Džesikos muzikinis kelias prasidėjo dar prieš 20 metų. Tuo metu mergaitė iš Birštono jau demonstravo ir talentą dainuoti, ir mokytis, ir šioje srityje siekti daugiau.
„Dainuoti pradėjau ketverių su puse ir niekad taip ir nesustojau. Buvo tokių dvejonių, kad gal, kaip mano tėvai sako, reikėtų gyvenime daryti kažką rimtesnio. Bet supratau, kad tai mane vis tiek labiausiai džiugina“, – pasakoja mergina.
Netrukus Džesika pradėjo lankyti muzikos mokyklą Birštone, ten ji mokėsi estradinio dainavimo. Visgi, kaip tikina atlikėja, jos tėvams ir toliau vis kildavo klausimų, ar dukros sprendimas sukti šiuo keliu yra geras.
„Tėvai bijojo dėl mano buvimo šioje profesijoje, nes tai yra be proto sunku. Šou biznis gali būti kaip amerikietiški kalneliai. Tik dabar, metus laiko, mama yra rami, kad pasirinkau gerai. O šiaip visą gyvenimą klausinėjo, ar esu tikra, ar nenorėčiau studijuoti rinkodaros“, – juokiasi mergina.
Karantino laikotarpiu „atsidarė kitos durys“
Kelią muzikos link Džesika tęsė persikrausčiusi į Londoną, kur ir baigė Komercinės muzikos studijas. Žodžio „komercija“ atlikėja visai nesikrato, nepaisant to, kad kai kuriems jis atrodytų turįs neigiamas konotacijas ar nesisietų su menu.
„Muzikos komerciją iš tikrųjų vertinu labai paprastai: noriu save išlaikyti, noriu gyventi iš to, ką darau, ir jeigu tai yra muzika, ką aš ir pasirinkau, noriu kuo puikiausiai gyventi iš jos. Komercija nebūtinai yra blogai. Tai nereiškia, kad ta muzika nėra kūrybiška, tai nėra kažkoks atgrasus dalykas. Tai daugiau būdas, kaip su savo muzika pasiekti kuo daugiau žmonių.
Galų gale aš kuriu žmonėms, o ne sau. Man atrodo, kad čia yra skirtumas tarp kitų muzikos sferų. Kartais žmonės kuria tiesiog sau, nes jiems smagu, o aš kuriu masėms. Man svarbu, kad muziką išgirstų ir surastų kuo daugiau žmonių“, – pasakoja Džesika.
Visgi jeigu ne ta pati „komercija“, vargu, ar karantino laikotarpis atlikėjai būtų vienas paprastesnių. Kol dalis muzikantų dėl nutrauktų koncertų svarsto persikvalifikuoti į kitas sritis, Džesikai tokių minčių kol kas nekyla.
„Tiesą pasakius, gal ir būtų išgąsdinę šie metai, jeigu ne sėkmė ar atsipirkęs darbas: man užsidarė vienos durys, bet atsidarė kitos – koncertų nėra, tačiau atsirado reklamos, taip pat savo dainas pradėjau pardavinėti ir kitiems atlikėjams, tarkim, „Lietuvos balso“ dainininkui“, – tikina pašnekovė.
Parašo ir po penkias dainas per savaitę
Nors kai kurie atlikėjai savo kurtos dainos pardavimą lygina su kūdikio perdavimu ir šiokia tokia širdgėla, Džesikos kompiuteryje – visas toks „kūdikių“ fabrikėlis, tad prie savo kūrybos ji nejaučia didžiulio prisirišimo. Pašnekovė pabrėžia, kad prisirišimą mažina ir kuriamų dainų kiekybė – kuo jų sukuri daugiau, tuo lengviau jas atiduoti kitiems.
„Gal ir būtų sunku, jeigu parašyčiau, tarkim, dvi dainas per mėnesį, bet tai yra mano darbas – turiu savo darbo savaitę, būna, kad per ją parašau 4-5 dainas, – sako atlikėja. – Aišku, kartais ateina mūza. Šiuo atveju skirtumas tas, kad viską padarau superlengvai, jaučiuosi įkvėpta, tarsi pati muzika ateitų pas mane.
O kitas dalykas yra darbas, kai su įgytais įgūdžiais viską pavyksta padaryti ir be mūzų. Tai gali būti šiek tiek sunkiau, gal ne visada tai bus geriausia mano parašyta daina, bet ji vis tiek bus daina, kuri eis į dainų aplanką. Ir, sukūrusi ją, vis tiek būsiu geresnė, nei kad buvau viena diena prieš tai“, – apie tobulėjimo procesą atsiliepia muzikantė.
Vis dėlto atlikėja čia pat priduria: „Savo mylimiausių kūdikių niekam neatiduosiu!“
Dainą Džesikai kartais pavyksta parašyti per valandą laiko, o kartais ir dešimties neužtenka, tačiau ji pabrėžia, kad tiek trunka sukurti pačią kūrinio bazę be produkcijos. Kalba eina apie demonstracinę dainų versiją, kurią atlikėja vėliau perleidžia profesionaliems prodiuseriams į rankas.
Tiesa, prie muzikos kūrimo programos „Ableton“ Džesika prisėdo vos prieš metus. Atlikėja sako tada pakeitusi savo nuomonę apie darbą su muzika – visa tai, anot jos, nėra aukštasis kompiuterių mokslas.
„Labai jauniems atlikėjams, ypač kurti pradedančioms panelėms, viskas atrodo kaip kosmosas. Visgi tai yra daug paprasčiau nei atrodo, ypač norint pagaminti demonstracinę versiją. Žinau, kad pati savo muzikos neprodiusuosiu, tam yra žmonės, kurie tai daro 1000 kartų geriau, bet demonstracinę versiją padaryti tikrai įmanoma.
