Vasara jau persivertė į antrą pusę. Muzikantai turbūt su nerimu laukia artėjančio rudens, ypač matant, kaip kasdien kyla susirgimų koronaviruso atvejai?
Muzikantai visada laukia rudens, nes vasara – tikrasis koncertų pikas, tad visi laukia ir poilsio (juokiasi). Žinoma, kad juokauju. O kalbant rimtai, tai turbūt kaip ir visi, taip ir mes, nuolat stebime situaciją ir niekas nežino, kokia ji bus rytoj. Manau, kad ne tik aš, mano draugai ir kolegos, bet ir daugelis žmonių per pastaruosius metus yra pavargę nuo suvaržymų ir nežinomybės. Tai matome ir savo koncertuose bei renginiuose – žmonės išsiilgę gyvo bendravimo. Visgi, svarbiausia yra mūsų visų sveikata. Be jos mums nereikėtų nei koncertų, nei renginių, nei atostogų. Tad tiesiog tikimės, kad visi būsime sveiki, nebereikės baimintis dėl to, ar gali apkabinti savo artimą, o tuomet ir renginiai bei koncertai bus mielesni.
Rudenį tradiciškai Vilnių nuspalvina Jūsų organizuojamas tarptautinis romų kultūros festivalis GYPSY FEST 2022. Ar šiemet vėl išvysime Jus su muzikantais ir šokėjais iš įvairių šalių žygiuojant miesto centrinėmis gatvėmis?
-Tikrai taip. Kaip tik šiuo metu vyksta įtempti organizavimo darbai. Prisipažinsiu, kad tai yra mano paties laukiamiausias metų renginys. Tai didžiulė, nuoširdi šventė, kurioje vietos yra kiekvienam. Mums, romams, labai malonu ir gera dalyvauti tokiame renginyje, kuriame galime būti savimi ir nejausti tos atskirties dėl to, kokia yra mūsų tautybė.
Šiemet teatralizuotų eitynių neatsisakysime. Rugsėjo 4-ąją, sekmadienį, žygiuosime spalvingoje muzikalioje ir linksmoje eisenoje nuo Katedros aikštės iki Rotušės aikštės, kurioje surengsime gražų spalvingą nemokamą koncertą bei specialiai įrengtame mini romų kaimelyje vaišinsime praeivius. O vakare, nuo 19 val. „Compensa“ scenoje vyks įspūdingas Grand koncertas, kuriame savo pasirodymus dovanos daugybė svečių iš užsienio: Romano Kheliben is Estijos, Samanta Tina, grupė „Ame Roma“ iš Latvijos, grupė „Olah Gipsy Beats” iš Vengrijos ir grupė „Imperio” iš Čekijos. Žinoma, prisijungs ir Lietuvos muzikantai: „Sare roma”, Konsuela, Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis, RONDO, Du Donatai, Patruliai, Laisva.
Be to, mums didelė garbė pranešti, kad scenoje pasirodys ir svečiai iš Ukrainos. Simboliška, nes būtent apie tai ir kalba šių metų mūsų festivalio šūkis „Mėgaukis romanizacija!“. Norime paskleisti žinią, kad šiandien, kai pasaulyje gausu neramumų, nepamirštume mėgautis paprastomis akimirkomis ir liautumėmės ieškoti priešų tarpusavyje. Lietuva yra visų mūsų namai, mėgaukimės vieni kitų draugija, nepamirškime bendražmogiškųjų vertybių ir pagarbos vienas kitams. O muzika visame tame gali tapti vienijančia jėga, tarptautine kalba, kurią supranta visas pasaulis.
Jūsų rengiamas festivalis nėra tik koncertas, tai socialinis projektas, skirtas romų integracijai. Kokias tendencijas pastebite su metais?
Tendencijos tik gerėjančios. GYPSY FEST šiemet vyks jau šeštąjį kartą ir mano širdis tiesiog dainuoja matydama, kaip su kiekvienais metais gyventojai vis labiau domisi šiuo renginiu, kaip vis daugiau palaikymo sulaukiame, vis daugiau šypsenų matome gatvėje per mūsų teatralizuotą eiseną. Dažnai sakau, kad tai visos mūsų organizacinės komandos vaikas. Šiandien jam jau šešeri, jis jau vis drąsesniais žingsniais pažįsta pasaulį.
