„Santuokos bažnyčioje tikrai neatsižadame. Kai vaikus krikštysime, galbūt ir patys norėsime gauti Santuokos sakramentą... Tiesiog tokiam žingsniui turi ateiti laikas. Manau, nėra ko skubėti, – įsitikinusi jaunoji, besilaukianti pirmagimio. – Labai rimtai žiūriu į bažnytinę santuoką. Ir dar nesu jai pasirengusi. Turbūt reikėtų pagyventi, pažiūrėti, kaip sekasi, įvertinti visus niuansus, tada drąsiai žengti prie altoriaus. Nėra reikalo skubėti.“
R.Čeburiakas pastebėjo, kad bažnytinė santuoka „jau virto savotiška mada, popsu“.
„Tiki ar netiki, vis tiek važiuoja, ima tą „šliūbą“... Kai su Aiste kalbėdavomės apie vestuves, bažnyčios net neminėdavome, – tikino jaunikis ir pridūrė, kad vis dėlto vėliau galbūt susituoks ir bažnyčioje: – Galbūt į bažnyčią nueisime vėliau... Gal po kelerių metų, o gal po dešimties...“