„Aš visų pirma labai labai noriu būti mylinčia žmona ir mama. Man tai yra numeris vienas. Televizija, teatras, kinas mano gyvenime man yra svarbu, bet ne svarbiau nei mano šeima“, – laidoje „Stilius“ kalbėjo Jurgita Jurkutė.
Pastaruoju metu aktorė daug kalba apie kitokią save. Prieš metus susilaukusi dukros, ji į pasaulį žvelgia kitomis akimis. Kitaip ji apibrėžia ir savo misijas – pasak jos, pirmiausia reikia atsakyti į esminius klausimus: kodėl čia esi, ką šiame pasaulyje gali nuveikti ir ką gali duoti kitiems. Tačiau norint duoti kitiems, visų pirma, turi duoti sau.
„Dabar vyras man dažnai sako: „Tu čia visiems aiškini, kaip svarbu yra mylėti save, sau duoti. O pasižiūrėk į save – užsibuvusi namuose, visur tik vaikas, vaikas. Kur meilė sau?“ Už tai esu dėkinga vyrui. Jis būdamas racionalus žmogus mane pastato į vėžes“ – šypsodamasi sakė ji.
Dukros Kornelijos gimimas į Jurgitos gyvenimą įnešė daug džiaugsmo. Pozityvumas užtvindė visus jos pojūčius.
„Yra toks vienas momentas, ką mes padarome kartu. Aš jai visada pasakau „labas rytas“ su plačia šypsena. Ji irgi man padovanoja savo šypseną. Tada aš ją paimu ant rankų ir mes atitraukiame užuolaidas. Jai taip smagu, dukrai visa tai atrodo kaip stebuklas. Ir tada sakau: „Kornelija, už lango kokia graži diena!“ Kartais reikia tiesiog fiziškai tą padaryti, kad tai įsisąmonintum ir viskas atrodytų gražiau“, – kalbėjo J.Jurkutė.
Prie viso jos pastarojo motinystės džiaugsmo, itin sustiprėjo Jurgitos su jos mamos Aldonos artumas.
„Aš labai myliu savo mamą. Bet kai pati tampi mama, tada dar labiau norisi savąją apkabinti, prisiglausti. Kornelija visada ant manęs lipa, nori paglostyti. Todėl kai mama pas mane atvažiuoja, tą patį darau aš su ja. Galbūt ne taip ryškiai, ne taip intensyviai, bet atsigulu ant jos kelių ir sakau „paieškok vabaliukų“ – tai reiškia, pakasyk galvą“, – juokėsi ji.
LRT televizijos laidoje „Stilius“ Jurgita prisipažino, kad motinystė noro savęs realizuoti ir darbe neatėmė. Prieš kelias savaites ji vėl pasirodė eteryje – tapo muzikinio projekto „Du balsai – viena širdis“ vedėja. Aktorė sako, kad ir anksčiau sulaukdavo pasiūlymų įvairiems projektams, bet vis atsisakydavo. O šis kartas jai pasirodė priimtinas.
„Aš atsisakiau vaidmens filme „Pelėdų kalnas“, kai režisieriui žegnojausi, kad labai noriu vaidinti, kad viską padarysiu. Bet ten buvo tokia scena, kai man būtų reikėję būti pusnuogei, filmavimas vyko rudenį, kai šalta. Aš paprašiau, kad man rastų dublerę, o jie labai supyko, kad aš taip norėjau vaidinti, o staiga dublerės man reikia. Bet viskas buvo dėl to, kad tuo metu aš jau laukiausi, – pasakojo ji. – Dabar, kai gaunu pasiūlymus, aš stengiuosi pajusti, ką sako mano kūnas. Jis retai kada mane apgauna.“
Paklausta, ar honoraras jai svarbus, Jurgita dėsto naują savo požiūrį, nustebinusį net ją pačią. „Man yra svarbu, kad už mano darbą, už mano pastangas, energiją būtų atlyginta. Aš galvoju, kad kiekvienam tai yra labai svarbu. Tai yra tam tikras tavęs įvertinimas. Kodėl mes norime ir paaukštinimo, ir didesnio atlyginimo – mes juk atiduodame save. Visą gyvenimą aš save atiduodavau, man atrodydavo kažkaip keista parduoti, negi gaila, atiduosiu. O mama sakydavo: „gera dušelė, plika subinelė“. Ir kai ėmiau lauktis visur pradėjau prašyti nuolaidų, ėmiau viską skaičiuoti, žiūrėti“, – laidoje „Stilius“ juokėsi Jurgita.
Sukaupusi puikią patirtį ir užsitarnavusi gerą vardą, dabar J.Jurkutė savo darbe – tikra profesionalė.
„Mes dabar filmuojame LRT didžiojoje studijoje, aš ten ir užaugau. Mane visko išmokė Vytautas Šapranauskas. Lietuvoje niekas neruošia vedėjų, todėl man tiesiog labai pasisekė, kad aš buvau turbūt paskutinė jo mokinė. O projektas „Du balsai – viena širdis“ man labai svarbus, nes esu vėl toje scenoje, tuose užkulisiuose, kur aš jaučiu kažkokį palaikymą. Jaučiu jo visas pamokas. Man gera“, – ašaras tramdydama kalbėjo Jurgita.
O žvaigždžių liga ji persirgo dar ankstyvoje paauglystėje – būdama 15-os laimėjo modelių konkursą Plungėje, kurio prizas buvo kelionė į Puerto Riką. Tad dabar dėl to gali nė kiek nesijaudinti.
„Mano istorijos mokytoja labai gerai pasakė, kai rudenį dalyvavau talkoje: „nesitikėjau, kad ir žvaigždės ravi“. Man šis momentas labai įstrigo. Tai galvoju, kad mokykloje tuo prasirgau, dabar turiu imunitetą ir galiu dirbti bei mėgautis.“
Jurgita prisipažįsta, kad šiandien gali mėgautis ir ramiu bei harmoningu gyvenimu. Pasak jos, paskutinius 5-erius metus, po netikėtų tėvo ir V.Šapranausko išėjimo, ji buvo tik savo pasaulyje.
„Be galo smagu, kai yra geras etapas. Reikia džiaugtis ir tą daryti pilna koja. Neklausyti tų pasakymų, kad per daug nesidžiauk, nes tuoj verksi. O kada yra sunkus etapas, tai labai svarbu išlaikyti rimtį ir tikėjimą, priminti sau nuolat – tai yra tik etapas. Tą padaryti labai sunku, kai etapo pabaigos reikia laukti 5 ar 10 metų, tikrai bus akimirkų, kai žmogus palūš. Bet reikia susiimti ir tikėti. Pripažinus sau, kad yra sunku, nebijoti priimti kitų paramą ir pagalbą“, – patarimus LRT laidoje dalijo aktorė.
Jurgitos pranešimas, nuskambėjęs patirčių konferencijoje „TedxVilnius“ daug kam buvo netikėtas. Tuomet kalbėdama apie tėčio savižudybę aktorė tikėjo, kad skausminga patirtis jai buvo duota tam, kad vieną dieną ja pasidalintų su kitais, kad paskatintų kitus išdrįsti prašyti pagalbos. Būtent po to kalbos Jurgita tapo viena iš savižudybių prevencijos ambasadorių, sukūrė pokalbių ciklą su psichologais, vykdavo į susitikimus Lietuvos provincijoje.
„Aš galvoju, kad mes turime suvokti, kad esame savo gyvenimo šeimininkai. Mes atsakingi už tai, kur ir kas esame. Kad kažkas pasikeistų, mes turime keisti savo požiūrį, išsivalyti savo aplinką. Kokie žmonės mus supa? Ar tie, kurie mus įkvepia, ar šalia kurių pabuvę pasijuntame labai pavargę? Reikia padaryti atranką. Kartais bus labai sunku, bet tai labai stipriai veikia. Kada keitiesi tu, keičiasi ir tavo aplinka.“
Pasak jos, buvo laikas, kai ji nieko nenorėjo, kai niekam neturėjo jėgų. Jurgita sako, kad tuomet žiūrėjo komedijas – juk juokas gydo. „Kai vyko visi įvykiai, buvau dar ir teatro akademijoje, teatre. O ten vis tiek labai daug dirbame, ten reikia labai daug atiduoti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Visa medžiaga tuo metu buvo labai sudėtinga, dramatiška. Tada psichiatras dar ir vyrui pasakė, kad uždraustų man žiūrėti tokius filmus ir tokią literatūrą skaityti.“
Tačiau pagal dabar jos gyvenime daug džiaugsmo ir šviesos. „Aš labai norėčiau ir antro vaiko. Bet čia jau kaip Dievulis duos. Šiaip aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta tekėti ir nesipriešinti srovei. Tai aš teku, stebiu gyvenimą, kas aplink mane, stebiu savo kūną, kur link aš galiu eiti, kur jausiuosi gerai. Emocinis stabilumas yra vienas iš tų dalykų, kurių aš siekiu“, – sakė ji.
Beje, pavasaris Jurgitai – ypatingas laikas. Tai – Velykos, jos ir dukros gimtadieniai. „Neturiu tradicijos švęsti gimtadienius, nes šeimoje visada buvo tokia nuomonė, kad geriau pasitaupyti kokiam daiktui ar kelionei nei išleisti tortui ir žvakutėms. Bet su metais aš pajutau, kad švęsti yra labai gera ir svarbu. Kiekvieni metai yra kažkoks tavo asmeninis pasiekimas. Net kai tai yra sunku ar džiugu – tai yra tavo patirtis“, – laidoje „Stilius“ kalbėjo Jurgita Jurkutė.
