas dažnai vežatės žmoną su savimi?
Beveik visada. Per savo gyvenimą esu sutikęs daugybę muzikantų, kone visą laiką praleidžiančių atskirai nuo šeimos. Kai mudu su Billie tapome pora, iškart apsisprendėme, kad taip nedarysime. Mums svarbiausia – būti kartu ir viskuo dalytis, ir toji formulė sėkmingai veikia iki šiol. Anksčiau į koncertų turus gabendavomės ir vaikus: dabar jie užaugo, ir mudu galime netrukdomi keliauti dviese.
Ką žmona veikia svečioje šalyje, kol jūs koncertuojate?
Mudu kartu išeiname pasivaikščioti, apžiūrime įdomias vietas. Kai užsiimu muzika, ji dirba savo darbus. Aš, be muzikos, turiu daug kitų užsiėmimų – auginu žirgus, turiu maisto produktų kompaniją, ir Billie man padeda tuo rūpintis. Ji – gera vadybininkė: sugeba puikiai viską suorganizuoti ir nepriekaištingai atlieka kompiuterinį darbą, taigi man telieka muzikiniai reikalai. Pastaruosius dvejus metus mudu ruošėme spaudai mano biografinę knygą: be Billie pagalbos niekaip nebūčiau to padaręs.
Į grupę, į bet kokią komandą reikia žiūrėti kaip į šeimą. Taip pat ją vertinti, saugoti, taip pat dirbti dėl tarpusavio santykių...
Sakote, kad ji – puiki žmona. O kaip manote, ar jūs – geras vyras?
Čia jau jos reikėtų klausti (juokiasi). Kažin... Praeityje visko buvo, aš labai daug ko esu patyręs... Bet visgi tikiu, kad mudu vienas dėl kito darome viską, ką galime. Iki šiol esame kartu – tai svarbiausia.
Turite keturis sūnus. Jie nenuriedėjo toli nuo obels – irgi domisi muzika?
Du iš jų netgi buvo subūrę savo grupę. Tačiau dabar jie jau beveik nebegroja kartu, nes vienas sukūrė šeimą, susilaukė dukrytės – tad kitas prisijungė prie kitos grupės, su ja neseniai įrašė dainą kino filmui. O mano jauniausias sūnus – didžėjus: jam patinka elektroninė muzika, toje srityje jis galėtų padaryti neblogą karjerą.
Ar jūs tuo patenkintas? Vaikų muzikalumas jums glosto širdį?
Sąžiningai? Ne, nes muzika – labai sunkus darbas. Žinau, kaip sunku iš jos gyventi, kad ir kaip ją mylėtum, todėl vaikams jau seniai pasakiau: „Galite groti savo malonumui, aš jus palaikysiu, bet privalote įgyti ir kokią nors specialybę.“ Taigi mano jaunėlis Bostono universitete netrukus baigs muzikos gamybos magistrantūrą. Norės jis tęsti didžėjaus karjerą ar ne – jo reikalas, tačiau bet kokiu atveju turės diplomą ir specialybę. Kitas sūnus yra teisininkas, turi gerą darbą Niujorke. Jo žmona – irgi teisininkė. Vyriausiasis sūnus vadovauja mano įkurtai maisto produktų kompanijai, o Tony, kuris groja grupėje, prieš tris mėnesius pats įkūrė kompaniją, prekiaujančią vitaminais. Jie visi – darbštūs, nesėdi rankų sudėję, ir aš jais labai didžiuojuosi.
Muzika, sakote, yra sunkus darbas, tad reikia turėti kitą išsilavinimą, atsarginį planą... Bet juk jūs jo neturėjote! Muzika buvo vienintelė jūsų veikla, užpildžiusi visą jūsų gyvenimą, – ir jums labai pasisekė. Kaip manote – kodėl?
Man tikrai pasisekė. Ir, reikia pripažinti, – anuomet viskas buvo kitaip. Muzikos pasaulis per tą laiką stulbinamai pasikeitė, naujos technologijos absoliučiai viską padarė lengvai prieinamą. Pavyzdžiui, anksčiau džiazą mėgo dešimt tūstančių žmonių, o šiandien jų gali būti milijonas, nes visai nebūtina eiti į džiazo klubą – klausytis muzikos galima kiekviename pasaulio kampelyje, kur tik siekia internetas. Šiandien muzikantas gali groti bet kokią nišinę muziką, kokia tik jam patinka, ir iš to padaryti karjerą – anksčiau tai nebuvo įmanoma. Taigi kai kuriais atvejais muzikos pasaulis pasikeitė į gerąją pusę. Tačiau kalbant apie techninius dalykus, įrašus ir albumus, tapo labai sunku iš to gyventi. Apskritai, norint išlikti šioje pasiūlos gausybėje, reikia labai didelių pastangų.
Ką pats būtumėte rinkęsis, jei tėvai būtų raginę neapsiriboti muzika?
Greičiausiai – okeanologiją ar jūrų biologiją. Man labai patinka jūrų gyvūnai, nemažai kovoju, kad jie nebūtų naikinami. Labai myliu gyvūnus ir laukinę gamtą, stengiuosi, kad daiktai aplink mane būtų kuo natūralesni. Mielai leidžiu laiką savo fermoje Vermonte: auginu fryzų veislės žirgus, rūpinuosi ekologija ir gamtosauga. Tikiu, kad kiekvienas teturime tiek laiko, kiek mums duota, – bet kiek daug galime nuveikti, jei tik norime!.. Apie tai irgi rašau savo knygoje.
Kada ketinate ją išleisti?
Data numatyta spalio 7-ąją. Knyga vadinasi „Rocks: My Life in and out of Aerosmith“. Oi, juk aš dar niekam nesakiau jos pavadinimo!..
