Nors Jessicos Shy kūriniai jau renka milijonines peržiūras, apie tai, kaip atrodo pačios atlikėjos gyvenimas beveik nekalbėta. O jis, pasirodo, išties labai įdomus.
Tad 15min interviu su Jessica – apie vaikystę tarp gyvulių, 8 metus pragyventus viešbutyje ir Joną Nainį, kuris kai atlikėjai buvo ypač sunku, į jos gyvenimą gražino tikslą ir muziką.
– Jessica, kaip atrodė tavo vaikystė Birštone?
– Aš labai dažnai kraustydavausi iš vienų namų į kitus. Iš pradžių gyvenau su tėvais ir seneliais mažame kaime šalia Birštono. Augau tikroje kaimo aplinkoje – su vištomis, karvėmis, arkliais, triušiais… Bet pati dirbti ūkyje neturėdavau – tiesiog karaliavau kaime lakstydama laukais, žaizdavau viena su ožkomis, nes brolio ar sesės neturėjau.
Kai man buvo 7-eri, išsikraustėme. Praėjus dar keliems metams, tėvai išsiskyrė, todėl apsigyvenau Birštone su kitais seneliais. Kadangi tuo metu mama statė viešbutį, turėdavo naktimis budėti, reikėdavo jos tėvų pagalbos.
Kai viešbutis buvo pastatytas, vėl krausčiausi – tik šįkart iš senelių namų į tą patį viešbutį. Taip buvo patogiau, nes jis buvo visiškai šalia mokyklos. Jame pragyvenau 8 metus.
– Ten turėjai savo kambarį?
– Visi galvojo, kad labai faina gyventi taip, kaip aš gyvenu. Bet toli gražu taip nebuvo. Kas savaitę tekdavo kraustytis iš vieno kambario į kitą. Būdavo, grįžti namo, bandai įeiti į savo kambarį, bet jis užrakintas – pasirodo, pardavė turistams. Tada eini ieškoti pas kambarines savo daiktų ir naujos vietos nakvynei...
Būdavo, grįžti namo, bandai įeiti į savo kambarį, bet jis užrakintas – pasirodo, pardavė turistams
– Turbūt galėjai daryti, ką nori? Tėvai akylai neprižiūrėjo?
– Juk viešbutyje buvo kameros! Gal net akyliau buvau sekama nei kiti vaikai.
Kartais dabuotojai mane paskųsdavo mamai, jei, pavyzdžiui, prisikviesdavau draugų. Tuomet ji atsukdavo pasižiūrėti įrašus... Tikrai esu bent kelis kartus taip prigauta (juokiasi).
– Šiandien žiūrėdama į savo vaikystę, nesijauti, kad kažko neturėjai, praradai?
– Man trūko standartinio šeimos modelio. Dėl to ilgą laiką, net kai išvažiavau gyventi į užsienį, mano lakstymas, nepastovumas tęsėsi. Aš nemokėjau nusistovėti vienoje vietoje, net nežinojau, ką tai reiškia. Tačiau po truputį to mokiausi matydama savo antrų pusių šeimas.
– Pačiai kada nors sukurti šeimą noras nedingo?
– Tikrai ne. Ne šią akimirką, bet šeimą aš labai norėsiu turėti. Be to, dabar mano santykiai su mama ir tėčiu yra nuostabūs. Jie turi jau kitas šeimas ir šiuo metu aš atsiimu už vaikystę, susikūrėme labai tvirtą ryšį.
– Savarankiškai ne tik gyvenai viešbutyje, bet ir užsidirbdavai, tiesa?
– Taip, pradėjau dirbti jau nuo 11 metų – viešbutyje plaudavau indus. Man būdavo labai įdomu sukiotis tarp suaugusiųjų.
O nuo 15 metų prasidėjo koncertai. Po dalyvavimo „Chorų karuose“ su Burgundiškuoju choru prasidėjo užsakymai ir privatūs renginiai. Už vieną koncertą gaudavau apie 600-700 litų, kai viso choro kaina buvo apie 10 tūkst. litų vakarui. Kadangi dar buvau labai taupi, tai tikrai nemažai susikaupdavau pinigų, iš tėvų jų beveik neimdavau.
Prieš baigiant mokyklą ir išvykstant į užsienį, buvau dar ir Džordanos Butkutės pritariančioji vokalistė. Važiuodavau su ja per koncertinius turus, man ten buvo taip gera! Stovėdavau didžiausiose arenose prieš tūkstančius žmonių ir dar už tai gaudavau pinigus. Tai padėjo man apsispręsti, kad savo ateitį noriu sieti būtent su muzika.
Už vieną koncertą gaudavau apie 600-700 litų
– O kokių dar planų turėjai dėl ateities?
– Galvojau studijuoti marketingą, verslą… Būčiau sekusi mamos pėdomis. Ji labai to norėjo, stūmė mane į šiuos mokslus. Nors tikrai palaikė mane ir scenoje, bet nelinkėjo man dainininkės profesijos. Visgi šiandien matydama rezultatus, jau nuomonė pakeitė ir yra visiškai rami.
– Kodėl visgi nusprendei po studijų Londone grįžti į Lietuvą? Turbūt važiuodama ten turėjai svajonių įsilieti į tarptautinius vandenis?
