Prieš porą savaičių Tadas Vidmantas sukvietė svečius, draugus ir filmo kūrėjus į premjerą. Ten dalyvavau ir aš. Kasmet „kepęs“ po filmą, susirinkusiai auditorijai režisierius pažadėjo daryti pertrauką ir po šio filmo išeiti kūrybinių atostogų. Gal ir gera mintis. Nes jau labai reikia.
Mano mintys bus skaudžios, todėl visų kūrėjų atsiprašau, jūs tikrai labai faini ir visų mylimi draugai, bet aš kitaip negaliu. Deja, tiesa tokia, kad fainas draugelis negarantuoja kokybiško kino.
Dar pastebėjau vieną dalyką: kai diskutuojame apie lietuvišką kiną, dažnas žvilgčioja per petį, kad tik kas neišgirstų kokio blogo žodžio ar neįžeistų kokio bičiulio, kuris prisidėjo prie filmo gamybos. Kino salėje ir viešoje erdvėje visi šypsosi, sako: „būtinai eikite į šį kiną ir palaikykite kūrėjus“, „nueikite patys ir tai pamatykite“ arba diplomatiškiausias komentaras – „neblogas montažas“.
Savo mintis apie filmą noriu pradėti iš toliau – nuo „Youtube“ kanale matyto filmuko, kaip korėjiečiai prieš kamerą ragauja lietuviškus skanėstus. Įsiminė jų reakcija, kai ragavo „Gaidelio“ sausainių. Pirmiausia pauostė ir sako: „Nieko neužuodžiu“ (I can’t smell anything), tada atsikando, atitraukė galvas, suraukė kaktą ir klausia vienas kito: „Kas čia buvo?“ (What was that?), „Aš nieko nejaučiu“ (I can’t taste anything). „Jokio skonio“ (It tastes like nothing).
Manęs draugai klausia, kiek duotum balų šitam filmui? Tai duočiau nieko. Jokio balo. Palikčiau tuščią langelį. „Nothing“ „Zero“ „Nada“.
Taip, taip, aš tikrai suprantu, kad šitas filmas yra komercinis ir jis yra sukurtas uždirbti pinigams, ir jis tą puikiai daro. Bet savo draugams negaliu rekomenduoti jo eiti pažiūrėti. Tai nėra kino menas, tai yra verslas.
Aš iš bet kokio meno kūrinio turiu ką nors pasiimti sau: ar patirtį, ar jausmą, ar emociją. Po šio filmo peržiūros buvo mano jau minėtasis „nothing“ potyris.
Ir lūkesčiai tikrai buvo minimalūs. Dar ir šiandien draugai manęs klausė „Gal bent bajerių gerų buvo?“ Tai to patvirtinti irgi negaliu, nes suskaičiavau rimtesnius du bajerius.
Nebent mėgstate (ir aš nesmerkiu) rusų „sitcom“ komedijas apie daktarėlius ir seseles, rodomas dienos metu antriniuose TV kanaluose. Tai gal tada bus keletu juokelių daugiau. Tačiau dauguma iš jų keiksmažodžiai ir „instagramo slengas“.
Apie šitą filmą rašyti tai kaip virti sriubą iš kirvio. Reikia knistis smulkmenėlėse, iš kurių galėtum ką nors surankioti, nes realiai rašyti tai nėra apie ką. Rašau ir erzinuosi.
Na va, tarkim, paprastutė scena iš filmo: kalbasi du žmonės (atsirėmę į mašiną) ir laiko rankose po kebabą. Aš pagaunu, kad čia žiūrovas turėjo suprasti, kokie jie paprasti ir „down to earth“, „saviakai“ su tais kebabais. Bet kebabų esmė yra juos valgyti, o jie visą laiką prašneka juos laikydami rankose. Tai jei šneki rankoje su kebabu, tai gal ir atsikąsk kada jo. Nes tada geriau laikyti vėliavėlę ar balionėlį, jei tai tik dekoracija.
