Ramaus būdo, tvirto stoto, beveik dviejų metrų ūgio Jevgenijus staiga užvirusiame tokiame gyvenime nepametė galvos. Ne pramogų pasaulio triukšmas, o garsas, kurį skleidžia vandeniu slystanti valtis, jam tebėra maloniausias. Į viską, kaip pratęs, žiūri racionaliai, dalija save tiek, kiek pridera olimpiniam vicečempionui, kuriam rūpi kanojų sporto populiarinimas, juo užsiimantys vaikai, prastos bazės, kuriose jie sportuoja. O kitką – interviu, pasirodymus televizijos laidose ir TV3 šokių projekte – pasirinko, nes smagu pačiam.
„Neinu visur, kur kviečia, apmąstau, ar verta, – kalba visiems prieš rinkimus garsias pavardes medžiojantiems partijų atstovams „ne“ pasakęs Jevgenijus. – Politika domintų nebent, jei dabartinį Seimą išvaikytume ir vien sportininkus surinktume (šypsosi). Arba jei ten pasuktų nepaprastas sportininkas ir paprastas žmogus, kuris su visais šiltai bendrauja, – Virgilijus Alekna. Jis ir baidarininkas Egidijus Balčiūnas man – dideli autoritetai. Kol kas politikos man nereikia, nors niekada nesakau „niekada“.“
Prisidėti prie UNICEF misijos Siera Leonėje sutikai akimirksniu, tarsi dar maža veiklos būtų.
Tai – dėl vaikų, negalėjau atsisakyti. UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė jūsų žurnale pamatė nuotrauką, kurioje aš, prie olimpinio kaimelio apsuptas vaikų. Paskambino: „Iš kur jie? Gal dirbi labdaros projektuose?“ Pasiūlė prisidėti prie UNICEF. Į Afriką kartu važiuos ir boksininkas Evaldas Petrauskas. Siera Leonėje turėsim pabendrauti su vietos vaikais, suorganizuoti žaidimų. Mus filmuos, paskui rodys per televiziją. Jei tik pavyks surinkti nors kiek daugiau pinigų tam labai skurdžiam kraštui, būsiu laimingas. Rugsėjo pabaigoje išvyksime trumpam – keturioms dienoms. Buvau skiepytis nuo geltonojo drugio, kitų pavojingų ligų. Sakė, jog po kelių dienų nuo skiepų labai skaudės kaulus, bet – tik dieną.
O nuo šokių nieko neskauda?
Tik kojas buvau pritrynęs – repetavau apsiavęs paprastus, o ne šokių batus. Tokius rasti man nelengva: užėjome į specializuotą parduotuvę, didžiausi – 44 numerio. Man pagamino 47-o. Sakė, tokio didelio šokėjo nematę. O kai apsiaviau lotynų šokių batais su pakulne... Šokiai atpalaiduoja – darome tempimo pratimus, špagatus. Būdavo, po jėgos treniruočių visas įsitempęs kaip akmuo, o po šokių – laisvesnis. Man patiko boksas, ten įtemptomis rankomis taip pat nesmūgiuosi, išmokau atpalaiduoti raumenis. Po treniruotės ringe net yriai kitokie – lengvesni – išeidavo.
Beje, jei dar palygintume boksą ir šokius, šie pasirodė pavojingesni: boksu užsiimu daug metų, bet nėsyk nebuvau į nosį gavęs. O štai per šokių repeticiją taip gavau, kad keturiasdešimt minučių kraujas bėgo ir niekaip negalėjau sustabdyti. Darėm sukinį, partnerė Mona turėjo man ant rankos nukristi, bet įsibėgėjo ir alkūne fukt... Ašaros pasipylė, o ant parketo – kraujas. Pamėlynavo paakiai, bet pažiūrėjau į veidrodį – lyg nosis tiesi (juokiasi). Kraujas nesustojo tekėjęs, tai užkimšom šnervę servetėle. Būdavo, tik pasisukam, Mona pažiūri ir užsikvatoja: repetuojam tokį lėtą gražų šokį, o man popierinis straublys kyšo.
