Jolitos studijos sienas puošia jos darbai, sukurti labai skirtingais laikotarpiais. Ji pasakoja, kad žmonės nustemba, kai pamato jos piešinius, nes yra pratę matyti dėliones. Menininkės puikų gebėjimą piešti įrodo ir berniuko paveikslas ant pianino. Jame nutapytas Jolitos brolis su savo šuniuku. Šis darbas buvo vienas pirmųjų naujoje studijoje.
– Jolita, ar seniai sukosi mintys apie studijos įkūrimą?
– Labai seniai. Turiu daug daiktų, todėl norėjau turėti vietą, kur jie visi galėtų būti tvarkingai sudėti. Kitaip tariant, poreikis turėti studiją pribrendo kartu su sukauptu turtu.
– Kaip savo pirmajai studijai suradai vietą? Kodėl pasirinkai būtent buvusias Lukiškių kalėjimo patalpas?
– Aš labai ilgai negalvojau. Manau, kad su vietomis taip yra – arba impulsyviai pajunti ryšį, arba ne.
Lukiškių kalėjimas yra arti mano namų, todėl pamačiusi pasiūlymą iš karto susidomėjau dar ir dėl šio fakto.
Kai nuėjau apžiūrėti, man iš karto į galvą atėjo mintis, kad čia yra ta vieta, kur aš galiu kurti. Mano patalpoje anksčiau buvo valgykla. Tai kaip tik man – juk aš daugiausiai dirbu su maistu.
Jau daugiau nei mėnesį kuriu savo naujoje studijoje ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau galiu įsivesti savo sėslią kūrybinę rutiną, kasdien eiti į studiją ir eksperimentuoti.
Manau, kad su vietomis taip yra – arba impulsyviai pajunti ryšį, arba ne.
Jolitos ir jos studijos nuotraukos – galerijoje:
– Išgirdus žodį „kalėjimas“ per kūną ne vienam perbėga šiurpuliukai. Juk ten tiek visko įvyko, tomis grindimis vaikščiojo nusikaltėliai. Kokie jausmai aplanko tave ten būnant?
– Manau, kad valgykloje yra geras jausmas bet kuriuo atveju. Na, bent jau tikrai geresnis nei kamerose. Iš esmės man nekliudė tas faktas, kad čia buvo kalėjimas.
Man atrodo, kad žmonės patys kuria erdvių energiją, jas puošia, keičia pagal save. O menininkai erdvių kismą katalizuoja greičiausiai, todėl kalėjimas lieka tik menamas.
Aš atėjau į tą erdvę ir užvaldžiau ją savimi, savo jausmais ir energija bei kūryba. Dabar erdvė yra visiškai mano ir, kai aš išeisiu, ji labiau asocijuosis su manimi, o ne su kalėjimo valgykla.
Aš atėjau į tą erdvę ir užvaldžiau ją savimi, savo jausmais ir energija bei kūryba. Dabar erdvė yra visiškai mano ir, kai aš išeisiu, ji labiau asocijuosis su manimi, o ne su kalėjimo valgykla.
– Tai, kaip suprantu, interjero dizainu savo studijoje rūpinaisi pati?
– Iš tikrųjų, ten nelabai buvo kuo rūpintis (juokiasi). Mane iš karto sužavėjo languotų plytelių grindys. Kitose patalpose tokių grindų nemačiau, manau, kitiems ir remonto reikėjo daugiau nei man.
Mano studija yra beveik be atliekų (angl. „zero waste“), nes visi joje esantys daiktai yra kaip nors panaudojami. Pavyzdžiui, naudojau vartus iš buvusios instaliacijos „Skambina“, kurią organizavome Nacionalinėje dailės galerijoje.
Stalas, kurį naudoju, yra senas, jį man atidavė šeima. Visi daiktai yra paveldėti, radę vietą mano studijoje.
– O kas tau sukuria jaukumą erdvėje? Gal tai kvapas, daiktai ar šviesa?