Į grupę susibėgome būdami dar visai jauni – kai kurie iš mūsų tebuvo paaugliai. Augome, brendome, sukūrėme šeimas, senstelėjome – be abejonės, mes pasikeitėme. Bet širdyje tebesame laukiniai.
Ji, matyt, bus įdomi?
Taip, ji nustebins daugelį žmonių. Gal net priblokš... Tai gana tiksli autobiografija: joje gausu įvykių, ypač iš pastarųjų dviejų dešimtmečių, kurių niekada nebuvo jokioje žiniasklaidoje. Ten pasakoju, kaip sunku buvo išlaikyti grupę vienoje krūvoje pastaruosius keturiasdešimt ketverius metus, tai yra – nuo pat jos įkūrimo. Aišku, knygoje yra detalių ir iš mano asmeninio gyvenimo, apie kuriuos anksčiau nekalbėjau. Kodėl gi ne? Stevenas išleido savo knygą, Joey Krameris – savąją, o aš vis laukiau tinkamos akimirkos. Iš pradžių maniau, kad lauksiu iki paskutinės grupės gyvavimo valandos, bet paskui supratau, kad visiškai neaišku, kada ji išmuš... Taigi geriausias laikas išleisti knygą – dabar.
Kaip į ją reaguos Stevenas ir kiti jūsų draugai? Galbūt – labai supyks?..
Manau, bus visko (juokiasi). Jie bus nustebinti – tikrai.
Kaip dabar sutariate su grupės nariais?
Kol kas – labai gerai. Žinoma, pasiginčijame, patriukšmaujame, bet viliuosi, kad pagaliau išmokome su tuo susitvarkyti. Į grupės reikalus žiūrime kaip į darbą: stengiamės neleisti, kad dalykiniai nesklandumai pakenktų mūsų draugystei.
Kaip jūs visgi sugebėjote išsaugoti grupę šitiek metų? Keturiasdešimt ketveri – skamba kaip neįmanoma misija...
Jeigu būtų įmanoma atsakyti keliais žodžiais, man nebūtų reikėję rašyti knygos (šypteli). Manau, didžiausia paslaptis – į grupę, į bet kokią komandą reikia žiūrėti kaip į šeimą. Taip pat ją vertinti, saugoti, taip pat dirbti dėl tarpusavio santykių... Tada išliksi kartu. Ir dar labai svarbu atskirti emocijas nuo verslo ir finansų. Tai – jokia naujiena, visi tai sako, bet pasakyti kur kas lengviau, nei padaryti, patikėkit manimi.
Turbūt būtų kur kas paprasčiau, jei jūs su grupės nariais nebūtumėte draugai, o tik – verslo partneriai, susibėgantys atlikti bendro darbo?
Žinoma. Kita vertus – mes nemažai laiko praleidžiame kelyje, gyvename kartu, taigi būtų nesmagu, jei jaustumės svetimi. Stengiamės, kad bet koks priimtas sprendimas įtiktų visiems – ar tai albumo viršelis, ar turo pavadinimas, ar pasirinkta daina koncertui pradėti. Tam prireikia demokratinių įgūdžių, ir kartais vis tiek ne visi lieka patenkinti... Bet išmokome su tuo gyventi. Tik dėl to grupė ir išlieka drauge.
Ar jūs patys keičiatės laikui bėgant? Darotės vyresni, išmintingesni, galbūt ir – ramesni, ne tokie karštakošiai kaip jaunystėje?
Į grupę susibėgome būdami dar visai jauni – kai kurie iš mūsų tebuvo paaugliai. Augome, brendome, sukūrėme šeimas, senstelėjome – be abejonės, mes pasikeitėme. Bet širdyje tebesame laukiniai – mūsų „laukinis genas“ niekada neišnyko. Be jo groti tokią muziką, kokią grojame mes, būtų neįmanoma.
Jūs atrodote labai stilingai. Turite asmeninį stilistą ar tai jūsų paties stiliaus jausmas?
Ačiū. Mes turime žmonių, kurie rūpinasi grupės apranga, – patys neturėtume laiko bėgioti po parduotuves. Bet asmeninio stilisto neturiu. Užtat turiu žmoną ir keletą gerų bičiulių, kurie gerai žino, ką aš mėgstu. Pasitariu su Billie, atsiklausiu jos, kaip atrodau, ir jeigu ji palaimina – aš irgi patenkintas.
Mėgstate sportą? Žiūrite sporto rungtynes?
Barbekiu – vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Keliaudamas vis dairausi vietų, kur būtų galima išsikepti mėsytės.
Mėgstu amerikietiškąjį futbolą – kartais, nutaikęs progą, nueinu jo žiūrėti į stadioną. Vienas iš mano geriausių draugų – aistringas ledo ritulio gerbėjas, tad pasižiūriu ir tas varžybas. O pats slidinėju, jodinėju žirgais. Labai patinka ir vandens slidinėjimas.
Kalbama, kad skaniai gaminate valgį...
Taip – dėl to ir įkūriau maisto kompaniją! Barbekiu – vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų. Keliaudamas vis dairausi vietų, kur būtų galima išsikepti mėsytės.
Ar kelyje sutikti žmonės jus atpažįsta? Jie iškart suvokia, kas esate?
Ne visuomet. Bet aš ir nevaikštau po miestą pasišiaušęs ir apsirengęs kaip roko žvaigždė (juokiasi). Be abejo, niekada neinu į kino teatrą šeštadieniais...
Sunku būti tokiam žymiam?
Žinote, taip yra jau labai seniai... Aš net neprisimenu, kada buvo kitaip. Taigi, matyt, aš tiesiog pripratau.
