Nacionalinės premijos laureatė J.Ivanauskaitė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžiams atgulė 2007–ųjų vasarį. Garsią menininkę palydėjo didelis būrys jos talento gerbėjų. Prie internete sudėtų onkologine liga sirgusios Jurgos laiškų ir interviu atsirasdavo šimtai komentarų. Jos knygos būdavo populiariausiųjų dešimtukuose. Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ 2005–aisiais pripažintas geriausia metų knyga, o dar po dvejų J.Ivanauskaitė tapo Metų moterimi.
Klausiama, ar nesijautė sesers šešėlyje, nes Jurga buvo populiari, gerai žinoma menininkė, Radvilė sako: „Ne, niekada nesijaučiau nei geresnė, nei blogesnė dėl to, kad esu Jurgos sesuo. Manau, buvimas greta talentingo žmogaus kaip tik praturtina pasaulėžiūrą, praplečia akiratį, bet neslegia ir nežemina savivertės. Turėjau didelę laimę bendrauti su įdomia, įvairiapusiškai išsilavinusia, apsiskaičiusia, kūrybinga individualybe, kokia buvo mano sesuo. Todėl niekada nesijaučiau gožiama ir vadinamojo “Jurgos šešėlio„.
Dėmesio centre – mažylis
Šiuo metu humanitarinių mokslų daktarė R.Racėnaitė kuriam laikui atitrūko nuo darbų bei tyrinėjimų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dabar visas jos gyvenimas sukasi apie spalio pradžioje metukų sulaukusį sūnelį Mantvydą. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete Kaune, moteris beveik 10 metų dirbo Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir nesirengė nieko keisti. Tačiau planus pakoregavo meilė. Vyras Žygintas parsiviliojo Radvilę atgal į Vilnių, į vaizdingąjį Pavilnį. Kartu su jais gyvena paauglys vyro sūnus Liudas. Radvilė džiaugiasi, kad su Liudu jai labai smagu ir įdomu diskutuoti, nors jo tvirtą nuomonę apie gyvenimą bei pasaulį retai kada pavyksta pakeisti.
– Kaip pasikeitė gyvenimas, kai tapote mama?
– Šiuo metu visų mūsų dėmesio centre – Mantvydas. Jam gimus mano gyvenimas suintensyvėjo ir sutirštėjo nuo įvykių, nes dabar, žvelgiant į pasaulį vaiko akimis, kiekviena smulkmena gali būti svarbi. Taigi dienos tapo labai ilgos, o naktys vis dar per trumpos pailsėti. Mažas vaikutis labai užaštrina emocijas – menkiausia bėdelė ar net kelios Mantvydo ašarėlės gali mane visai išmušti iš pusiausvyros. Kita vertus, labai daug giedros nuotaikos pasisemiu stebėdama, kaip Mantvydas moka džiūgauti dėl visokių mažmožių: niekam nereikalingo virvagalio ar ant lango ropojančios musės. Kaip ir kiekvienai mamai, Mantvydas man yra pats gražiausias, linksmiausias ir meiliausias vaikas, visų mūsų numylėtinis. Ypač juo džiaugiasi mano tėvai, nes jis – pirmasis anūkas.
Tuo metu atrodė, kad sesers liga jei ne visai atsitraukė, tai bent jau buvo suvaldyta. Deja, netrukus Jurgai teko vėl gultis į ligoninę paskutinei, nesėkmingai operacijai, kuri fizine prasme labai suvaržė jai dar likusius gyvenimo mėnesius.
Su artimaisiais
– Sūnus, kaip ir sesuo, gimė rudenį. Koks buvo paskutinis rašytojos J.Ivanauskaitės gimtadienis?