Galų gale, kai tau išties įdomu, nejauti, kad laikas eina labai greitai ir kad kartais prie tos veiklos ilgai užsisėdi. Man pačiai įdomu labai daug kas – ir kaip garsas veikia, ir ką gali su juo padaryti. Tarsi būčiau koks nors moksliukas, kuris būtų gavęs naują žaidimų aikštelę, joje daryčiau ką tik noriu, nes ten ribų nėra“, – savo santykį su kūryba šypsodamasi piešia muzikantė.
Scena moterims – žiauresnė
Jessicos Shy vardas lietuviškoje scenoje dažnai siejamas ir su Jonu Nainiu-Jovani. Būtent „Radistų“ įkurta prodiuserių komanda „OpenPlay“ ir sumedžiojo jaunąjį talentą, o tuokart ir paskatino kai kuriuos manyti, jog pati Džesika į savo išgarsėjimą įdėjo gan mažai darbo.
Dėl tokių kalbų atlikėja nesuka sau galvos. Kaip sako, ypač šiuo jautriu laikotarpiu kai kurie niūrias mintis lieja, kur papuola, nurašo ją, kad esą yra netalentinga.
„Bet jeigu jie matytų, kaip aš dirbau, kad čia atsidurčiau, kiek metų tai dariau, kaip rimtai į viską žiūriu… Taip, galbūt negalėjau be Jono čia būti taip greitai. Sakau „taip greitai“, nes manau, kad vienaip ar kitaip būčiau atsidūrusi ten, kur esu.
Jonas, „Radistai“, visa „OpenPlay“ komanda smarkiai prisidėjo prie to, kad greitai atsidurčiau čia. Tai yra viešuma, kuri tau duoda didesnį palypėjimą, žmonės tave išgirsta greičiau. Tačiau lygiai taip pat, jeigu mano dainos nebūtų geros ar būtų neaktualios kitiems žmonėms, tai nebūtų suveikę. Juk su „OpenPlay“ dirba ir kiti atlikėjai – vieniems išgarsėti užtrunka ilgiau, kitiems – trumpiau“, – savo indėlio nenurašo atlikėja.
Neįtikėtina, tačiau su piktais komentarais Džesika susiduria ir dėl išvaizdos. Mergina pripažįsta, kad tokia neapykanta yra dažnai nukreipiama į atlikėjas moteris, tačiau tik labai retais atvejais į muzikantus vyrus.
„Popmuzikos atlikėjos dažnai gauna negatyvo, neapykantos. Nežinau, kodėl taip yra. Pati taip pat su tuo susiduriu, žmonės piktai komentuoja dėl to, kaip atrodau. Kažkodėl moters išvaizda visada yra labiau akcentuojama, kai ji yra ant scenos, negu vyrų: aptarinėjama, kaip ji atrodo, kas ją aprengė, kokia ten rinkė per šoną išėjo...
Niekad nemačiau, kad taip būtų kalbama apie vyrus. Bet su tuo sugebu susigyventi tiesiog žinodama, kad laimingi žmonės nerašo tokių žeidžiančių komentarų“, – įsitikinusi Džesika.
Vis dėlto šioks toks jauduliukas kiekvieną kartą žengiant į sceną merginos širdyje virpa. Pavyzdžiui, šiemet jai teko pirmąjį sykį pasirodyti ant M.A.M.A apdovanojimų raudonojo kilimo, nes atlikėja buvo nominuota „Metų proveržio“ kategorijoje.
„Tikrai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kartais man nėra baisu. Man tai vis dar nauja. Ypač pirmą kartą būnant M.A.M.A apdovanojimuose lydi pamąstymas, kad dabar visi žiūrės, kaip aš atrodau ant raudonojo kilimo, kaip apsirengiau, nes lyg ir turiu būti vakaro puošmena – juk esu moteris, o moterims pasipuošti visada užtrunka žymiai daugiau laiko.
Galvoje visada įjungtas toks sąmoningas mąstymas: kaip aš atrodau? Gal reikia įtraukti pilvą? Bet tada suprantu, kad čia atvykau gerai praleisti laiko. Iš tiesų nesvarbu, kaip atrodau, svarbu tai, kiek spėjau pasiekti per trumpą laiką“, – paaiškina Džesika.
Po „žvaigždžių“ apvalkalu – paprasti žmonės
Užtat savo tiesioginiame darbe atlikėja seksizmo apraiškų mato kur kas mažiau. Anaiptol – šioje industrijoje mergina jaučiasi vertinama ir net kaip žinių perteikinėtoja.
„Kaip tik turiu garbės dirbti su kitais muzikos kūrėjais vyrais, kurie semiasi iš manęs žinių. Jaučiu, kad jiems galiu kažką duoti. Ir, tiesą pasakius, niekad nesijaučiau kažkuo prastesnė būdama moterimi“, – prisipažįsta Džesika.
Paklausta, kaip norėtų, kad ją matytų jos klausytojas, kas gi slepiasi po gana nauju scenos veidu, atlikėja atvira: kartais žmonėms trūksta žmogiškumo, kartais jie atlikėjams uždeda kitos rūšies etiketes, tarsi nužmogindami menininkus.
„Noriu, kad klausytojai matytų tikrumą. Po visais įmantriais drabužiais, po „žvaigždės“ statusu slypi toks pat žmogus, kuris tiesiog labai myli tai, ką daro, ir kuria žmonėms. Nori kurti jiems ir tai daro ne dėl to, kad greitai išpopuliarėtų, būtų žinomas.
Mano tikslas nėra būti žinomai. Mano tikslas – kad mano muzika būtų kuo daugiau naudojama, vartojama muzikos industrijoje“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