Iš tikro nė karto dantų nebalinau chemiškai. Užtat dantis išsivalau rytą nubudęs, tada – prieš pirmą, antrą treniruotes, galiausiai – prieš miegą.
Nuovargis repeticijose – ne fizinis. Kiekvienas sportininkas turi koordinaciją, užtat reikia mokytis, kad pėda teisingai slystų. Ir tokių judesių klubais gyvenime nebuvau daręs. Dar ta plastika...
Šokiai, suprantu, patinka, nenusivylei?
Šokiai visada buvo įdomūs, tik progos rimčiau pasimokyti anksčiau nepasitaikė. Manau, kiekvienam sveika turėti šokių pagrindus, šiek tiek mokėti dainuoti. Pas mus Visagine beveik visi dainuoja. Tad ir dainų projekte mielai dalyvaučiau. Gal... po kitos olimpiados (šypsosi)?.. Kol kas šokti labai patinka. Tai tikriausiai priklauso nuo pedagogo, su kuriuo dirbi.
Pasisekė, kad Mona moka viską labai gerai paaiškinti. Dar padeda Andrius Kandelis – jis juk profesionalų profesionalas, viską su šypsena išdėsto, tos pamokos – tarsi žaidimas. Praeina trys keturios repeticijų valandos – net nepastebiu. O kai Andrius ar Mona pagiria, toks įkvėpimas iš karto!
Žinom, jog projekto nelaimėsime, nes kurį laiką turėsiu išvykti, grįšiu, paskui prasidės sportas, bet pažiūrėsime, kaip žmonės balsuoja. Ir patiems įdomu pabandyti, adrenalino daug. Išėjęs į sceną jaudinsiuosi, gal kai ką pamiršiu, bet man, kaip sportininkui, įdomu šitaip save patikrinti. Pavyzdžiui, kai irkluoju, nėra skirtumo, kiek žiūrovų mane stebi – tegul ir visas pasaulis. Kanoją irkluoju šešiolika metų, todėl išvažiavęs į kanalą tiesiog darau savo, o šoku – tik dvi savaitės.
Pirmas mūsų pasirodymas – spalio 13 dieną. Šoksime rumbą. Organizatoriai norėjo, kad pasirodytume tuoj pat. Galėjom, bet dar klaidų darau per daug, reikia dirbti. Noriu išeiti į sceną tada, kai tikrai jausiu, kad plius minus viskas neblogai. Taip – ne tik kalbant apie šokius. Bet kurioje srityje varžytis noriu tada, kai žinau, kad esu geriausios formos, kokią tuo metu galiu pasiekti. Varžybas Lietuvoje dabar tikrai laimėčiau, bet atsisakiau važiuoti į Galvės regatą – šią akimirką tam nesu pasiruošęs, dvi savaites nesportavau. Jei būčiau važinėjęs į Trakus treniruotis, šokti tebūčiau galėjęs gal du kartus per savaitę – ir profesionalas tiek dirbdamas nieko nepadarytų, o kai mano, niekad viešai nešokusio, lygis toks...
Mokykloje išleistuvių valso nebuvo?
Valsas buvo, tik manęs – ne (šypteli). Irklavau varžybose – kaip visada. Šįmet rugsėjo pirmąją nuėjau į mokyklą, kurią lankiau, ir pagalvojau, kad paskutinį kartą šioje šventėje dalyvavau, kai buvau gal aštuntoje ar septintoje klasėje. Prieš devynerius metus pasaulio jaunių čempionatą Japonijoje laimėjau kaip tik rugsėjo pirmąją.
Mokykla blogų prisiminimų nekelia. Buvo sunkiau dėl vyresnės sesės, kuri mokėsi dešimtukais, puikiai piešė, užtat visi mus lygino. Aš irgi galėjau taip, bet... būdavo, einu į mokyklą, apsisuku ir – į bazę. „Treneri, nėra pamokų, galiu pairkluoti?“ Mokytojai kartodavo: „Kaip tu gyvensi?“ Praleidau pamokų, bet egzaminus beveik dešimtukais išlaikiau, studijuoju Mykolo Romerio universitete viešojo administravimo magistrantūroje, mokslui laiko skiriu, nors stovyklose tai nebūna paprasta.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jevgenijus Šuklinas |
Po olimpiados tavęs pilna visur – dėmesys nevargina? Juk tai rimtas išbandymas viešuma.
