Vasario 16 d. švenčiate gimtadienį. Ar netrikdo, kad gimtadienis dubliuojasi su Nepriklausomybės diena?
Kadangi nuo pat tada, kai save prisimenu ši diena yra švenčiama kaip mano gimimo diena, tai kitos šventės švenčiamos tą pačią dieną manęs tikrai neerzina, greičiau atvirkščiai, suteikia mano gimtadieniui savotiško pikantiškumo.
Kaip gimtadienį šventėte šiemet – juk jubiliejus?
Tik šiemet aš jį ir švenčiu. Prieš tai nešvęsdavau. Gimtadienis prasidėjo vasario 16-tą ir baigsis šeštadienį, vasario 20-tą. Jei švęsti – tai švęsti: ilgai ir nuoširdžiai.
Sklando gandai, kad lietuviškame mados pasaulyje netrūksta intrigų – pavydas, ignoravimai...
Aš pati neignoruoju nei vieno žmogaus: nesvarbu, ar jis iš mados pasaulio, ar iš kokio kito „pasaulio“. Visus vertinu pagal savo širdies balsą, intuiciją ir to žmogaus darbus. Labai džiaugiuosi , jei kas nors siekia užsibrėžtų tikslų ir jam, ar jai sekasi. Nemėgstu apsišaukėlių, ieškančių lengvo populiarumo. Gerbiu profesionalus.
Kaip reaguojate, kai esate vadinama ne kūrėja, o verslininke?
Nelabai girdėjau, kad mane taip vadintų, bet jei yra tokia nuomonė, tai man garbė, nes tikrai nedaug menininkų gali būti ir geri verslininkai. Trokštu, kad taip ir būtų. Jei kada nors iš savo darbo susikrausiu turtus – būtinai tai aprašysiu autobiografijoje, kad ir kiti menininkai galėtų pasimokyti.
Neteko jūsų matyti „Mados infekcijoje“, ar šiemet dalyvausite? Kokia jūsų nuomonė apie šį renginį?
Daugiau kaip prieš vienuolika metų kartu su dizaineriais Sandra Straukaite, Seržu Gandžumianu, Daiva Urbonavičiūte ir kitais įkūrėme viešąją įstaigą „ Mados infekcija“. Esu viena iš šio renginio steigėjų. Kurį laiką dalyvavau ir pačiame renginyje. Jau kelinti metai rengiu nepriklausomus savo kolekcijų pristatymus, ieškodama sau artimos individualios išraiškos priemonių. Visada lankausi mados infekcijoje, jausdamasi daline jos „gimdytoja“ ir su malonumu stebiu kitų dizainerių pasirodymus, nuoširdžiai gerbiu ir palaikau Sandrą Straukaitę: išskirtinę menininkę, dabartinės „Infekcijos“ globėją ir organizatorę.
Prieš trejus metus pradėjote važinėti į Maroką, kurti ten. Kuo jus žavi darbas svetur?
Darbas kitoje šalyje, atveria ją „iš vidaus“, leidžia pasijusti „vietine‘, pažinti papročius ir žmones. Tai mane žavi ir traukia, todėl gavusi užsakymą iš kitos šalies, su malonumu važiuoju padirbėti. Esu dirbusi Maroke, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje. Svajoju padirbėti kitose šalyse. Visada parsivežu tam tikrų fix–idėjų, kurios „užkuria“ naujus kūrybos periodus.
Dirbate ne tik su rūbais, bet ir su interjeru. Kas labiau patinka ir kodėl?
Aš labai gerbiu Žmogų kaip individą. Manau, kad visi mes, kaip skirtingi muzikos instrumentai, turime savo nepakartojamą skambesį. Moku įsiklausyti, išgirsti tik tam asmeniui būdingą toną. Dažnam trūksta harmonijos. Aš galiu suderinti tą skambesį per rūbą, galiu ir per namus – interjerą. Laikau tai ta pačia užduotimi. Tai yra, aš aprengiu ir suderinu namus. Jokiu būdu nepretenduoju į architekto sritį, be to, tai darau daug rečiau, nei kuriu rūbus ir tik savo malonumui.
Kaip jūsų dukra Viltė žiūri į mamos norą kurti, gal irgi pasekė jūsų pėdomis?
Dukra šiuo metu išbando save studijuodama dailės akademijoje, pirmame kurse. Kaip jai seksis – pamatysim. Linkiu vieno – kad ir ką ji darytų – daryti tai iš širdies ir dėl savęs.
Dosjė.
Dizainerė Julija Janulaitytė – Žilėnienė gimė 1970 m. vasario 16 d. Vilniuje. Po mokyklos menininkė 1990–1994 studijavo Vilniaus dailės akademijos Rūbų dizaino katedroje, 1994–1995 – Arnhemo (Olandija) dailės ir muzikos akademijoje. Nuo 1997 m. dizainerė įkūrė savo mados namus, vėliau elegancijos mokyklą, galeriją „Aukso avis“.