– Ten nežmoniška konkurencija. Dar studijų metais buvo koncertų, grojau festivaliuose, turėjau daug muzikinės veiklos. Atrodė, kad viskas labai gerai rutuliojasi. Tačiau baigus universitetą, visa muzika su juo irgi baigėsi.
Be to, tekdavo dirbti restoranuose ar ofisuose, kad užsidirbčiau pragyvenimui, todėl laiko kūrybai nebelikdavo daug. Tuo metu nukrito mano psichologinė būsena, trūko motyvacijos, nustojau ieškoti galimybių ir užsidariau savyje.
– Kodėl taip pasikeitė tavo savijauta?
– Jaučiausi vieniša, kai nebepriklausiau jokiai bendruomenei. Mano diena atrodydavo taip – darbas – namai – santykiai, kurie tuo metu nebuvo patys geriausi. Draugai, tėvai buvo toli, neturėjau, su kuo išsikalbėti. Visi metai po universiteto man buvo išties sunkūs.
– Kas padėjo iš viso to išsikapstyti ir vėl atrasti motyvacijos?
– Kelis mėnesius pakeliavusi po Aziją, grįžau į Lietuvą, kur manęs laukė kojos operacija. Gulėdama lovoje, sveikdama ėmiau galvoti, kad nebežinau, ar noriu grįžti į Londoną, ten juk manęs niekas nelaiko, tik santykiai.
Tuo pat metu pradėjo kurtis prodiuserių komanda „OpenPlay“, apie kuriuos sužinojusi, parašiau Jonui Nainiui. Nusiunčiau savo dainų demo versijas, mes susitikome ir jis sutiko pradėti su manim dirbti, tačiau nedavė jokių garantijų. Bet kuriuo atveju, tą akimirką pas mane vėl atsirado ugnelė, tikslas, pradėjau kapanotis iš tos duobės.
Lengva nebuvo – kiekvieną dieną siunčiau Jonui po dainą. Sulaukęs 14 jų, jis galiausiai išsirinko vieną – „Viskas, ką turiu“. Ją įrašius, viskas prasidėjo.
Kiekvieną dieną siunčiau Jonui po dainą. Sulaukęs 14 jų, jis galiausiai išsirinko vieną
– Bet iš tiesų, gana greitai šovei į topus?
– Aš tuo metu galvojau, kad jei daina surinks 50 tūkst. peržiūrų, tai jau bus labai gerai. Bet per porą mėnesių pasiekėme net milijoną! Pradėjome daugiau dirbti, tai reiškė, kad man reikėjo dažniau skraidyti iš Londono. Kadangi kai aš kažko imuosi, atiduodu savęs 100 proc., man reikėjo būti Lietuvoje. Iš pradžių planavau grįžti tik vasarai, tačiau po jos taip ir nebeišvažiavau.
– Santykiai nutrūko?
– Iš pradžių draugas buvo atvažiavęs į Lietuvą su manimi. Jam čia buvo labai sunku, jis neprisitaikė. Sugrojęs mano pirmame koncerte „Tamstoje“, išskrido namo į Angliją. Po to laiko jo nebemačiau. Lengva nebuvo – visos mano dainos buvo apie tai. Bet dabar jau išgijau, todėl darosi sunku rašyti (juokiasi).
– Už tavo nugarų stovi ypač patyrę, žinomi žmonės. Kaip manai, kiek jų vardai, pažintys, patirtis tau padėjo taip greitai iškilti?
– Nėra ko slėpti, kad tokių rezultatų be jų nebūtų. Bet manau, kad čia yra abipusis dalykas. Jei neturėčiau gero produktų ir dainų, joks populiarumas, pinigai ar brukamas produktas nepriverstų žmonių klausyti. Taigi aš iš savo pusės dariau tai, ką galėjau geriausiai, o jie darė tai, ką moka geriausiai. Ir įvyko kažkokia chemija.
– Tu išties daug darai – ir pati kuri žodžius, muziką, net klipus režisuoji. Kiek tai yra svarbu atlikėjui?
– Manau, labai svarbu. Bet dirbu tikrai ne viena. Aš parašau žodžius, melodiją ir nusiunčiu komandai. Jie išsirenka, kas jiems patinka, ir tada jau sėdim visi studijoje, žiūrime, kas tinka, kas netinka. Į mano nuomonę čia atsižvelgiama, tas yra labai faina.
– Labai greitai surengei savo pirmąjį koncertą „Tamstoje“. Kaip jis pasisekė? Nebuvo per anksti?
– Buvo labai daug streso. Tai buvo mano pirmas toks koncertas. Naujai dėliojome grupę, pusę dainų buvo nepabaigtos, mums teko jas kurti repeticijų metu! Bet galiausiai viskas puikiai pavyko.
„Tamstoje“ žmonės 80 proc. dainų girdėjo pirmą kartą, o po kiek daugiau nei pusmečio surengus dar vieną koncertą „Vasaros terasoje“, jie visi jau dainavo tas dainas žodis žodin su manimi. Buvo tikrai sunku suvokti, kas vyksta.
Visgi visa tai turi kitą medalio pusę – kai taip greitai tiek žmonių manimi patikėjo, dabar jaučiu spaudimą – dieve, kaip man visa tai toliau išlaikyti, nenuvilti gerbėjų!