Stengdamasi eiti nepramintais sau keliais, Jurga dainuoja ir klasikinę muziką, padedančią plėsti jos vokalo galimybes.
Apie visa tai ir dar daugiau – 15min interviu.
– Jurga, kokios mintys apie savo turimą dainininkės profesiją tau kilo karantino metu?
– Aš žinau, kad dainininkai ir kiti kūrėjai, menininkai pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni permąstė aplinkybes ir ėmėsi veiksmų, kad karantinas nedarytų tokios didelės įtakos jų gyvenimui, o kiti – laukė, kol vėl bus galima imtis kūrybinės veiklos.
Džiaugiuosi, kad esu tarp tų, kurie negaišdami pasidarė išvadas ir ėmėsi veiksmų. Supratau, kad laukimas tam tikra prasme bus tuščias laiko švaistymas ir vėliau bus gaila, kad tų metų neišnaudojau savo atidėliojamoms svajonėms realizuoti.
– Kokios tai buvo svajonės?
– Norėjau grįžti prie žurnalistikos. Kadangi mokydamasi Vilniaus universitete specializavausi televizijoje, norėjau grįžti būtent į šią raišką. Kol mano pagrindinė veikla buvo muzikinė, neturėjau pakankamai laiko, kad surinkčiau kūrybinę komandą naujai laidai.
Viskas pasisuko labai netikėta linkme, tuomet dar kartą įsitikinau, kad niekas nevyksta veltui ir kad į gyvenimą žmonės yra siunčiami ne be reikalo. Kai su psichologu Gintaru Šmatavičiumi parašėme knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“, nusprendėme suteikti jai ne tik popierinį, bet ir garsinį pavidalą. Susiradome lietuviškų audioknygų leidyklą „Audioteka“, jie sutiko mūsų knygą įgarsinti. Knygą garsinome mes patys, daug laiko praleidome toje įmonėje. Laikui bėgant supratau, kad ten yra neužpildyta niša – jie neturi laidų, bet turi puikias sąlygas joms rengti.
Įmonės vadovas Aurimas Mikalauskas manimi pasitikėjo ir leido pradėti kurti „Audiolentyną“ – laidas apie rašytojus ir aktorius, garsinančius audioknygas būtent šioje įmonėje. Jis neprimetinėjo savo taisyklių ir nuostatų, davė ganėtinai daug laisvės reikšti savo kūrybines mintis ir idėjas. Tas man labai patinka, nes galiu vesti ir kurti laidas unikaliai, „nurautai“, stengdamasi žmogų prakalbinti jam pačiam netikėtu kampu. Taip, kaip visada ir norėjau.
Paskutinis pokalbis buvo su Pauliumi Kovu, Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga „Ambersail“ jachta kartu su kitais gausios lietuvių buriuotojų komandos nariais apiplaukusiu pasaulį. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos jis man pasakė laidoje, buvo patarimas, ką daryti, kai ilgai keliauji mažoje patalpoje su tais pačiais žmonėmis – tai man priminė visiems žinomą situaciją, karantiną, kai buvome uždaryti tame pačiame kambaryje su savo artimaisiais.
Pauliaus Kovo teigimu, problemos kambaryje jau yra pasekmė to, kad žmonės kažkada nesusitarė, ką darys kritinėje situacijoje. Jo patarimas buvo kalbėtis: kuo dažniau ir apie viską. Laida su Pauliumi truko pusantros valandos, o su kitais pašnekovais ji būna 40 ar 50 minučių. Atėjęs į laidą žmogus diktuoja, kokia bus laidos forma ir turinys, o aš tik stengiuosi sekti paskui ir padėti atsiskleisti pašnekovui, laikas nuo klaiko paprovokuodama jį netikėtais klausimais.
– Turi žurnalistikos bakalaurą ir ryšių su visuomenę magistrą, kuriuos apsigynei prieš kelioliką metų. Neseniai pradėjai dirbti lietuviškų audioknygų leidykloje „Audioteka“ komunikacijos specialiste. Kodėl dabar apskritai sugalvojai grįžti būtent dar ir prie savo senosios profesijos, žurnalistikos?
