Nė pagalvoti nesinori apie prikimštą spintą. Dailiai vieną ant kitos antresolėse sudėliotas kartono dėžės su plastiko langeliu pertvarkau dukart per metus – žiemą ir vasarą.
Jėzau, kaip nesinori imti kopėčias ir kabarotis į viršų.
XXX
Bet juk pavasaris.
Atplėšiu langus, atsilapoja ir nutįsta šlykštūs lipdukai. Bet tuoj pat sielą nuramina kaip pasiutę čirškiantys paukščiai. Koks šviežias grynas oras, koks gaivumas, net ašaros iš akių ištrykšta. Užsimerkiu, kvėpuoju, kvėpuoju.
Vis dėlto teks atidėlioti kitus skubius darbus ir užsiimti spintos šlamštu.
Savaitės pradžioje pasivaikščiojusi po Romos Auksinį mados kvartalą niekaip neįsivaizduočiau savęs vilkinčia pernykščiu „Luisa Spagnoli“ twin–set rožiniu suknelės ir megztinuko kostiumėliu, už kurį suplojau nemažus pinigus. Nes juk šįmet vitrinose jau karaliauja Liudviko XIV laikų mereškuotos plačios apykaklės, o suknelių poplinas – tokios skaičios fuksijų spalvos, kad net širdis apsąla įsivaizdavus save tokiame drabužyje.
Jei „ant širdies“ pasidarytų per saldu nuo cukrinių spalvų – geltonos mangų, žalios – laimų, oranžinės – peperoncino, jei pasijusčiau tarsi vienos garsiausių Romos ledainės „150 porcijų“ ledų spalvų kolekcijos dalimi, galvoju, tada teks prisiminti, kad mano įvaizdį gali pakoreguoti tik snikeriai – „šlykštukai“, su taurelės formos guminiu išsiklaipiusiu kulnu. Ach, genialioji Prada.
Štai prieš mano akis – visas prakeiktas mano skudurinis pasaulis, mano per eilę metų sukauptas šlamštas. Mano istorija. Kiek emocijų, kiek beprasmiškai išmestų pinigų…
Rizikuodama „nuplasnoti“ žemyn nuo išklibusių kopėčių laiptelių siekiu pasistiebusi pirmąją dėžę, pro langelį matau skaisčiai raudoną spalvą. Kas tai? A... mano tiulio šokių kostiumas. Lauk, velniop, kam jis man reikalingas, juk jau penkeri metai, kaip pilvo šokių nebešoku. Juk nebėra jau sporto klubo treniruočių, nėra mano žaviojo šokių mokytojo Oskaro.
Išlankstau kostiumą, pelėsių kvapas, o juk tiek spintoje laikome kvapų sugėrėjų, bet būtent tas pelėsis mintis nugabena į praeitį. Kažin kur dabar mano ilgaplaukis neaiškios lyties genijus – mokytojas Oskaras, priversdavęs visas moteris užmiršti namų bėdas, komanduojačius vyrus, vaikų isteriją, ir įsijausti į dubens sukimo judesius taip, kad upeliais srūvant prakaitui vykdavo ekstazė.
Lauk baleto bateliai, rožiniai, minkštučiai, jau sudėvėti, bet tokie mieli. Kiek jie kainavo? Rodos, dar nebuvo tuomet eurų. O gal jau buvo? Ne, gaila išmesti. Geriau atgal į plastiko maišiuką, kada nors gal dar prireiks.
O štai – flamenko juodos odos batai su pusaukščiais kulniukais. Koks patogumas, gal visai nieko atrodytų ir apsiavus gatvėje, juk tokie patogūs? Na jau... Bet juk pandemijos laikas, reikia patogumo. Mados orakulai neleidžia svarstyti – šią vasarą visi avėsime ergonomiškas šlepetes – „šlykštukes“. Tai gal juodas flamenko „decolette“ (liet. smailanosius batelius) padovanoti močiutėms? Bet juk senolių pėdos didesnės, reikia laisvesnių. Vis dėlto teks išmesti, ką gi. Žemyn, į maišą, į konteinerį... Ne, geriau atgal į plastiko maišą, užklijuojam, į tolimesnį kampą. Dar palauksiu.