– Jurga nemėgo didelių šventinių susibūrimų. Ji vertino ilgus turiningus pašnekesius akis į akį. Todėl ir šventės proga artimiausius draugus ji priimdavo ne visus kartu, bet per keletą kartų po vieną ar po kelis. Per gimimo dieną atskirai ją pasveikindavome ir mes. Paskutinis Jurgos gimtadienis buvo jubiliejinis. Jai suėjo 45–eri. Mama dovanojo liaudies menininko Lino Giedrimo išdrožtą ir dekoratyviai nuspalvintą Nukryžiuotąjį. Jurga jį pasikabino virš savo lovos. Aš dovanojau keramikos dirbinį. Tuo metu atrodė, kad sesers liga jei ne visai atsitraukė, tai bent jau buvo suvaldyta. Deja, netrukus Jurgai teko vėl gultis į ligoninę paskutinei, nesėkmingai operacijai, kuri fizine prasme labai suvaržė jai dar likusius gyvenimo mėnesius.
– Kaip judvi, seserys, gimtadienius šventėte vaikystėje?
– Vaikystėje gimtadienius švęsdavome kaip ir visi vaikai: šėldavome su būriu draugų, smaližiaudavome mamos suruoštais skanėstais, džiaugdavomės dovanomis. Mama susirinkusiems vaikams surengdavo įvairių loterijų ar viktorinų su prizais.
Suaugusios nei aš, nei Jurga gimtadienių nesureikšmindavome. Kaip nors specialiai savo gimimo dienos nesistengiu pažymėti ir dabar. Tačiau mane visuomet prisimena kelios artimiausios draugės ir būtinai atvažiuoja pasveikinti. Žinoma, visada sveikina ir tėvai, vyras. Anksčiau gimimo dienos proga ramiai pavakarodavau su artimaisiais, draugais, ir tiek. Dabar, kai aš, o ir dauguma draugių turi mažų vaikų, bendri susibūrimai yra panašūs ne į suaugusiųjų vakarėlius, bet vėl virsta vaikų “baliais„.
Niekada mano gimtadienio neužmiršdavo ir Jurga. Net paskutinę savo vasarą, kai jai buvo atliekama chemoterapija, Jurga rado jėgų atvažiuoti manęs pasveikinti.
– Ar bendraudama su seserimi jautėte amžiaus skirtumą?
– Mus skyrė 16 metų. Vaikystėje gal ir jaučiau, bet kai tapau paauglė, ištirpo. Tuomet su Jurga pasidarėme labai artimos. Buvome ne tik seserys, bet ir draugės. Kartu vaikščiodavome į įvairius renginius, koncertus, skaitėme tas pačias knygas, keitėmės mums abiem patinkančiais muzikos įrašais. Daugiausia bendraudavome vasaromis, kai kartu atostogaudavome vasarnamyje. Tuomet kasdien eidavome pasivaikščioti po mišką, eksperimentuodavome gamindamos valgyti, puoselėdavome smėlėtoje pušyno žemėje sunkiai vešinčius gėlynus.
Trolis ir Lūšis
– Kokie vaikystės prisiminimai ar išdaigos labiausiai įsirėžė atmintin?
– Viena didesnių išdaigų – pirmojo mano katino Trolio atsiradimas. Kol neturėjo Lūšies, Jurga ilgokai manė, kad yra alergiška katėms. Todėl mane įkalbėjo pasiimti katiną. Tėvai buvo išvykę, o Jurga atvažiavo manęs, tuomet pradinių klasių moksleivės, prižiūrėti, ir įtikino parsinešti namo augintinį, kurį jai siūlė pažįstami. Atsimenu, kaip su nerimu laukėme grįžtančių tėvų, o išgirdusios rakinamas duris sustingome it “gyvame paveiksle„ iš anksto apgalvotomis pozomis: aš – su katinu ant kelių, o jį glostanti Jurga priklaupusi šalia. Tėvai gana ilgai bandė priešintis naujojo įnamio buvimui, tačiau Trolis pasiliko. Katinas gyveno beveik 20 metų ir mirė – kaip Jurga rašė savo eilėraštyje apie kates: “Šiukštu netaisyti į „dvesia“ – likus pusmečiui iki sesers mirties. Turbūt nujautė, kad našlaitėlei Lūšiai netrukus reiks naujų namų.
– Šių metų rugsėjo 25 dieną Vilniuje, Aguonų gatvės skverelyje Jurgai atminti buvo atidengta Katino skulptūra. Radvile, ar jūs ten dalyvavote ir kur dabar gyvena rašytojos katytė?
