Kaip graži moteris – ne ta, kuri primena plastmasinę lėlę Barbę, o kurios gundymas – neišoriškas. Kaip sakė Friedrichas Nietzsche, gilūs dalykai slepiasi po kauke.
XXX
Ne veltui skaniausiai gyvenime esu valgiusi ne „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotame restorane, o Romos priemiesčio Ariccia miestelio trattoria (liet. užeigoje) „La Fraschetta“. Garsiausias šios užeigos patiekalas, kurio atvyksta žmonės į Ariccia valgyti iš viso pasaulio – porchetta di Ariccia (liet. Aricios kiaulaitė).
Išoriškai landynę primenančioje užeigoje su mediniais stalais dirba viena šeima, vos keli žmonės. Bet vietą reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Darbas verda kaip dūzgiančiame bičių avily. Jokios estetikos, elegantiški ponai ir merginos su vaikinai sėdi tarsi smuklėje, iš gardumo laižydamiesi pirštus ir lūpas.
Kartą giminaitė Romos miesto aikštės mugėje pamatė ant prekystalio keptą kiaulaitę – mažutę su traškia plutele, su galva, nosyte. Nustebo, kodėl ji tokia maža? Kam reikia pjauti kiaulę, kuri dar neužaugusi?
Ta pati filosofija, kaip ir atsakant į klausimą, kodėl iš spalio mėnesį nurinktų alyvuogių išspaustas aliejus kur kas brangesnis nei iš tų pačių, tik jau sunokusių, išspaustas gruodį. Nes alyvuogės gruodį, kaip ta kiaulaitė, išpampsta, jose kur kas daugiau vandens, bet mažiau gerosios sveikatai naudingos masės. Bet koks nuostolis iš pirmo žvilgsnio ūkininkui. Toks požiūris būdingas, laimei, ne kiekvienam, tik tam, kuris nesupranta, kad investicijos į kokybę anksčiau ar vėliau sugrįžta.
Maža kiaulaitė – nėra riebi, vos viena juostelė riebaliuko, o traški plutelė išgaunama ne konvekcinėje krosnyje, o tik kepant specialiu kaimišku būdu – sukant krosnyje ant virbo. Todėl patiekalas pakankamai brangus. Jei pirksime miesto aikštės mugėje, suplosime solidžią sumą.
Protingi romiečiai žino, kad iki soties Ariccia kiaulaitės galima prisivalgyti tik ten – Ariccioje, kur restoranų savininkai nekreipia dėmesio į interjero išorę, investuoja ne į gražius staliukus, virtuvės įrangą, indus, bet į pačią kiaulaitę.
Štai jums ir Friedrichas Nietzsche.
Mano ir visų italų Naujieji metai prasidėjo taip pat nuo kiaulės. Naujųjų metų patiekalas simbolizavo gausybę, turtą, vaisingumą
Mano ir visų italų Naujieji metai prasidėjo taip pat nuo kiaulės. Tokia tradicija. Naujųjų metų patiekalas simbolizavo abondanza, ricchezza, fertilita (liet. gausybę, turtą, vaisingumą). Tradicija yra tradicija, kaip mes tikime savo tradicijomis, taip ir Italija šiame patiekale neieško estetikos ir peno savo akims.
Savo feisbuko puslapyje pateikiau nuotrauką kaip zampone (liet. kiaulės koja), į kurią investavau 15 eurų, atrodo išvirta puode ir su visais riebalais. Taip, kaip reikalauja Italijos tradicija, pamerkta į virtų lęšių košę.
Sukilimas. Mano mieliausios feisbuko skaitytojos nuotraukoje pamatė kažką šlykštaus ir netgi nepadoraus. Niekaip nederančio su mano pačios, žmogaus, dirbusio du dešimtmečius Milano mados pasaulyje, skleidusios grožio filosofiją, estetikos samprata.