O, štai ir legendinis Olimpinis kostiumas, iš 2006-ųjų Turino Olimpinių žaidynių, kuriose tąkart dalyvavo sėkmingai ir lietuviai, labiausiai pasižymėję Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas – dailiojo čiuožimo šokėjai. Bet šis kostiumas – skirtas slidinėjimui, o mes kažkodėl esame ne kalnų slidinėjimo, o jūros nardymo fanai. Bet slidžių kostiumo striukė – fantastiška, nors gerokai didesnė – XXL. Juk taip tikrus vyrus, ne kažkokius itališkus sadomistus įsivaizdavo tuometinis Lietuvos Olimpinis komitetas, padovanojęs kostiumą trimis dydžiais platesnį.
Na ir kas, kad neįmanoma tos striukės apsivilkti mados valstybėje, nes Romos gatvėje žiūrės visi išpūtę akis kaip į turistą iš Hamburgo. Nors striukė tokia kokybiška, sniego baltumo, higroskopiška, su trispalve rankovėje ir atšvaistais. Dieve tu mano, bet kiek visas šis grožis vietos spintoje užima. Visai ramiai šią erdvę galėčiau panaudoti sulanksčiusi žiemos trapunta (liet. dygsniuotą kaldrą). Lauk lauk lauk į konteinerį...
Ne, negalima, nuodėmė. Juk šiltesnio rūbo žiemą, kai paspaudžia šaltis, o ankstų rytą reikia vesti pavedžioti šunį, niekaip neįsivaizduotum. Ankstyvą rytą į eleganciją niekas nežiūri.
Dar viena dėžė – Venecijos karnavalikų drabužiai. Kokie pinigai... Kiek kartų dabar už juos galima būtų pasėdėti gerame restorane. Fėjos ir Karmen, Don Kichotai ir Zoro, bodžiai su tiulio sijonais, princesės, kiek jų. Kasmet vis naujas kostiumas, nauja kaukė, nauji batai, kardai, špagos, karūnos. Inkrustuotos brangakmeniais, na, kokie ten brangakmeniai, tik bižuterija. Bet mano mažoji „princesė“ juk su ta karūna pelnė „Mis Grandi Spiagge“ (liet. Mis Didieji Paplūdimiai) titulą Rimini. O ant Romos teatrų scenų tarp stambiomis itališkomis nosimis ir plačiais smakrais nežavinčių itališkų „princesių“ jai su šia karūna nebuvo lygių. Tikra Sensanso gulbė, lankelis iš plunksnų, vien jis kainavo kokius pinigus. Su kažkokia rūdžių dėme dabar. Iš kurgi gi čia ji?
Nebėra gulbės, šokėja jau studentė. Liko dieviška penkiametės „Gulbių ežero“ artistės su baltu plunksnų lankeliu nuotrauka, papuošusi namų sieną Druskininkuose. Ir nepakartojamos emocijos, kažkur giliai giliai.
Šaukiu dukrą, teiraujuosi, gal tavo dukroms, kai jų turėsi, prireiks šio lankelio, juk ir jos kada nors šoks baletą?
Žiūri į mane atsidusdama ir nieko nesako. Kraipo galvą rodydama itališką ironišką gestą suglaudusi du pirštus: „mammina“ (liet. mamyte...)? Mesk lauk, neleidžia abejoti. Ji teisi, juk Druskininkuose dar tūno palėpėje lagaminas su dešimt kitų inkrustuoti lankelių, karūnų, gulbių plunksnų, bodžių, punte (liet. puantų), rožinių kojinių, surišamų aplink balerinų liemenį megztukų – scaldacuore.
Praeityje buvusi balerina – jau pati paruošusi milžinišką maišą, pilnutėlį pernykščių drabužių. Pakabins ant konteinerio strypo. Gal kam nors jos brangių drabužių prireiks? Klausiu, bet juk tu atsimeni, kaip pernai iš tavo senų drabužių Mūzai siuvome takelį, tokį, kaip išmokė mano močiutė, iš sukarpytų suknelių ir megztukų skiaučių, supintų į kasas. Pynėme, dėliojome kasas ratu, siuvome. Koks spalvingas takelis gavosi, beveik kaip močiutės rankų darbo. Ne visai lengva tokį pagaminti, nors anksčiau niekada beįvertinau. Maremmanų veislės šunytei Mūzai taip gera ant jo, šilta, jauku. O kaip patogu pasiimti tokį takelį į mašiną kur nors išvykstant. Juk Italijoje kalaitei šalta ant viešbučių marmuro grindų.