Kol kas patinka ne dėmesys, o didelis ritmas. Nemėgstu nieko neveikti. Būdavo, per atostogas Visagine, kai draugai išvažinėdavo, paguliu, prisėdu prie kompiuterio, po namus pavaikštau, o vakare apima toks blogas jausmas, kad diena praėjo beprasmiškai, kad per ją paprasčiausiai degradavau. Dabar grįžtu vakare: uf... ir ten buvau, tą padariau, tą pamačiau, tą sužinojau. Pavargstu nuo įspūdžių, o tai labai gerai, nes žinau, kad kai prasidės kasdieninės treniruotės, visos šios įdomybės baigsis. Pavyzdžiui, anądien filmavausi rytinėje televizijos laidoje – kepiau olimpinius blynus. Prieš tai šią laidą buvau žiūrėjęs per televiziją, o dabar viską pamačiau iš kitos pusės.
Puikiai suprantu, kad populiarumas man nutiko gal kartą gyvenime. Aišku, toliau sportuosiu, stengsiuos, bet kas žino, ar bebus dar vienas olimpinis medalis, kurį gavęs vėl tapsiu visiems įdomus. Be to, po Rio de Žaneiro olimpiados man bus trisdešimt, gal ir pats nieko panašaus nebenorėsiu. Tad kada, jei ne dabar viską išmėginti? Kartais būna juokinga, kai atpažįsta gatvėje. Sykį senukas mane įdėmiai nužiūrėjo: „Kažkaip į Šukliną panašus.“ Eidamas pro jį išgirdau: „Maniau, olimpiečiai daugiau raumenų turi, o tu kaip balerina atrodai.“ Pradėjau juoktis: „Dabar turiu kaip šokėjas atrodyt, nėra kada valgyti, masės palaikyti.“ Kiti prieina, pasveikina, padėkoja. Tai labai malonu, nes jauti, kad medalis ne tik mano, žmonėms jis irgi suteikė džiaugsmo. Atsiranda dar didesnė motyvacija sportuoti.
Gandų apie save taip pat turėjai išgirsti?
Skaičiau internete komentarų, kad balinu dantis, sergu žvaigždžių liga, šukuosenas keičiu dėl dėmesio...
Baltos tavo šypsenos sunku nepavydėti.
Iš tikro nė karto dantų nebalinau chemiškai. Bet turiu keistų įpročių: negaliu eiti sportuoti, jei burnoje justi maisto skonis. Užtat dantis išsivalau rytą nubudęs, tada – prieš pirmą, antrą treniruotes, galiausiai – prieš miegą. Visi rengiasi treniruotei, o aš šveičiu dantis... Kartais įtemptu metu net pamiršdavau, kad juos jau išsivaliau, ir automatu imdavau šveisti antrąsyk. Pripratau, kitaip negaliu. Ir šiaip dantis prižiūriu, dukart per metus einu pas odontologą. Daug kas nekreipia dėmesio, kad kariesas labai apkrauna širdį. Kai man tai pasakė, sukrutau: juk nuo dantų būklės gali priklausyti rezultatas!
O kas yra žvaigždžių liga? Nebent tai, kad gatvėje su nepažįstamais nepasisveikinu? Stengiuosi atsakyti visiems sveikinantiems feisbuke. Dar sulaukiu klausimų, kaip jaučiuosi Lietuvoje. Labai gerai. Gyvenu čia 23 metus, čia mano tėvai, draugai, rengiuosi marškinėlius su Lietuvos herbu, kovoju, kad po varžybų į viršų trispalvė kiltų. Na, taip, aš rusas, bet Rusijoje savas nebūčiau. Juk sena tiesa, kad ne tas tėvas, kuris paleido į pasaulį, o tas, kuris augino ir auklėjo. Tuomet ėmė rusai kritikuoti: „Kaip galima – pamiršti šaknis? Tu rusas, o sakai, kad lietuvis?“ Be juk esu Lietuvos pilietis, čia mano namai. Tėvai atvyko dirbti į Visagino elektrinę. Juk normalu, kad žmonės važiuoja, kur geriau, daugiau galimybių. Taip buvo, bus. Ir visai nesusiję su patriotizmu.