– Manau, kad žmogus mokslus baigia ne šiaip sau. Vieni juos numeta ir teigia, kad ne tuo keliu nuėjo, o kiti naudoja įgytas žinias ir patirtį kitoje srityje. Žurnalistiką aš naudojau savo, kaip atlikėjos, komunikacijoje, bet visada norėjosi pabūti ir už kadro, o ne vien kalbėti apie save
Apie save man yra daug sunkiau sukurti kokią nors legendą ar žinutę negu apie kitą, nes man labai patinka klausytis. Norėjau grįžti prie to, kad ne aš esu svarbiausias, viduryje esantis elementas, o esu žmogus, užduodantis klausimus ir gaunantis tokius atsakymus, kurių mano viduje niekada nebus, nes tai – pašnekovo atsakymai iš jo mąstymo prizmės, jo tiesos.
Man įdomiausia, kai žmonės kalbasi. Žinoma, kadangi laidos formatas neapibrėžtas, kartais ir aš įbruku kokią nors savo tiesą, savo nuomonę, jeigu jaučiu, kad norisi ir kad tai papildys jau pasakytą mintį.
– Kaip manai, ar pavyks su nuolatiniu darbu derinti koncertus?
– Manau, pavyks. Esu lanksti, o ir projektus bei koncertus mėgstu susiplanuoti iš anksto. Tuomet veiklos gena viena kitą, nuo darbo pailsiu muzikoje ir atvirkščiai – toks gyvenimo ritmas man labiausiai patinka.
Dabar artimiausi koncertai vyks liepos 2 dieną – „Line Up Nida“, liepos 4 dieną – Palangoje po atviru dangumi „Oldman Parke“, o liepos 14 dieną – Vilniaus Universiteto Didžiajame kieme.
– Kas pasikeitė po to laiko, kai ėmei dirbti komunikacijos specialiste?
– Išaugo savivertė ir pasitikėjimas savo jėgomis, nes tai buvo viena iš tų sferų, kur man labiausiai striginėjo smegenys (šypsosi). Aš galvojau, kad man būtinai reikia žinoti teorinius modelius ir kad kūrybiškumo neužtenka. Dabar suprantu, kad žinojimas yra 60 procentų, o likusi dalis – eksperimentai ir kūryba.
Kai kurios sferos yra naujos, nes audioknygų populiarumas Lietuvoje dar tik auga, kartais viską darai pirmą kartą ir turi rasti teisingą sprendimą eksperimentuodamas. Ką mes darome – rodome žmonėms, kad tai yra kitokia knygos forma, bandome pakeisti skaitymo madą, praplėsti jų galimybes pažinti literatūrą dar vienu, daugumai patogesniu būdu.
Audioknygos yra ilgalaikis projektas, o man tai labai patinka. Anksčiau, kai dirbau komunikacijos srityje, ryšių su visuomene specialisto asistente, man reikėjo daryti mažus darbus, jie tęsdavosi labai trumpai, todėl nejausdavau stabilumo, reikėdavo greitai persiorientuoti. Aš esu lėtesnio būdo, man dažnai reikia daugiau laiko „persijungti“, mėgstu įsigilinti. Kai ką galiu padaryti greitai, bet tai kainuoja daugiau jėgų.
– Jurga, ko naujo išmokai dirbdama?
– Kad viską galiu pasidaryti taip, kaip norisi – negalėjau tuo patikėti. Tiesą sakant, jeigu yra tinkama komanda, žmonės, kurie turi vieną bendrą idėją ir yrą susitarę, link ko eina, jie labai gražiai, kaip upė, įlieja savo šaltinėlius-žinias, tam, kad projektas gyvuotų. Man tai yra labai gražu, netgi panašu į šeimą, kur yra daug žmonių ir kiekvienas dirba į vieną pusę, kad visi būtų laimingi.
Visuomenėje irgi dažnai pamatome, kad dirbame ta pačia kryptimi. Tikiu, kad žmonės yra susiję. Netgi tada, kai turėjome neigiamus išbandymus karantino metu, bendras fonas ir ta pati tema jautėsi net užėjus į parduotuvę. Kai viskas baigėsi – vėlgi atsirado bendrumas, norėjome bėgti apsikabinti, mus visus vienijo ryšio ir kontakto išsiilgimas. Manau, lengviau gyventi, kai galvoji, kad kažkas mus jungia, o ne kai vis primeni sau, koks esi vienišas, nes vienas gyveni. Niekada nesi vienas: netgi dabar – aš matau tave, netoliese yra sūnus Adas, o už sienos gyvena kaimynai. Aš nesu viena. Mintis, kad mes gyvename po vieną, yra iliuzija.
