Mūsų dovaną į kažkurį Lietuvos miestą siunčiame pasinaudodami Lietuvos pašto paslaugomis paštomate.
Bet vietoje padėkos iš mūsų mylimiausio adresato mobiliajame telefone gauname klaikią fotonuotrauką. Dovana – vandališkai sudaužyta.
XXX
Gyvename Romoje, ne Lietuvoje, ir kaskart, laukdami švenčių, negailime kritikos Italijos paštui. O taip, visi žino, kad jei leidykla mums išsiuntė lapkričio pabaigoje naujai išleistą mūsų knygą, Posta Italiana (liet. Italijos pastas) ją atgabens tik po Naujųjų Metų, sausio pabaigoje.
Tad jei norėjote padaryti dovaną Kalėdoms mums, gyvenantiems Romoje, tarkime, atsiųsti ją iš Lietuvos, nepamirškite – turėjote siųsti vėliausiai spalio pabaigoje.
Vėlavimas ir nesugebėjimas organizuoti padidėjusio paštu siunčiamo siuntinių srauto yra Italijos pašto liga. Su tuo esame susitaikę. Tad įspėjame siuntėjus. Pasibaigs švenčių periodas, tada siųskite. Arba išsiųskite gerokai anksčiau.
Siuntinys, tiesa, visada atvyksta. Knyga jame išsaugota puikiai, atrodo tarsi ką tik iš knygyno.
Su Italijos paštu, tiesa, bendraujame dažnai ir ne švenčių metu. Esame dėkingi už tai, kad, tarkime, iš vyno ūkio atvykstančios vyno pakuotės niekada nebūna pažeistos, nekalbant apie butelius viduje. Iš Abruzzų regione esančio alyvuogių aliejaus ūkio periodiškai gauname dėžes su aliejumi mūsų Restoranui „Pas Jurgą ir Paulių“ Romoje. Per ketvirtį amžiaus Romoje nesame gavę sudaužyto butelio.
Žinodami Italijos vėlavimo problemas esame truputį įsitempę siųsdami dovanas Lietuvoje. Pradedame tai daryti jau spalio pradžioje. Lėtai ir atsakingai siuntinėjame Lietuvos LP paštomatu mūsų dovanėles draugams, giminaičiams, gerbėjams gurme’, restoranams.
Tačiau mūsų artimųjų, kuriems išsiuntėme praėjusį rudenį dovanas Lietuvos paštomatu iš Kauno į Vilnių, dar kitą – į Panevėžį, ir dar kitą – į Šiaulius, ir į Klaipėdą, vietoje padėkos mums už dėmesį atsiųstos nuotraukos perpildė ir mūsų kantrybės taures.
Galvojome apie savo artimiausius žmones, gimines, draugus, bendradarbius. Arba tiesiog tuos, kuriuos mylime, kuriems, kaip sako italai: „Vogliamo bene“ (liet. trokštame gėrio). Gyvendami toli nuo savo gimtinės apie juos galvojame labiausiai per šventes, juk esame toli. Žinodami, kad mūsų artimieji visada gaudavo mūsų dovanėlę, jausdavomės laimingi, tarsi patys gavę dovaną, nes jausdavomės šalia.
Šią savaitę, kai pasaulis švenčia Nekalto prasidėjimo Švenčiausios Mergelės Marijos (it. Santa Maria Immacolata) dieną, kai mūsų Vatikano Pontifikas Pranciškus kaip ir kasmet meldėsi prie Švenčiausios Mergelės obelisko Romos centre esančioje Ispanijos aikštėje, kurioje palieka geltonai-baltų gėlių vainiką, aš taip pat vykstu melstis į mano gimtojo miesto Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Į dešiniąją navą, kurioje beveik šimtą metų Aušros Vartų Marijai meldėsi mano močiutė Marija.
Esu Lietuvoje vos kelias dienas, esu išskirtinėmis pandemijos sąlygomis. Einu melstis, nes iš nevilties plaka mano širdis. Galvoju apie visus, kuriuos myliu, ir kuriems, kaip italai, linkiu įveikti visas baisiausias ligas, labiausiai – pandemijos virusą. Kasmet siekdama padėti išsisaugoti nuo žiemos ligų siunčiau mano pačios vaistą nuo visų ligų – tyrą alyvuogių aliejų.
Šįmet, 2020-ujų žiemą, ir vėl siunčiau šviežutėlį mūsų brangų Italijos gyvybės eliksyrą. Juo tikėdama kaip efektyviausiu antiseptiku. Ir ne tik. Tai puikus produktas ne tik praskaidrinti kasdieninei šaltos žiemos virtuvei, bet ir šventėms. Kas rytą po šaukštelį rekomenduoju vyresnio amžiaus sulaukusiems mano draugų tėvams, jų vaikams ir jiems patiems. Kaip geriausią vaistą žiemą padidėjusios rizikos susirgti infekcinėmis ligomis metu. O šįmet – tai ypatingai svarbi dovana, nes šalia įprastų infekcijų atsirado dar vieno pavojingiausio COVID-19 viruso rizika.
Apie antrąją koronaviruso fazę jau žinojome dar neišvykę po rugpjūčio atostogų iš Lietuvos. Dovanas pradėjome siuntinėti ankstyvą rudenį.
