– Justinai, tau 24–eri. Kaip atrodė tavo gyvenimas prieš ateinant į televiziją?
– Ko gero, kaip ir kiekvieno Marijos žemėje gyvenančio jaunuolio. Daug melsdavausi, padėdavau įvairių nelaimių ištiktiems tautiečiams, iškeldavau medžiuose įstrigusias kates bei jas gelbėti bandžiusias senjoras.
– Kas pasikeitė po garsiojo juoko apie Roką Žilinską?
– Kai scenoje papasakojau Roko Žilinsko „bajerį“ viskas labai greitai įgijo nuo kalno riedančios sniego gniūžtės efektą. Jau po savaitės „YouTube“ vaizdelis buvo peržiūrėtas dešimtis tūkstančių kartų, o gatvėje mane pamatę vaikai pradėjo skanduoti garsiojo politiko pavardę. „Humoro klubas“ iš pogrindinio draugų pasisėdėjimo tapo savotiška mada ir labai staigiai tapau atpažįstamu gatvėje žmogumi. Taigi kol kas mėgaujuosi savo penkiolika minučių šlovės.
– Kaip taip išėjo, kad nutarei dalyvauti šokių projekte?
– Kai vieną dieną darbe kramsnodamas eilinį kotletą sulaukiau skambučio iš laidos prodiuserių ir pasiūlymo dalyvauti, iš karto jiems pasakiau, kad negražu juoktis iš apkūnių žmonių ir padėjau ragelį. Jiems paskambinus antrą kartą ir patikinus, kad projekte dalyvaus ir Vidas Blekaitis su savo 110 kg, pasijaučiau lieknas it beržas ir sutikau.
Prodiuseriams paskambinus antrą kartą ir patikinus, kad projekte dalyvaus ir Vidas Blekaitis, su savo 110 kg, pasijaučiau lieknas it beržas ir sutikau.– Ar teko prieš „Šok su manimi“ turėti ką nors bendro su šokiu?
– Tikrai taip. Su draugais dažnai puotaudami šokdavom mistinį šokį, kuriame trys ir daugiau žmonių iškilmingai įvairiomis pozomis į viršų kelia didžiulę liturginę žvakę garsiai dainuodami šlagerį „palaimink Dieve mus, Lietuvos vaikus“. Jokių kitų šokių nemokėjau.
– Kiek laiko ir jėgų atima pasiruošimai šeštadienio pasirodymams?
– Visą mano laiką ir jėgas, kurių lieka nuo laidos „TV Antis“ kūrimo, benamių šunų ir senelių globos, Lietuvos suniokoto pajūrio atstatymo bei Šventojo Rašto nagrinėjimo.
– Kaip sekasi bendrauti su partnere?
– Mūsų bendravimą visuomet lydi sėkmė.
 |
| J.Jankevičius su šokių partnere Rasa Židonyte. |
– Jau ne kartą per šokių projektus šokėjai atrasdavo naujas antras puses. Kaip manai, tau taip nenutiks?
– Iš karto norėčiau paneigti gandus, kad vakar vakare mes kartu romantiškai vakarieniavome viename iš Vilniaus senamiesčio restoranų žvakių šviesoje, o po to sėdom į pilkos spalvos „Opel“ markės taksi automobilį ir važiavom nakvoti jos namuose. Tai tiesiog nėra tiesa.
– Ar gatvėje žmonės tave pastebi, atpažįsta? Kokia jų reakcija – dairosi, sveikinasi?
– Dažnai priėję gatvėje žmonės man sako „Sveikas, Justai, esi puikus vyras bet...“ ir spjauna į veidą. Ir aš juos suprantu... Daug dar mumyse to susvetimėjimo...
– Kaip atrodo įprasta tavo diena?
– Prabundu, kaip ir pridera kožnam doram būrui, saulei dar netekėjus. Krosnis jau būna pakurta, puodai sukaisti. Moterys vienos dar dairosi aplink krosnį, kitos jau sėdi ant suolo ties žibintuvu ir verpia. Vyrų pirkioje dažniausiai jau nebūna – jie, vos tik užsikėlę, išeina kluonan kultų.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Dažnai mane galima sutikti miškeliuose prie studenčių bendrabučių vilkintį elegantišką smėlio spalvos lietpaltį. Taip pat mėgstu kalbėti rožinį, siuvinėti bei valgyti majonezą.
– Ką mielai nuslėptum, bet neišeina?
– Savo užpakalį.
– Pagrindiniai tavo privalumai – kaip Justino Jankevičiaus ir kaip šokėjo.
– Kaip šokėjui, kiaušiniai man maišo. Kaip Jankevičiui – padeda.
– Kokie tie tikrieji tavo ir Jurijaus Smorigino santykiai?
– Anksčiau minėtieji kiaušiniai santykiams su ponu Smoriginu įtakos neturi.
– Kas, tavo nuomone, projekto favoritai?
– Marius Gelažnikas ir Romanas Čeburiakas.
– Kuri pora „Šok su manimi“ tau patinka labiausiai?
– Labiausiai man patinka Livija Gradauskienė.