– Rugsėjo mėnesį atsirado du Jurgai skirti paminklai. Pirmiausia su artimaisiais ir bičiuliais pašventinome antkapinį paminklą Jurgai – skulptoriaus Stasio Kuzmos sukurtą labai įspūdingą Angelą. Jam talkino ir sūnus, taip pat skulptorius Algirdas Kuzma. Ypač išraiškingas ir dvasingas Angelo veidas, turintis vos užčiuopiamo panašumo su Jurgos bruožais. Atėjus į kapines, trumpą akimirką galima pamanyti, kad čia Jurga sėdi po šalia kapo augančia egle.
Po savaitės buvo atidengta ir skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta Katino skulptūra. Per atidengimo iškilmes man buvo labai liūdna, nes vis mąsčiau, kaip gaila, kad tokia didinga katinų katino skulptūra neatsirado kur nors Vilniuje dar Jurgai esant gyvai. Jai šis Katinas būtų be galo patikęs. Didžiausią darbą tvarkant visus Jurgos skvero įkūrimo ir Kosminio Katino (kaip mes jį su mama vadiname) skulptūros pastatymo darbus nuveikė Jurgos Ivanauskaitės kūrybinio paveldo centro direktorė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Mes su mama pačios taip energingai viską organizuoti nebūtume pajėgusios – per daug dar viskas artima ir skaudu.
Jurgos katytė Lūšis dabar gyvena pas mano tėvus, yra mylima ir visokeriopai lepinama. Anksčiau ji buvo Jurgos katė ir kitų žmonių nepripažindavo. Dabar savo šeimininke ji pasirinko mamą, su ja yra labai lipšni ir švelni, nors kartais, gindama savo katinišką nepriklausomybę, mamą apdrasko.
Tik mirčiai alsuojant į veidą iš tikrųjų gali įvertinti, koks gyvenimas brangus. Todėl, žinoma, Jurga vylėsi pasveikti ir labai norėjo gyventi.
Nuojauta
– Gal kas nors šeimoje ar pati Jurga nujautė artėjančią ligą?
– Ne. Juk Jurga per tuos metus, kai kentė kojos skausmus, aplankė tiek gydytojų – ir nei vienas jų nieko grėsmingo neįžvelgė. Nors pasąmonėje Jurga, matyt, kažką nujautė. Tai atsispindi jos darbų cikle „Angelariumas“, kur paveiksluose greta sparnuotų dieviškų būtybių Jurga pavaizdavo tarsi savo simbolį: raudonplaukę moterį, draskomą tigrų, degančią ugnyje ar gulinčią karste.
– Jurga tikėjosi pasveikti? Ar ji bijojo mirties?
– Tik mirčiai alsuojant į veidą iš tikrųjų gali įvertinti, koks gyvenimas brangus. Todėl, žinoma, Jurga vylėsi pasveikti ir labai norėjo gyventi. Taigi sąžiningai vykdė visus gydytojų nurodymus, kantriai kentė nesibaigiančias operacijas ir chemoterapiją. Kaip ir kiekvienas mūsų, Jurga mirties bijojo. Tačiau prieš mirtį ji sugebėjo susitaikyti su neišvengiamybe ir įgijo be galo didelės vidinės ramybės.
– Ar labai pasikeitė šeimos gyvenimas, kai Jurga iškeliavo? Ar sunku prisiliesti prie jos kūrybos, o gal priešingai, veikia raminamai?
– Liko didelė tuštuma. Po Jurgos mirties iš naujo perskaičiau kai kurias jos knygas, bet buvo sunku tapti tiesiog skaitytoja. Jurgos darytų nuotraukų albumus, jos grafikos ir tapybos darbus pastaraisiais metais ypač daug kartų teko peržvelgti mamai, kai ji atrinkinėjo iliustracijas Jurgai skirtai knygai „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ ar ieškojo medžiagos režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniam filmui „Šokis dykumoje“.
Paskutinį klausimą Radvilei užduodu nelabai tikėdamasi sulaukti atsakymo. Ar Jurga seserį aplanko sapnuose? „Taip. Tačiau sapnai nėra labai linksmi“, – prisipažįsta Radvilė.
