– Justai, violončelė tave lydi nuo pat mažens – tėtis Edmundas Kulikauskas taip pat groja šiuo instrumentu. Ar iš jo ir paveldėjai meilę muzikai?
– Yra toks vaizdo įrašas, kur aš trejų ar ketverių sakau: „Kai užaugsiu – būsiu kaip tėvelis: važinėsiu toli toli ir koncertuosiu visiems“. Tai, iš dalies, meilė muzikai gimė tėčio dėka.
Vėliau dar labiau pamilau muziką, kai pradėjau mokytis Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Ten susiradau draugų, kurie groja įvairiais instrumentais, ir išlaisvėjau: ėmiau groti ne tik klasikinę muziką, bet ir improvizuoti, eksperimentuoti su garsais, groti gatvėse.
– Gal atsimeni savo pirmą koncertą?
– Atsimenu pirmą didesnį koncertą. Tada mokiausi gal trečioje ar ketvirtoje klasėje ir grojau solo Filharmonijoje su orkestru. Iš jaudulio man taip drebėjo kojos, kad net šokinėjo nuo žemės. Neseniai peržiūrėjau tą įrašą ir nustebau, kad visai gerai tuo metu grojau. Labai vertinu tą patirtį, nes ne kiekvienam tenka galimybė tokiame amžiuje groti su orkestru.
– Kur dar mokeisi muzikos?
– Manau, kad beveik visko, kas susiję su violončele, išmokau iš savo tėčio. Be to, iki aštuntos klasės mokiausi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, bet vėliau perėjau į Šiuolaikinės mokyklos centrą ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, kurioje mokiausi pas Tatjaną Kuc – savo senelio mokinę.
Tatjana labai įdomiai vedė pamokas, ji duodavo daug laisvės kurti, reikšti save ir groti taip, kaip norisi, nepamirštant technikos.
Vėliau baigiau atlikimo meno (violončelės) bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Ilgą laiką grojai NIKO (Naujų idėjų kameriniame orkestre), vėliau pradėjai savo solinę karjerą kaip Future Cello. Kas tave paskatino tai padaryti?
– Buvo daug priežasčių, bet pagrindinė – norėjau turėti ką nors savo ir nebūti prisirišęs prie kitų. Tokios situacijos kaip pandemija parodė, kaip svarbu yra būti nepriklausomam.
Trejus metus iki paliekant NIKO ėmiau vystyti savo solinę karjerą. Dabar mane žmonės kviečia į įvairius renginius, tiek valstybinius, tiek privačius. Be to, šiuo metu ne tik groju violončele, bet ir kuriu bei prodiusuoju muziką.
– Išbandei save grodamas ir su kitais, ir kaip solistas. Kaip tau pačiam labiau patinka?
– Man patinka visaip. Kai groju solo – galiu pilnai reikšti save, nereikia prie nieko taikytis. Vis dėlto grojimas su puikiais atlikėjais ir muzikantais duoda daug malonumo, labai vertinu bendravimą ant scenos, kuris yra aukštesnio lygio pasitenkinimas muzikine prasme.
Vis dėlto grojimas su puikiais atlikėjais ir muzikantais duoda daug malonumo, labai vertinu bendravimą ant scenos, kuris yra aukštesnio lygio pasitenkinimas muzikine prasme.
– Kaip jau ir pats paminėjai, koncertuoji su įvairiais atlikėjais, nevengi ir pop scenos. Koks žanras tau pačiam labiau prie širdies?
– Pastaruosius ketverius metus aš apskritai nebegroju klasikinės muzikos, nes tame žanre sunkiai save randu. Klasikinės muzikos kultūra, mano nuomone, kol kas dar šiek tiek sukaustyta taisyklių, joje mažai vietos muzikinėms interpretacijoms. Tai nebūtinai yra blogai, kiekvienas pasirenka savo kelią, bet, pavyzdžiui, man daugiau laisvės išreikšti save suteikia kūryba.
– Esi koncertavęs su Petru Geniušu, Asmik Grigorian ir kitais atlikėjais, iki šiol koncertuoji su Juste Arlauskaite-Jazzu, Jurga. Su kuriuo atlikėju tau labiausiai patiko būti scenoje?
– Man labai patinka koncertuoti su Juste. Su ja grojant labai daug kūrybos, laisvės, ji yra labai talentinga ir emocionali atlikėja, mokanti puikiai tai išreikšti ir įkvėpti. Kai scenoje soluoju – perimu jos emociją ir bandau ją sustiprinti bei nusiųsti jai mainais atgal.
Iš tikrųjų, su visais atlikėjais, su kuriais grojau, buvo smagu. Skirtingos atmosferos ir kitokie darbo principai plečia akiratį.
– Neseniai išleidai savo, kaip Future Cello, albumą. Kiek laiko jį kūrei? Kokius išgyvenimus jame sutalpinai?
– Tai buvo mano pirmasis albumas. Pirmieji kūriniai buvo sukurti anksčiau, o visus likusius sukūriau gan greitai, maždaug per keturis mėnesius nuo tada, kai nusprendžiau, kad išleisiu albumą.
Jo kūrybinis etapas buvo labai ilgas – maždaug treji metai, nes kūriau su pauzėmis, kurį laiką tai nebuvo pagrindinė veikla tuo metu. Šis albumas sudėtas iš įvairių kūrybinių laikotarpių. Manau, kad kiti albumai bus vientisesni kūrybine prasme.