Iš tos viešumos, visų interviu ir neigiamų dalykų atsiranda. Kažkas ne taip mane supranta, išdėsto viską kitaip, nei norėjau pasakyti. Rašė, kokia prasta mūsų bazė, kaip irkluoju seną kanoją. Paskui Olimpiniame sporto centre reikėjo aiškintis, kad taip nesakiau, nes tikrai buvau aprūpintas, turėjau naują kanoją, o apie senąją mūsų bazę Visagine kalbėjau ir kovojau tik dėl vaikų, kurie ten treniruojasi baisiomis sąlygomis.
Tas pats ir dėl frazės „bus medalis – bus vestuvės“. Ar galima medalį lyginti su asmeninio gyvenimo sprendimais? Ženytis iš džiaugsmo? Noriu vesti kartą ir vaikus auginti su tuo vieninteliu žmogumi. Mano tėtis Timofejus – iš Udmurtijos, mama Liubovė – Iš Krasnojarsko. Jau per trečią pasimatymą tėtis ją, devyniolikmetę, pakvietė gyventi kartu. Mama stebisi, kaip galėjo sutikti, pasiduoti provokacijai. Tėvai džiaugiasi vienas kitu, toks jausmas, kad ką tik vienas kitą sutikę. Noriu ir aš tokios šeimos, bendravimo. Su mama iki šiol apie viską galiu šnekėtis. Mudu su sese Svetlana, kuri jau penkeri metai gyvena ir sėkmingai daro karjerą Amerikoje, matėme puikų šeimos pavyzdį.
Draugei Inai šis tavo gyvenimo etapas turėtų būti nelengvas?
Prieš olimpiadą teturėdavau keletą laisvų dienų per mėnesį, per jas norėdavau ir su draugais susitikti, su tėvais pabūti, dar reikalus Vilniuje susitvarkyti, tad daug dėmesio jai skirti negalėdavau. Būdavo, du tris kartus susitinkam, aš vėl – į stovyklą. Mane prieš olimpiadą būtų galėję naktį prikelti ir klausti, koks gyvenimo tikslas, būčiau atsakęs: „Londonas, auksas.“ Ir telefono, ir kompiuterio ekrane buvo penki olimpiniai žiedai, užrašas „Londonas 2012“.
Atrodė, po Londono žaidynių jau pabūsim drauge, bet viskas taip užsisuko ir vėl nėra laiko. Bandau paaiškinti, kad negaliu visko mesti, nes titulas dabar man gali padėti. Pavyzdžiui, tik pagalvojau apie butą Vilniuje, pasvarsčiau, kiek jis galėtų kainuoti, ir gatvėje prie manęs stabtelėjo žmogus iš nekilnojamojo turto agentūros: „Nori buto? Gal galiu padėti?“ Kitą savaitę eisiu susitikti, gal ką įdomaus pasiūlys, kokią nuolaidą pritaikys (šypsosi). Paprasčiausia tą Vyriausybės už medalį skirtą premiją imti ir iškart praleisti, bet reikia galvoti apie ateitį, neskubėti. Daug kas sprendžiasi būtent dabar.
Kiti gali ilgiau pabūti su šeima, užsiimti penkiakove, diską mėtyti manieže Lietuvoje, o irkluoti čia negali – reikia į užsienį. Jei noriu pagerinti formą, turiu gruodį, sausį, vasarį, kovą, balandį dirbti stovyklose. Per sezoną nuiriu mažų mažiausiai 4000 kilometrų, kad pasiekčiau savo greitį. Užtat kai visi šneka, kad Rio de Žaneiro olimpiadoje jau bus auksas, atsakau, kad jums iki tų žaidynių – tik ketveri metai, o man – mažiausiai 16 000 kilometrų. