Ar gyvenimas Lietuvoje ko nors išmokė, ko nesugeba, nesugalvoja amerikiečiai?
Lietuva mane suformavo, aš čia gimiau ir pragyvenau 17 metų. Džiaugiuosi tuo, kur gimiau, ką turėjau ir ko neturėjau, ką patyriau, jaučiau. Be praeities nėra ateities. Myliu Lietuvą, lietuvių kalbą, žmones, maistą. Aišku, prisižiūriu, retai jo valgau.
Šokiai turbūt ne tik dietos, bet ir daugiau aukų reikalauja?
Katastrofiškai trūksta laiko, dienos tiesiog slysta iš rankų. Konkursai, kelionės, darbas; pirmiausia galvoji apie tai. Jei nori susitikti su draugais, nueiti į filmą ar į klubą, iš anksto planuoji, derini, nes mano bičiuliai taip pat šokėjai ir taip pat nelaisvi. Bet kai susitinkame, gerai pasilinksminame.
Būti pasaulio čempionu kiekvieno profesionalo svajonė. Bet ar turi laiko tuo pasidžiaugti, na, bent atšvęsti pergales?
Kai pirmą kartą laimėjome pasaulio čempionatą, net apsiverkiau. Labai ilgai laukiau to momento, kai galėsiu paskambinti mamai ir pasakyti: „Mamyte, mes laimėjome!“ Ghermanas man padovanojo baltojo aukso žiedą su vieno karato deimantu; sveikino draugai, mokiniai, buvo tikra šventė. Bet vis tiek prireikė laiko, kad suvoktume: įvyko tai, ko labai norėjome, kam paaukojome daug metų. O dabar pergalėmis nėra kada mėgautis, konkursas veja konkursą.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