Bet kad nepasirodyčiau tokia britki, pabandysiu objektyvinti apžvalgą ir paieškosime pros and cons.
Dažnai psichologai sako susirašykit „už“ ir „prieš“ – įvertinkite situaciją be emocijų.
Ok, kas filme buvo „už“:
1. Sonata Visockaitė ir jos epizodinis vaidmuo. Jinai kaip visada be priekaištų su juodojo humoro elementais ir aš ją pamačiusi ekrane visad viliuosi, kad jos bus kiek daugiau, nei dažniausiai būna.
2. Eglė Mikulionytė. Labiausiai, matyt, patiko iš visų aktorių kolektyvo. Trumpas epizodinis vaidmuo, bet kaip įtaigiai ir organiškai. Tas šelmiškas jos juokas ištirpdė mane ir patikėjau, kad ten būtent tas žmogus, o ne aktorius, kuris vaidina.
3. Godos (aktorė Natalija Janičkina) auskarai.
Bet kodėl aš vis tiek sakau, kad filmas yra nulinės vertės?
1. Pradėkime nuo didžiojo blogio – scenarijaus. Norėčiau, kad scenaristai paatvirautų, per kiek laiko sukalė scenarijų, nes toks jausmas, kad vienu prisėdimu ir nesižvalgydami atgal. Visas filmas toks ir jautėsi – „sukaltas ant greičio“, kad kuo greičiau būtų paleistas į eterį ir leistų kapsėti eurams į kišenes. (Pardavimų specialistai šioje vietoje ploja katučių – šitoks kino „kepimo“ verslas vertas vadovėlio).
2. Filmo kostiumai. Kodėl Audriaus Bružo personažas turėjo visada būti su susiglamžiusiais kostiumais – aš nežinau, ir manau, kad tai nebuvo scenarijaus dalis. Nes jei rodome wanabe dabitą, jis tikrai išsilygina kelnes.
3. Donato vyr. (aktorius Vytautas Rumšas) „Panama hat“. Seriously? Eina ’19. Ar tikrai Šveicarijoje gyvenantys kad ir abejotinos reputacijos verslininkai taip rengiasi? Jūs matėt tokių? Kai kalba Vytautas Rumšas, man atrodo, kad sukasi vis naujas ir vis kito filmo anonsas.
4. Tačiau tai tik erzinančios smulkmenos. Pats blogiausias dalykas filme buvo jo pabaiga. Kas ten buvo? Pala, kaip? Sulyginčiau tai su nemėgstamo darbo darymu pro sukąstus dantis, kurį norisi greičiau užbaigti ir pamiršti. Manau, scenaristai čia darė tą patį. Nes kai rašai ir neišeina gražiai suvesti visko į pabaigą, moralą ar išvadas, tai tiesiog parašai „Tai tiek, turbūt“. Ir tada neri kuo greičiau į krūmus, nes nieko geriau nesugalvojai, bet darbą atlikai ir pasiėmęs uždarbį gyveni toliau.
Nebesižvalgai atgal ir nežiūri pats filmo, nes viduje gėda.
Oi, tai Milda, jei tokia gudri, kaip tu užbaigtum filmą?
Nenoriu atskleisti filmo eigos, tačiau šio filmo pabaigą būčiau užbaigus drąsesniu keliu, tarkim, link absurdo. Na, leiskit atslinkt ledynmečiui, užbaikit filmą pasaulio pabaiga, pagrindinių herojų vestuvėmis ar epizodu „po 20 metų“.
Jei filmas akcentavo kriptomilijonus, tai imkime kokią kitą populiarią temą – lai herojai kanapių plantaciją pradeda augint.
Nes dabar pabaiga priminė „Giminių“ ar „Baltojo katino svetainės“ blogo sezono pabaigą.
Blogas kinas su saldžiai šleikščia pabaiga.
Tai tiek, turbūt.
Milda Govedaitė save pristato kaip profesionalią kino žiūrėtoją ir mylėtoją. Kasdieninio gyvenimo ji be kino neįsivaizduoja.