Maistas pirmiausia turi būti gražus, rašė man mano skaitytojos. Joms atsiliepė viena mūsų „Restorano Pas Jurgą ir Paulių“ klientė, prieš kelerius metus Romoje apsilankiusi sausio 1-ąją pietų ir nustebusi, kad taip skaniai galima pagaminti jos mėgstamus ir dažnai gaminamus lęšius. Patiekalas, pasak moters, buvo dieviškas. Nors ir nelabai estetiškas. Beje, moteris pati darbuojasi kosmetikos, grožio estetikos srity.
Šiai moteriai nereikėjo aiškinti, kad mūsų lęšiai – tokie riebūs, nes valgomi tik kartą per metus, tik dėl tradicijos. Ne dažniau, nei kelias dienas po Naujųjų vidurnakčio. Ir niekas tuo metu negalvoja apie estetiką, nes rūpi tik tradicija. Taigi, svarbesnė yra idėja, ne jos pateikimas. Beje, mano nuotraukoje kiaulės koja buvo dar nepatiekta lėkštėje.
Bet... kai kas įžvelgė dramatišką estetikos jausmo kritimą. Gašlumą, bjaurumą, riebalų šleikštulį.
Pamenu vieną istoriją, nutikusią mūsų gastronominių turų metu. Toskana yra ta Italijos dalis, kurioje vartojama daug mėsos. Didžiausias delikatesas yra įvairiais būdais paruoštos dešrelės, beje, kai kas ir Romoje kiaulės koją dar papildo lęšiuose mirkstančiomis dešrelėmis. Jos nėra pigios, nes pagamintos iš atrinktos kiaulienos mėsos, įspūdingos. Prieš Naujuosius dėl tokių dešrelių tenka kreiptis į mėsininką iš anksto. O iš prekybos centrų jos būna dar savaitę prieš šventes nušluotos.
Vakarienės metu daili ponia išvydusi savo lėkštėje griliuotas Toskanos dešreles jautėsi tarsi gavusi spyrį į veidą
Vakarienės metu daili ponia išvydusi savo lėkštėje griliuotas Toskanos dešreles jautėsi tarsi gavusi spyrį į veidą. Neišlaikiusi įtampos ir griliuotos kiaulienos aromato, kuris greičiausiai jai kažką priminė iš jos praeities, sušuko: „O viešpatie... Na, ir lygis. Koks kaimas. Mano šeima jau seniai nebevalgome dešrelių.“
Garsaus restorano Toskanoje padavėjas, laimei, nesuprato, ko taip suriko moteris, gal pamatė dešrelėje plauką ar musę, vorą ar kokį kitą gyvį. Ne, ji pamatė... tik savo pačios ignoranza (liet. neišmanymą).
Matyti pasaulį per savo išsilavinimo prizmę yra pavojingas dalykas. Protingi žmonės patyli ir pasiklauso, išklauso istoriją, bando perprasti idėją, sužinoti tradiciją. Tik tada reiškia savo požiūrį.
Skaitydama savo nepadoraus patiekalo skaitytojų analizę įsitikinau, kad kiekvienas žmogus pasaulį mato savo akimis. Kaip vieni Romoje mato tai, kas po jų kojomis, kiti – kelia galvą į viršų ir mato žydrą mėlynę. Nelygu, kokioje užaugai aplinkoje, kas formavo tavo vaikystę. Toks tavo ir požiūris. Nervinkis ne dėl kitų, dėl savo psichikos.
O čia dar įsiterpė S.Freudas, nes kiaulės kojoje kai kas pamatė tikrų tikriausių organų nepadorumą. Štai kaip...
Jaučiuosi truputį kalta. Man nė į galvą nešovė.
Grįžtu į Milano mados pasaulį, kuriame blyksi prožektorių šviesos, spindi aukso žvyneliai, veidrodžiai Renesanso epochos karalystės rėmuose, pudruoti perukai, sidabro ir platinos padėklai, SPA aromatai. Neriu į jų terapiją ir tikiuosi perteikti jums.
