„Viską iš likimo priimu. Jei skirta tik tiek būti tokiai laimingai, kokia buvau, tai ir už tai dėkoju. Kartą Karoliui pasakiau: „Niekada nesigailėsiu, kad buvai mano gyvenime, nes turiu sūnų.“ Turiu du sūnus! Štai kas yra svarbu. O vyrai... Jie – tik gyvenimo pakeleiviai: ateina, išeina, pasilieka, patikimi, nepatikimi...“ – dabar mąsto E.Jackaitė.
Pirmąjį mėnesį po skyrybų moteris tikino buvusi siaubingai pažeidžiama ir trapi.
„Buvo baisu – krūtys tuščios, vaikas klykia, įtampa – baisi. Kaitindavau pieną su graikiniais riešutais, gerdavau arbatos visokios, priglausdavau sūnelį ir prašydavau jo: „Pasikviesk pienuką, vaikeli, pasikviesk.“ Po truputį mes išgyvenome tą baisų etapą“, – pasakojo moteris.
Dabar aktorė atsargiau taria žodį „meilė“ ir svarsto, gal geriau leistis būti mylimai, nei pačiai mylėti.
„Norisi abipusių jausmų, bet gal geriau juos palikti knygose ir filmuose. Užmauk meilei šlepetes, ji išeis iš namų ir viskas baigsis. Tai gal užteks mylėti? Gal tegu myli mane?“ – retoriškai klausė E.Jackaitė.