Pernai buvo pandemija, sėdėjome namuose, galėjai nieko neveikti , siūti, fantazuoti, protina mane mano vaikas. Bet šįmet mada, sakau jai, irgi dievina patchworką – skiaučių kultūrą. Bet ji jau nebeklauso. Išnešė visą savo šlamštą į konteinerį. Sutinku, šįmet takelių menams jau nebėra laiko.
Persikraustau su visomis kopėčiomis į knygų lentyną. Dievulėliau, kiek dulkių. O juk kiekvieną sekmadienį jas „pūku“ nuvalome, siurbiame, purškiame įvairiausiais chemikalais, kad neskraidytų. Albumai… Kokie seni, odos keistas kvapas, primena vaikystę, mokyklos laikus. O kiek juose nuotraukų, žmonių, kurių net pavardžių nebeprisimenu. Kam jie man, juk viskas stovi kompiuteryje. Ne, nieko panašaus. Štai vakar 33-iosios Druskininkų laidos – manosios klasės draugas atsiuntė messengeryje mano – uniforma vilkinčios vienuoliktokės nuotrauką. O aš tos foto jau nebeturiu. Kažkur pasimetė lentynoje. Kažkokiuose vokuose. Gal Druskininkuose. Koks toje juodai baltoje foto keistas mano žvilgsnis, koks veidas, aksominė oda. Kokie laikai. Tik veide – jokios šypsenos. Žvelgiu kažkur į tolį, visa ateitis – priešais mane. Tokie buvo laikai, be reikalo šypsotis buvo nuodėmė. Tolima praeitis, mano mokyklos istorija.
Bet kam jos reikia? Kodėl aš tokia sentimentali? Bet juk toje nuotraukoje slypi visa mano gyvenimo tragedija, ir man nė kiek negėda. Aš nebijau praeities. Aš esu net labai labai sentimentali.
Negalėčiau šauti į šunį dėl karjeros. Kaip garsioje Matthew Vaugh kino juostoje „Kingsman“. Filme vienam iš herojų liepiama šauti į savo šunį – mielą akis išsproginusį buldogą. Toks šaltakraujiškumo testas. Ne, herojus nešauna, bet finale laimi jis – tas, kuris sentimentalus. Štai kaip. Pralobusi ir laimėjusi karjerą, nušovusi šunį, užsigraužčiau.
Mano vaikas, sugrįžęs iš lauko, stebi mano suirzimą. Matau, kad tik išoriškai apsimeta, jog jai negaila savo praeities, emocijų, savo senų palaidinių, „Dr. Martens“ kareiviškų aulinukų, suvarstytų priekyje ir persiūtų geltonu aplink, su kuriais pirmoji Lietuvoje iš lėktuvo prieš keletą metų išlipo. Kurių emocijų – gerų ar spaudžiančių širdgėlą – jos istorijoje buvo daugiau? Pamenu, viena Kauno restorano savininkių, išvydusi tuos aulinukus prie mini sijono( taip niekas dar nedėvėjo) išpūtė akis kaip „Kingsman“ buldogas.
Girdžiu, kaip vaikas man sako, ar prisimeni, ma..., kaip kraustėmsės iš Pompėjos aikštės į Akacijų gatvę, kaip šimtus maišų ir dėžių su kompiuteriais ir telefonais išnešėme į konteinerį?
Kaip gi ne, pati savo baltąjį miniatiūrinį kompiuterį išmečiau. Ne, neišmetėme. Palikome visą mūsų turtą šalia konteinerio naktį, o rytą jau nieko nebuvo. Toje turtingo kvartalo aikštėje anksčiau už šiukšlių išvežėjus apsilankydavo roomai. Sustodavo su juodais mersedesais, naktį iššokdavo iš jų kažkas ir viską surinkdavo. Tikiu, padarėme gerą darbą – pusę čigonų gyvenvietės tikrai aprengemė, aprūpinome apavu, indais, telefonais ir kompiuteriais. Tiesa, velniai rautų, net nespėję iš kompiuterių ištrinti mūsų istorijos. Tik dabar tai prisiminiau.
Kam ta istorija įdomi? Galbūt tik čigonams? Vargu.
Laikrodis rodo vidurdienį. Skauda kaklo, nugaros raumenis. Na ir darbelis.
Šoku į sportbačius, apsitempiu getrais, užsimetu bluzoną ir „skrendu“. Pabėgiojimas prie imperatoriaus Aureliano sienos – taip pat mano istorija. Mano raumenų jėga, šviesios mintys, rytojus.
Be savigraužos dėl praeities, be sąžinės priekaištų.
J.J.