Manau, lengviau gyventi, kai galvoji, kad kažkas mus jungia, o ne kai vis primeni sau, koks esi vienišas, nes vienas gyveni. Niekada nesi vienas.
– Ar mėgsti planuoti? Ar nevargina darbas fiksuotu grafiku?
– Nemėgstu planuoti. Tiksliau – nemoku, mokausi to kasdien. Kartais savo įpročius apgaunu, kad tai yra projektinė veikla. Aš planuoju neplanuodama – viduje yra tokia schema, kur yra tarsi lysvės, kuriose prisodinta sėklų – projektų, idėjų. Kai ateina laikas – jos išauga, subręsta. Aš nepamirštu to, kas man svarbiausia, kas yra mano viduje, kas veda mane į priekį.
Komandinis darbas leidžia puikiai įgyvendinti projektinę veiklą. Padarau darbus iš savo pusės – perduodu kitiems. Supratau, kad gyvenime nereikia visko daryti patiems. Reikia kai ką išmokti pavesti kitiems ir pasitikėti.
Aš planuoju neplanuodama – viduje yra tokia schema, kur yra tarsi lysvės, kuriose prisodinta sėklų – projektų, idėjų. Kai ateina laikas – jos išauga, subręsta. Aš nepamirštu to, kas man svarbiausia, kas yra mano viduje, kas veda mane į priekį.
– Kaip save motyvuoji?
– Mane motyvuoja mėgstamas darbas ir tai, kad aš matau, jog pradėjau darbą ir jį užbaigiau. Mokausi neužbaigti pilno darbo ir užbaigti dienos darbus, kas man yra šiek tiek neįprasta. Po Joninių man pasiūlė pasiimti laisvą dieną – aš nesupratau, ką tai reiškia, nes buvau pratusi prie projektų. Buvo netgi nejauku imti atostogas, bet po tos laisvos dienos – išdrįsau ir dabar jau netgi planuoju atostogauti vasaros viduryje (juokiasi). Keistos problemos, bet juk kiekvienam individualu.
– Jurga, ir šiais metais išleidai knygą kartu su psichologu Gintaru Šmatavičiumi. Kas dabar tavo gyvenime užima daugiau vietos – garsas ar tekstas?
– Net nežinau. Fifty-fifty. Tiek tekstas, tiek garsas atsirado arčiau manęs, nes aš juos arčiau prisileidau: savo rašymo galimybe patikėjau, rašydama „Jurgos iššūkį“ kiekvieną dieną, ėmiau sklandžiau dėlioti mintis ir geriau rašyti, už tai esu labai dėkinga, o garsas padėjo sukurti tokį pasaulį, kurio nėra. Kurdama savo animacinį filmą „Mora Mora“ sudėliojau tokį garso takelį, kurio visada norėjau – iš pagarsintų garsų. Tai – 5D garsinis pasaulis, kur gyvūnai ir personažai šneka mano balsu, taip padėdami išgirsti tai, kas vyksta vieno žmogaus vidiniame pasaulyje. Labai patinka dėlioti kažką naujo iš jau atpažįstamų detalių. O garsas ar žodis tai – jau net ir ne tiek svarbu.
Muzikos prasme garsas tapo pasidalintas, ėmiau kurti su kitais atlikėjais. Dabar ruošiame vieną dainą su afrikiete dainininke Kgomotso ir prodiuseriu Leon Somov, įrašėme kūrinį su populiaria latvių grupe „Sound Poets“.
Mano nuomone, atsiminimu tampa tai, kas buvo susiję su tam tikra emocija. Anksčiau dažniau darydavau viską formaliai, taip, kaip būtų priimtina, o dabar stengiuosi pajausti. Dabar darau garsą iš jausmo – prie jo dirbu tol, kol patinka. Kartais būna taip, kad ima patikti tas, kas nepatiko prieš keletą dienų. Ir tai nutinka dėl to, kad pasikeitė būsena.