Kiekvienais metais renginiui vis daugiau dėmesio skiria ir žiniasklaida. Jis vis ryškesnis ir vis labiau pastebimas. Štai šiemet festivalis buvo atrinktas Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimams, kaip vienas iš trijų verčiausių projektų „Tautų dialogo” skatinimo kategorijoje. Tai nepaprastai svarbus įvertinimas, o kartu ir tam tikras mūsų veiklos rezultatas. Įsivaizduokite, kad prieš gerą dešimtmetį romų renginys būtų nominuotas nacionaliniuose apdovanojimuose. Gal tuomet tai būtų buvę sunku įsivaizduoti, o šiandien tai vyksta ir tai džiugina mūsų širdis. Mums didelė garbė, kad galime prie to prisidėti.
Tautinių mažumų klausimas pastarųjų mėnesių aktualijų kontekste iš tiesų yra itin svarbus. Bendraujate ne tik su romais, bet ir rusais, baltarusiais, lenkais, kitų tautybių atstovais. Kaip jie šiandien jaučiasi, gyvendami Lietuvoje?
Žinote, pasakysiu taip – būna visko. Visuomenė yra gyva ląstelė, ji reaguoja į besikeičiančią aplinką ir vykstančius procesus, geri jie būtų ar blogi. Tad ir tų reakcijų šiandien gali būti pačių įvairiausių. Man skaudu girdėti, kai tautinių mažumų atstovų vaikai mokyklose patiria patyčias, jaučiasi žeminami. Tai žinau iš asmeninės patirties. Taip, gal pastaruoju metu tai jaučiama kiek aktyviau, bet esu tikras, kad tai laikina. Todėl apie tai daug kalbu ne tik savo šeimoje, bet ir su mokiniais ir jaunimu įvairiuose susitikimuose bei seminaruose. Manau, apie tai turime kalbėti visi: muzikantai, pedagogai, valdžios atstovai. Nuo mūsų pačių priklauso, kaip mūsų žmonės jaučiasi savo šalyje. Pasitikėjimas, pagarba vienas kitam ir yra didžiausias saugumo garantas.
Daug metų dirbate su romų integracija, ar jaučiate, kad visuomenės požiūris į romus keistųsi?
Pirmiausia, reikia pasakyti, kad tai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Esu dėkingas daugybei valstybinių institucijų, kurios aktyviai dirba romų integracijos politikos klausimais. Per pastaruosius metus buvo padaryta labai daug: finansuojami romų integracijos į darbo rinką projektai, skiriamas dėmesys įvairioms užimtumo iniciatyvoms, pagaliau išspręstas romų taboro klausimas ir dabar žmonės gyvena turėdami padorias sąlygas. Žinoma, ir čia teko susidurti su kliūtimis ir visuomenėje vis dar vyraujančiais stereotipais. Pavyzdžiui, mažai kas norėjo išnuomoti būstą romų tautybės žmonėms. Tad dar yra daugybė vietų tobulėjimui, tas kelias tikslo link dar tik prasideda.
Mane labai džiugina tai, kad ir patys romai yra labai aktyvūs šiuo klausimu. Pažįstu daugybę jaunų, puikių, protingų žmonių, kurie yra geriausi pavyzdžiai, kad tautybė – ne etiketė. Jie dirba gerus darbus, padarė puikias karjeras, yra priimti visuomenės ir savo aplinkos. Tai geriausias pavyzdys jaunai kartai, romams, kurie dar tik ieško savęs šiame pasaulyje.
Nemeluosiu, romams reikia turėti storą odą, nes tenka išgirsti įvairių replikų ir atsidurti nemaloniose situacijose. Bet aš sakau, kad jos kyla iš nežinojimo, nepagrįstų baimių. Tad didžiulė misija tenka ir mums – įveikti tas baimes, žengti žingsnį ir rodyti, kad mūsų širdys atviros draugystei, bendrystei ir bendrų tikslų siekimui, kad visiems mums būtų gera gyventi mūsų šalyje – Lietuvoje. Nesvarbu, kokios mūsų tautybės, mūsų visų tikslas - kad mūsų šalis gražėtų bei klestėtų.