Kai dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana pirmąkart savo sukneles išmargino spagečiais Milane irgi kilo pasipiktinimas: Dieve, apsaugok. Juk makaronai „eina į kūną“. O mes norime būti gražios, nestoros. Tai kuo čia dėti spagečiai?
Niekuo. Tai vėl išsilavinimo klausimas. Kaip kiaulienos dešrelės gali būti pagamintos iš atliekų, kremzlių ir česnako gabalų, nuo kurių visą dieną dvokia dantys, taip ir spagečiai – iš prastų miltų, ne iš Apulijos semolos, perleisti per bronzos formas, gadina kūno formas. O jei dar pamerksite į padažo „vonią“, kad patiekalas būtų ne spagečiai su padažu, o padažas su spagečiais? Tikrai „Dolce&Gabbana“ namų sukurta suknelė kels nutukimo grėsmę.
Kaimo žmonių irgi pasiūliau mūsų keliautojai neįžeidinėti, nes dažnai jie valgo kokybiškesnius produktus nei iš prekybos centro. Bet mūsų gastroturo dalyvė matyt pati turėjusi praeityje reikalų su kiaulaitėmis, jos primena jai praeitį, galbūt jos pačios šaknis. Todėl ir negali pakęsti, kaip teigia S.Freudas, tvartelio kvapo. Turbūt todėl ir kilo toks pasipiktinimas.
Šių metų pirmasis mano pasivaikščiojimas Romos mados arterijoje Condotti gatvėje, panašiai kaip kiaulės kojos tradicija, skelbė svajingą ateitį – burtai, mistika, prabanga. Bet... ne visiems.
Nesupraskite klaidingai. Apie kreditinių kortelių galią mada jau nebešneka. Štai kam buvo reikalinga pandemija – kad pasaulyje viskas apvirstų aukštyn kojomis. „Dolce&Gabbana“ suknelė tviska paslaptingai lyg Liudviko XIV surdutas iš aukso, bateliai – kurpaitės su rubino brangakmeniu ir saldumynai. Tokia džiaugsmo simbolika. Pelenės tampa princesėmis, pelenės pamotė keliauja užsidirbti duonos. Burtai...
Trokštantiems estetikos siūlau vieną mano itin mėgstamą ir lengvai pasigaminamą Raganos Befanos šventės palikimą. Jis – kaip tie Domenico Dolce ir Stefano Gabbana burtai.
Karamelizuotą obuolį italai vadina „užburtuoju“, juk jis – iš išorės labai gražus. O ką rasite viduje paaiškės tik tada, kai pagaminsite ir prapjausite. Tikslų recepto aprašymą pateikiau knygoje „Restorane Pas Jurgą ir Paulių“. Skaitykite ir gardžiuokitės.
Obuolys – labai estetiškas, lengvai pagaminamas.
Mela stregata – Užburtas obuolys
Nuplaukite du didelius raudonus ir du didelius žalius obuolius, ištraukite kotelius. Metalo skardą padenkite sviestiniu popieriumi, į kotelių vietą įsmeikite medines lazdeles kaip į ledus.
Į siaurą metalo puodą su rankena pilkite 0,5 kilogramo cukraus ir 40 g skysto medaus. Įberkite vanilės miltelių, cinamono ir gramą maistinių raudonųjų dažų. Papildykite puse stiklinės vandens.
Statykite puodą ant silpnos ugnies ir maišykite. Virkite, kol temperatūra pasieks 140 laipsnių. Imkite kiekvieną obuolį už medinės lazdelės, merkite į karamelę, lėtai sukite lazdelę, kol obuolys gražiai pasidengs raudonu sluoksniu.
Atsargiai ištraukite obuolį ir dėkite ant sviestinio popieriaus. Kai karamelė sukietės, patiekite lėkštėje su peiliu ir šakute.
Buon apetito.
Sočių, sveikų ir estetiškų, mielieji, metų.