Dovana, tiesa, nėra iš pigiųjų. Mat Italijos aliejaus gamintojas savo brangų gyvybės eliksyrą pakuoja į aukščiausios kokybės stiklo butelius. Už šio aliejaus butelio kamštį, kuris yra hermetiškas lyg prabangios grappa (liet. vynuogių degtinės) gamintojas moka net 2 eurus, panašiai ir už stiklo tarą. Juk butikams krovinius siunčiantis gamintojas taip pat turi apsidrausti, kad jo produktas būtų apsaugotas nuo sudužimo. Ant krovinio – il cartone (liet. kartoninė dėžė) Italijoje yra rašoma fragile (liet. Dūžtantis). Ir tai yra garantija, jog su siuntiniu reikia elgtis kitaip, nei, tarkime, su drabužių ar knygų siunta.
Per dvidešimt penkerius metus gyvendami Italijoje nesame gavę siuntinio, kuriame būtų sudaužytas aliejaus butelis. O štai mūsų adresatų, atsiėmusių siuntinį kažkuriame Lietuvos paštomato mieste, atsiųstoje nuotraukoje matome absoliučiai sumaitotą mūsų aukščiausios kokybės stiklo aliejaus butelį. Bet juk jį apvyniojome plastiku, ant pakuotės užrašėme – „dūžtantis“.
Bet nuotraukoje matome stiklo šukes, sumaitotą plastiką ir į jį išsipylusį žaliąjį mūsų gyvybės eliksyrą.
Prasideda Kalvarijų kelias, ieškant teisybės Lietuvos pašte, tikrąja žodžio prasme. Adresatas jaučiasi ne tik nusivylęs, jis – įžeistas, tarsi specialiai norėjome iš jo pasityčioti. Klausimai Lietuvos paštui baigiasi telefoninės operatorės pasiūlymu: rašykite skundą, gal atlygins nuostolius. Jei žinote jūsų butelio savikainą?
Rašykite skundą, gal atlygins nuostolius. Jei žinote jūsų butelio savikainą?
Savikainą? Atsiprašau, o kuo čia dėta savikaina? Bet ne tai svarbu.
Pažvelgusi į sumaitotų dėžėje butelių nuotrauką, nežinau, ką ir besakyti. Siunčiame kurjeriu, mokame daugiau. Kas įvyksta? Mūsų adresatas praneša, kad paštas atsiuntė žinutę, jog esant pandemijos virusui vis tiek siuntinį paliko paštomate. Tik mokesčio skirtumo niekas siuntėjui negrąžino.
Ką turime atsakyti mūsų adresatui, gavusiam sumaitotą aliejaus butelį?Patarkite, mielieji.
Gal jūs žinote, kodėl ir su kokia jėga reikėjo trenkti dėžę su saugiai supakuotais aliejaus buteliais iš storo stiklo, kad jie pavirstų šukėmis? Kokia transporto priemone keliauja krovinys, kad taptų toks, kokį matau nuotraukoje? Gal kažkas jį sutraiškė po presu, gal per jį pervažiavo traukinys? O gal kažkas tiesiog patenkino savo pavydą, pyktį, neviltį, agresyvumą. Ar sveikos psichikos žmonės darbuojasi Lietuvos pašte? Abejoju.
Pašto darbuotojos pasiūlymas kreiptis į feisbuko puslapį, nes ten tokių verkšlenančių dėl savo krovinių kaip mes jau geras tuzinas, daugiau negu provokuoja rašyti. O iš tiesų feisbuko puslapis – naujas romanas neįtikėtinų istorijų. Ko tik nepridirbo mūsų lietuviams Lietuvos LP pašto paštomatas? Tik Lietuvos paštas nesivargina tokiems bėdžiams atsakyti.
Gal vis dėlto man atsakykite, mielieji Lietuvos pašto vandalai. Nes krovinys – vienas, kitas , trečias juk nekeliavo 2,5 tūkstančio kilometrų iš Romos į Vilnių, ne, jis keliavo LP paštomatu į Vilnių iš... Kauno. Jis keliavo LP paštomatu iš Kauno į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį.
Jei neatsakysite, kokia bebūčiau prisiekusi katalikė, kaip besimelsčiau, vargu, ar sugebėsiu žvelgdama į Aušros Vartų Marijos atvaizdą su smaragdo brangakmeniu kaktoje Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje prašyti jūsų nuodėmės atleidimo. Nes mintyse jau prašau jums pačios žiauriausios Dievo bausmės.
Koks Dievas bebūtų gailestingas, kaip mus visus bemylėtų, vis dėlto – neprovokuokite jo. Nes sulauksite tinkamo atpildo.
Teatleidžia Dievas man… Ir tiems, kas pakėlė ranką prieš švenčiausią aktą – duoti gyvybės eliksyrą pandemijos metu kitiems. Kas pakėlė ranką sudaužydamas žaliąjį gyvybės eliksyrą – tyrą alyvuogių aliejaus butelį, kuriame esantis skystis galbūt žiaurios pandemijos metu būtų išgelbėjęs vieną kitą gyvybę, ar bent jau padėjęs numirti lengviau.
Teatleidžia Dievas ir tiems, kurie laukė Kalėdų dovanos, bet nusivylė ir supyko ant mūsų, nes gavo tik stiklo šukes.
Teatleidžia… Jei įmanoma už tai atleisti.