– Spėjai surengti ir keletą albumo pristatymo koncertų. Koks jausmas groti savo kūrybą scenoje?
– Nors savo kūrybą grojau ne pirmą kartą, bet buvo tikrai geras jausmas pristatyti savo paties albumą. Kaskart pamatydavau, kaip teigiamai žmonės reaguoja, kai imu groti savo muziką. Pamažu atėjo suvokimas, kad nereikia groti vien koverių, kad kam nors patikčiau.
Mano muzika nėra nuobodi, atvirkščiai – ji efektinga, filmiška, todėl ir koncertai buvo įspūdingi. Po koncertų daug žmonių pirko albumą.
Kaskart pamatydavau, kaip teigiamai žmonės reaguoja, kai imu groti savo muziką. Pamažu atėjo suvokimas, kad nereikia groti vien koverių, kad kam nors patikčiau.
– Grojai beveik visuose žemynuose, išskyrus Afriką ir Australiją. Netgi buvo etapas, kai išvykai groti į Paryžiaus gatves. Papasakok, kokios priežastys privertė pasileisti į tokią kelionę.
– Priežasčių buvo įvairių: pirmasis rimtas išsiskyrimas su mylimąja, reikėjo pakeisti aplinką. Buvau neseniai baigęs mokyklą, man buvo gal 20 ar 19 metų. Norėjosi kažko naujo, todėl su geriausiu draugu Aurimu, su kuriuo iki šiol kartu kuriam, išskridom su savo instrumentais, turėdami gal po 100 litų kišenėse.
Vėliau kiti draugai, išgirdę apie mūsų kelionę, taip pat nusprendė prisijungti. Jie iki Paryžiaus atitranzavo. Galų gale mūsų susirinko apie dešimt.
Buvom susiradę hostelį, kuriame gyvensime, tačiau, atvažiavę į Paryžių supratom, kad jis nebeegzistuoja. Tada, su visais miegmaišiais, kuprinėmis ir instrumentais, sugalvojom nakvoti parke, Eliziejaus laukuose. Toks gyvenimas be stogo virš galvos tęsėsi gal savaitę, vėliau susiradom kitą hostelį, kuriame laikydavom daiktus ir nakvodavom ten po du pakaitomis.
Dieną grodavom gatvėse, ten susipažinau su vienu prancūzu, kuriam papasakojau mūsų istoriją. Jis buvo labai geranoriškas ir priėmė mus visus apsigyventi pas save namuose. Jis taip pat parodė vietą, kurioje labiausiai apsimoka groti Paryžiuje. Tada, pamenu, pagrojom vos pusvalandį ir susirinkom apie 400 eurų, prisirinko daug žmonių mūsų pasiklausyti. Nuo to laiko ėmėm uždirbti, todėl galėjom papramogauti. Iš viso Paryžiuje praleidome apie tris su puse savaitės, o tada su daug nuotykių grįžome į Lietuvą, nes jau vėlavau į savo koncertą (juokiasi).
Patirti nuotykiai išsklaidė blogą nuotaiką, grįžau gerai nusiteikęs ir pasiruošęs judėti tolyn.
Norėjosi kažko naujo, todėl su geriausiu draugu Aurimu, su kuriuo iki šiol kartu kuriam, išskridom su savo instrumentais, turėdami gal po 100 litų kišenėse.
– Neseniai su jau minėtu tavo geriausiu draugu Aurimu Galveliu pasivadinote „Moosu X“ ir išleidote keletą autorinių dainų. Anksčiau kartu kūrėte kaip „The Artrace“. Kodėl netęsėte savo pavadinimo?
– Nėra konkretaus atsakymo. „The Artrace“ etapas pasibaigė su albumo išleidimu, tada abiem norėjosi daryti kažką kito. O po kurio laiko nusprendėm vėl sugrįžti, nes nieko geresnio per tą laiką nesuradom, mums abiem labai lengva kartu kurti, mes papildom vienas kito idėjas, pabaiginėjam mintis ir muzikaliai papildom vienas kitą, tarp mūsų nebūna priešpriešų. Tas yra labai svarbu duete.
„The Artrace“ buvo gera pradžia, o naujam etapui reikėjo naujo pavadinimo.
– Vienoje iš „Moosu X“ dainų galime išgirsti ir tavo balsą. Ar žadi padainuoti ir koncertuose?
– Kadangi tik pradėjom šį projektą, dar nesuradom atsakymo, kaip turėtume koncertuoti, dar ieškom, kaip viską išpildyti, kad būtų įdomu tiek mums, tiek žiūrovams. Bet žinoma, tiek aš, tiek Aurimas žadam padainuoti.
– Daug visko veiki: ir groji, ir dainuoji, ir prodiusuoji. Kokių dar talentų ar pomėgių turi?
– Labai mėgstu ekstremalų sportą ir Rytų kovos menus. Nuo mažens iki 23-ejų, su pertraukomis, lankiau „Tekvondo“ (korėjiečių kovos menas, paremtas daugiausiai spyriais – aut.past.). Vėliau turėjau traumų, todėl privalėjau sustoti, bet tai buvo viena iš meilių. Kitas pomėgis – skateboardingas. Važinėsiu, iki kol leis kūnas (juokiasi).
– Ar jau nusimato kokių nors koncertų?
– Artimiausiu metu, liepos pradžioje, koncertuosiu su Jazzu, vėliau bus Future Cello koncertų, tik dar nežinau tikslios datos. Visą informaciją apie mano koncertus galėsite rasti feisbuke.