Man svarbu, kad viskas susijungtų. Dabar stengiuosi protą jungti su jausmais – tiek darbe, tiek kūryboje.
Man svarbu, kad viskas susijungtų. Dabar stengiuosi protą jungti su jausmais – tiek darbe, tiek kūryboje.
– Ar žadi ir toliau rašyti knygas?
– Nežadu, bet rašau (juokiasi). Nes „Jurgos iššūkis“ pasirašė netyčia, kuriant įrašus socialiniuose tinkluose. Susitariau su broliu Alvydu Šeduikiu, kad jo fotografijos bus naudojamos šioje knygoje. Džiaugiuosi, kad jis sutiko ir jo nuotraukas pamatys dar daugiau žmonių – jis turi jautrią akį ir mato tokias detales, išveda tokias paraleles, kokių mes įprastai tiesiog nepastebime. Pagaliau bus draugiškas projektas kartu, apie kurį jau seniai svajojau.
– Socialiniuose tinkluose daug kalbi ir apie sportą. Jau kurį laiką plaukioji baseine. Šių metų Jonines atšventei išskirtiniu būdu – plaukei vilkėdama hidrokostiumą, prisirišusi bujų (plūdę), ežeru. Kokie įspūdžiai po dar vienos, vandens baimės nugalėjimo?
– Aš supratau, kad baimė dažnai yra įsivaizduojama ir kyla iš nežinojimo. Dėl ko žmogus bijo vandens? Dėl to, kad jam konkretus vandens telkinys, pavyzdžiui, man anksčiau tai buvo upė, asocijuojasi su tuo, kad jis skendo ar matė, kaip kas nors nikstelėjo, prigėrė vandens ar panašiai. Kai tas vandens telkinys ima asocijuotis su tuo, kad buvo gera – pagrindo baimei nebelieka.
Hidrokostiumas yra ypatingas tuo, kad jį vilkint galima atsigulti ant vandens žvaigždutės poza ir plūduriuoti – jis neleidžia kūnui paskęsti. Galima stebėti dangų, debesis, ką aš ir dariau. Plaukdama buvau arčiausiai laimės būsenos.
Lankydama baseiną supratau, kad aš bijojau savo stichijos, o dabar į ją sugrįžtu. Ne be reikalo žmogaus organizmas yra sudarytas iš labai daug vandens.
Be to, svarbu būti ne vienam, o su tuo, kuris jau yra plaukęs ežeru. Tokiu atveju jis savo pavyzdžiu gali nuraminti ir parodyti, kad yra saugu ir ramu. Jis gali tarsi paskolinti savo ramybės failą, esantį galvoje, kad išsibandytum.
Labiausiai man padėjo trenerio pasakymas, kad šiandien aš galiu ir neplaukti ežeru. Tada supratau, kad tikrai plauksiu. Yra tų atblokuojančių frazių, kurias geras mokytojas gali, nujausdamas, kad jos tiks mokiniui, pasakyti.
Manau, kad ežeru nuplaukiau apie kilometrą. Žinoma, su pertraukomis. Plaukiau visais įmanomais stiliais, o vėliau, nusiėmusi kostiumą, nardžiau ir rinkau kriaukleles, nors nieko nesimatė, vanduo buvo sudrumstas (juokiasi).
Mano baimė dingo per lygiai vieną dieną, bet aš jai ruošiausi pusantrų metų. Jei turite vandens baimę – labai skatinu pradėti lankyti baseiną ir mokytis technikos. Baimės atsiminimas gal ir lieka, bet sutvirtėjęs kūnas jau yra pasiruošęs išplaukti iš bet kokios situacijos. Dabar atrodo, kad galėčiau praplaukti visą ežerą – jei pavargčiau – apsiversčiau ant nugaros ir pailsėčiau (šypsosi). Pasirodo, gelmė kelia į viršų.
– Ar dar ko nors bijai? O gal jau pavyko susidraugauti su visomis savo baimėmis? Juk sakei, kad visą savo gyvenimą eini ten, kur bijai ir iš to gimsta daug gražių dalykų.
– Vieną kartą vaikščiojome su drauge Vingio parke ir ji pasakė, kad kažko bijo, tiksliai nepamenu, ko. Aš jos paklausiau, ar dabar, kalbėjimo momentu, ji to bijo, ir ji atsakė, kad ne. Tada iškėliau klausimą, ar kartais ta jos baimė nėra įsivaizduojama, ar tai nėra vienintelis išlikęs atsiminimas santykyje su tuo, su kuo susidūrė. Taigi, pasiūliau pakeisti tą atsiminimą, kad išsigando, kuo nors kitu.
Labai padeda ėjimas link baimės. Po truputėlį ją nugalėdamas, lengvini būseną ir galiausiai nustoji bijoti, nes tampa nebe baisu, o įdomu ir smagu matyti prasiplėtusias savo galimybių ribas.
Tuo principu vadovaudamasi, aš nustojau daug ko bijoti. Pavyzdžiui, tikiu, kad nebebijoti scenos galima tik joje būnant. Bijoti žmonių – profilaktiškai einant į žmones ir su jais bendraujant bei fiksuojant teigiamas patirtis. O pirmas dalykas, kurį reikia padaryti bijančiam žmogui, tai maksimaliai pabūti savimi ir daryti tai, ką nori. Tada žymiai lengviau pastebėti, kad baimės yra tiesiog įsivaizdavimas, jos yra tik mūsų galvose.
O bijau, kad nieko nebijau, nes pagavau taisyklę, kad baimė nyksta akistatoje su ja.
Labai padeda ėjimas link baimės. Po truputėlį ją nugalėdamas, lengvini būseną ir galiausiai nustoji bijoti, nes tampa nebe baisu, o įdomu ir smagu matyti prasiplėtusias savo galimybių ribas.
– Tave galėjome išvysti dar viename vaidmenyje. 2019 metais išleidai albumą „To the Sky“, kuriame dainuoji klasikinę muziką. Neseniai šią programą atlikai gimtųjų Telšių bažnyčioje. Kodėl sugalvojai išbandyti save klasikinėje muzikoje?
– Ne-ži-nau (šypsosi). Tai yra pagrindinis atsakymas, kai aš ką nors naujo pradedu daryti. Sužinau tada, kai suprantu, dėl ko nuojauta atvedė į tą sferą.
Kadangi šiai muzikai reikia gerokai kitokio balso pastatymo, kai kurių klaidelių, kurias galiu padaryti dainuodama populiariąją muziką, čia daryti tiesiog nebegaliu. Čia viskas turi veikti pagal teisingus principus, nes kitaip neišdainuosiu aukštų natų, pritrūks oro ir per greitai pavargsiu, užkimsiu. Šis projektas yra mano didžiausia mokykla. Prieš koncertus, kuriuose atlieku „To the Sky“ programą, gerokai išsigąstu. Tai būna patikrinimas, kiek esu pasiruošusi, o ir puiki balso lavinimo treniruotė.
Jau turiu nuojautą, kad gerokai patobulėjau nuo pirmo koncerto. Šioje programoje leidžiu sau būti maksimaliai reikliai, bet atleidžiu už mažas klaideles, nes visgi nesu operos solistė ir mokausi pati. Stengiuosi eiti nepramintais sau keliais, tačiau kai ko nors nežinau – paklausiu vokalo specialistų arba pažįstamų iš vargonų pasaulio.
Vargonininkė Diana Encienė, su kuria koncertuojame, labai man padeda. Ji pasakė man pastabą, kad aš „truputėlį dainuoju“, o reikėtų jungti ir vesti mintį – manau, tai yra pagrindinis dalykas tiek dainavime, tiek gyvenime. Taigi, neretai atlikdama barokines arijas aš mokausi ir gyvenimiškų principų, kurie man labai svarbūs.
Priežastys galėtų būti tokios: nes tai nėra lengva ir išeina tik įdėjus kryptingų pastangų, tai yra mano naujas, kaip dainininkės etapas, kuris mane išveda į geresnį žinojimą ir sustiprina balsą tiek mano pačios programoje, tiek vedant laidą ar vedant mokymus. Be to, galima sakyti ir tai, kad aš užaugau bažnyčioje, nes mano tėtis buvo vargonininkas, o mama – chorvedė. Labai daug valandų ten praleidau nesąmoningai, bet kažką jos manyje įskiepijo ir norėjosi grįžti jau su savo įsivaizdavimu papildyti savimi tą pasaulį.
O klasikinė muzika yra jėga iš didžiosios raidės. Kai kurie atliekami Bacho kūriniai mane pravirkdydavo arba jausdavau kūnu nueinančias šiurpo bangas, pažadintas didingos vargonų muzikos. Tada suprasdavau, kodėl tas instrumentas, amžiams bėgant, išliko. Dažnai vargonininkei Dianai sakau, kad ji yra pavyzdys, kaip mažas žmogus gali suvaldyti sunkiai paklūstančią sistemą su daug vamzdelių, su trimis klaviatūromis ir dar klaviatūra kojoms. Aš žiūriu ir negaliu patikėti, kad esu tame projekte. Ir jaučiuosi labai dėkinga, kad ten atsidūriau.
O ir mano dainos „Prie žalio vandens“, „Goal of Science“ ir „Seniai toli“, manyčiau, kad geriausiai suskambo su vargonais.
– Ar smagiau dainuoti savo kurtas dainas, ar kitų? Kodėl?
– Įdomiau dainuoti ne savo, nes savąsias pradainavau visą gyvenimą. Giesmės ir arijos yra iššūkis balsui, principą, atrastą jas atliekant, stengiuosi pritaikyti ir atlikdama savo dainas, ir tokiu būdu tobulėju.
– Dirbi komunikacijos specialiste, vedi laidas, dainuoji, rašai knygas, pieši (savo piešiniais iliustravai ir knygą), sportuoji. Atrodo, daug veiklų, bet visas jas jungia kūryba...
– Jeigu norite suprasti, kokia kūryba jas jungia, tai – muzika. Tai yra harmonijos paieškos, skirtingos, minorinės ir mažorinės (liūdnos ir linksmos), natos, pauzė, esanti vienu svarbiausių dalykų gyvenime. Taip pat – pakartojimai, kurie veda į priekį, o tai man yra nauja, nes labai nemėgau kartotis, tačiau dabar stengiuosi grįžti ir padaryti darbą taip, kad jis įvyktų iki galo ir nepamesti nepabaigtų reikalų. Dar aiškumas, metras, ritmas ir taip toliau. Muzika man – visur.
– Jurga, praeitame klausime specialiai nepaminėjau, kad esi dar ir režisierė bei scenarijaus autorė. Kartu su kūrybine komanda sukūrei animacinį filmą „Mora mora“, kuriame pasakojama apie mergaitę, susidraugaujančią su savo šešėliu, baimėmis. Ar tiesa, kad filmuko idėją susapnavai?
– Filmuko idėja gimė iš susapnuotų sapnų per visą gyvenimą. Aš juos užsirašinėdavau knygutėje. Kai vieną dieną juos perskaičiau, supratau, kad sapnai primena filmus. Kiekvienas turėjo struktūrą, fabulą, vedimą, vystymąsi. Tiesa, dažniausiai jie būdavo labai sunkūs, matyt, rodė tuometinę vidinę būseną.
Kai nemokėjau jų skaityti, sapnai mane labai gąsdindavo.
Dėl jų paaiškinimo kreipiausi į psichologą Gintarą Šmatavičių, taip ir susipažinome. O tuomet jau prasidėjo kiti dalykai, kai jis pasiteiravo, ar kartais nėra sunku dėl to, kad savęs nepažįstu. Tada papykau, o vėliau ėmėme spręsti nuo vaikystės neatsakytus klausimus, kol prisikapsčiau arčiau iki esmės.
O sapnai dingo iš mūsų pokalbių, nes supratau, kad jie yra užkrauti kūrybine medžiaga ir net nebėra mano. Tai yra visiems bendros būsenos ar archetipai, apie kuriuos kalbėjo ir analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Gustavas Jungas. Tai – atpažįstami simboliai, kurie sapnuojasi visiems: audra, tornadas, potvynis, kur jauti, kad vanduo kyla ir nežinai, ar išsigelbėsi, pusnuogis stovintis vaikas scenoje, kuriam reikia ką nors sakyti prieš auditoriją, susimovimas per egzaminą ir taip toliau. Esu sapnavusi net ir religinius sapnus, kurių filmuke nėra, bet užuominas galima įžiūrėti.
Buvau parašiusi tokį scenarijų, kurio niekas nesuprato, bet turėdama idėją sugebėjau įtikinti kūrybinę komandą. Labai esu dėkinga prodiuserei Giedrei Burokaitei, kuri patikėjo, ir Robertui Neveckai, surinkusiam animatorių komandą. Visas filmas yra pieštas ranka, dėl to ilgai užtruko, kūrėme porą metų.
Su pradiniu scenarijumi filmas laimėjo „Baltic Forum Pitching“ konkursą ir išvažiavome į scenarijaus rašymo kursus. Ten aš supratau, kiek daug komplikuotų dalykų reikia išmesti ir ką reiškia išgryninti idėją taip, kad ją galėtum atskleisti vienu sakiniu. Kai pavyko tai padaryti, visi kiti dalykai jau ėjo kaip per sviestą. Žinoma, ir profesionalios labai stiprios komandos dėka.
O režisiere tapau, nes visi sakė, kad aš pati žinau, ko noriu, ir niekas nenorėjo apsiimti šios rolės, reikėjo greitai apsispręsti, kadangi pretendavome gauti finansavimą. Dabar režisūra tęsiasi ir toliau, ką tik kūrėme smagius filmukus apie knygų klausymą, juos pristatysime jau rudeniop.
Man anksčiau sakydavo, kad gal nereikėtų blaškytis ir daryti visko. Bet kitaip neišeina – ateina kūrybinė žinutė, o aš tiesiog išrenku geriausią būdą jai įgyvendinti. Kartais tai būna filmas, kartais – vaizdo įrašas, daina, muzika filmui. Šiuo metu turiu ir vieną fotografijos parodos idėją.
– Ar dažnai tavo sapnai tampa kūriniais?
– Aš nebeskirstau. Carlas Gustavas Jungas irgi sakė, kad vizijos ir sapnai – iš panašios medžiagos. Taip yra todėl, kad abu dalykus matome vidinėmis akimis, taigi galime arba įsivaizduoti dėl išlavintos fantazijos, arba susapnuoti.
Man nereikėjo jokių sapnininkų. Svarbu užfiksuoti būseną, kurioje atsibudau, ir ją įvardyti. Kai tai padarau – pasąmonė susijungia su sąmone ir pavyksta suprasti sapno reikšmę.
Kiekvienas, norintis suprasti savo sapnus, gali pradėti tai daryti užsirašinėdamas. Jeigu nepavyks įvardyti reikšmės, gal tai padės pripažinti, kad nutolo nuo savęs.
Manau, kad savimi esantis žmogus turėtų gal net mažiau sapnuoti, nes pasąmonė šaukia ne šiaip sau, o tik tada, kai nori ką nors pasakyti, kai yra peržengtos ribos arba kai į ką nors svarbaus nekreipi dėmesio.
– Gal jau yra aiški animacinio filmo išleidimo data?
– Ne, dabar jis keliauja per festivalius. Tikiuosi, kad ir man teks proga kartu su juo pakeliauti (šypsosi). Labai džiaugiuosi ir laikas nuo laiko peržvelgiu filmą, rodydama artimiausiems žmonėms.
– Kur dar save norėtum išbandyti?
– Dabar jau norėčiau važiuoti pirmyn tose srityse, kurias esu suradusi. Man patiko šių metų atradimas: visi aplinkui keliauja, o man to nebereikia. Aš visą gyvenimą keliaudavau, tikėdamasi, kad kelionės užpildys mane iš vidaus ir, tiesą pasakius, neužpildydavo. Vis tiek viduje jausdavau tuštumą, šauksmą, ilgesį to, ko neturiu. Supratau, kad dėl pilnatvės nebūtina keliauti į svečią šalį, užsipildyti galima ir drumzliname ežerėlyje.
Savo didžiausios laimės patyrimus aš veriu kaip karoliukus. Dabar, jeigu kas nors plauktų šalia manęs, norėdamas aplenkti, aš nebesistengčiau plaukti greičiau – vietoj to pamojuočiau jam ir mintyse palinkėčiau sėkmės. Nebenoriu lenktynių.