– Turbūt labiausiai – šviesa. Tai pirmas dalykas, į kurį atkreipiu dėmesį. Visada pasižiūriu, kokia šviesa į erdvę patenka pro langus, pasitikrinu, kurioje pusėje yra langai. Studijoje yra daug šviesos.
Labai mėgstu rūpintis savo aplinka, vis pagalvoti, ko dar jai trūksta. Taip pat labai svarbu, kad erdvė būtų ne tik jauki, bet ir funkcionali, kad joje būtų visos mano darbui reikalingos zonos.
– Nemažai žmonių ėmė kurti savo verslus arba perkelti juos į buvusias Lukiškių kalėjimo patalpas. Ar jau susipažinai su savo kaimynais?
– Turiu puikių kaimynų. Dar nespėjau su visais susipažinti, bet žinau, kad aplinkui gausu įvairių industrijų atstovų. Jau spėju, kad nekils problemų ieškant fotografo naujiems projektams.
Man labai smagu būti bendruomenėje. Visai kitas jausmas, kai turi su kuo prasilenkti koridoriuje ir pasikalbėti. Šalia manęs, po langais, yra baras, jame būna daug žmonių, su kuriais žinau, kad galiu bet kada pasikalbėti. Dabar, po pandemijos, ypač norisi bendrauti, socializuotis ir būti kartu.
– Ar tau yra svarbi vieta kūrybai? O gal gali kurti prie stalo, su savo priemonėmis, bet kur?
– Žinoma, galėčiau kurti bet kur, bet vis dėlto vieta yra svarbi. Man patinka aplink save kurti ir erdvę. Ilgą laiką dirbau savo namuose. Ten turėjau viską, ko man reikia, tačiau dabar prisireikė daugiau erdvės, kad galėčiau kurti profesionaliau. Manau, kad deklaruoti vietą savo veiklai yra svarbus žingsnis.
Manau, kad deklaruoti vietą savo veiklai yra svarbus žingsnis.
– Galbūt studijoje bus galima lankytis ir tavo klientams? Gal netgi joje bus įrengta parduotuvė, kur jie galės įsigyti tavo kūrinių?
– Kol kas galės apsilankyti tik tie, kurie dėl to susitaria su manimi. Galbūt kada nors bus kitaip, gal bus ir parduotuvėlė, bus matyt.
– Gal net savo studijoje organizuosi parodas ar renginius... Galvojai apie tai?
– Ketinu organizuoti nebent kūrybinius mokymus, tai progų apsilankyti tikrai bus. Tikslios datos pasakyti negaliu, galbūt rudeniop. Dabar norisi įsikurti ir pajusti savo erdvę. Vis dėlto studija yra mano darbo erdvė, todėl joje rengti parodų, bent jau dabar taip atrodo, nesinorėtų.
– Ar jau įvyko studijos įkurtuvių vakarėlis?
– Dar ne, kol kas nenoriu jo rengti dėl pandeminių sąlygų, tad oficialus vakarėlis bus kiek vėliau (juokiasi).
– Kokia tau būtų geriausia įkurtuvių dovana? Ką labiausiai vertintum?
– Hmm, aš viską vertinu. Daiktai, kurie pas mane atsiduria, būna vienaip ar kitaip panaudojami. Aš mėgstu kaupti, tai nėra paslaptis. Stengiuosi turėti viską po ranka, kad, esant reikalui, galėčiau panaudoti.
– Gal išduosi, ką šiuo metu kuri, ir kokia nusimato artimiausia paroda?
– Jaučiu, kad paroda jau bręsta. Apskritai, paroda man yra tarsi žymė laike – pavyzdžiui, mano pirmoji paroda „Food porn“ pažymėjo tam tikrą etapą, kai išjaučiau ir atradau įvairius dalykus ir norėjau jais pasidalinti su kitais.
Dabar daugiausiai užsiimu žaidimais. Taip vadinu kūrybą, kai nesu niekam įsipareigojusi ir darau dėl smagumo, ieškau, eksperimentuoju. Artimiausias pasirodymas su instaliacija, kurią kūrėme kartu su Andriumi Mamontovu, bus Nidoje, „Kultūros saloje“, birželio 27 dieną.
– Savo menines idėjas reiškei labai įvairiais būdais: ėjai balsuoti su tušinuku, pagamintu iš morkos, kūrei apsaugines kaukes iš česnakų, stebinai neįprastomis Kalėdų eglutėmis. Kur semiesi įkvėpimo?
– Kaip tik dabar galvoju apie naują darbų seriją, pavadinimu „Ėjau į studiją ir pakeliui radau“. Dažniausiai specialiai neieškau, iš kur semtis įkvėpimo, tai būna labai paprasti pastebėjimai aplinkoje, kuri mane supa.
Kartą, išėjusi iš namų, pamačiau, kad yra alyvų. Supratau, kad jos yra įvairiausių formų, kartais primenančių gyvūnus. Tada iš alyvos šakelės padariau paukštį.
Dažniausiai specialiai neieškau, iš kur semtis įkvėpimo, tai būna labai paprasti pastebėjimai aplinkoje, kuri mane supa.
– O koks kūrybinis projektas tau pačiai labiausiai patiko?
– Stiprių atradimų laikas buvo „Food Porn“. Tas projektas buvo labai kompleksiškas, gaudavau daug selfių, tada ir pati išmokau fotografuoti. Nemėgstu skirstyti, kas labiausiai patiko, nes visi projektai labai skirtingi, kiekviename iš jų randu malonių dalykų.
– Ar dažnai sulauki asmeninių užsakymų iš savo klientų? Kokio užsakymo niekada nesutiktum vykdyti?
– Taip, sulaukiu visai dažnai. Kartais tai būna dovanos, man miela jas įgyvendinti, jeigu patinka tema ir proga.
Yra daug užsakymų, kurių nevykdyčiau, čia nėra paslaptis. Taisyklės yra paprastos: man turi būti įdomu, priimtina ir turiu norėti tai daryti. Per prievartą ką nors darant atsiranda kūrybinis blokas, todėl stengiuosi jo išvengti, atsisakydama kai kurių užsakymų.
Per prievartą ką nors darant atsiranda kūrybinis blokas, todėl stengiuosi jo išvengti, atsisakydama kai kurių užsakymų.
– Na, turbūt kūrybiniame procese netenka skaičiuoti, bet vis dėlto, kiek daugiausiai kartų teko perdaryti savo kūrinį, kol jis tapo toks, kokio norėjai?
– Kaip tik šiuo metu turiu tokį projektą (juokiasi). Aš nesu linkusi paleisti, jeigu man kas nors netinka, nes noriu žinoti, kad padariau viską, ką galėjau.
Pamenu, kai buvau Los Andžele, kartu su lietuviais, per vakarėlį, darėme tokį maisto stalą. Pūtė vėjas, paskui švietė saulė, todėl viskas ištirpo. Tada aš nusprendžiau viską nubraukti ir pradėti nuo nulio, nors iki renginio buvo likusios vos kelios valandos. Bandyti vėl ir vėl man yra įprastas dalykas, tai nėra skausminga. Faktą, kad man nepavyko, priimu kaip pamoką.
Aš nesu linkusi paleisti, jeigu man kas nors netinka, nes noriu žinoti, kad padariau viską, ką galėjau.
– Turbūt būna taip, kad pavargsti nuo savo kūrybinių minčių ir aplinkos stebėjimo. Koks tau yra geriausias būdas pailsėti?
– Vaikščiojimas. Aš turiu tokią schemą, kurią naudoju, jeigu tikrai pavargstu fiziškai arba psichologiškai: atsijungti ir visą dieną (arba vakarą) žiūrėti filmus, tvarkytis savo erdvę ir tada vaikščioti. Čia mano sėkmės formulė.
Nelabai mėgstu ilsėtis aktyviai, labiau man patinka išbūti laike ir pajusti, kiek jo yra daug.
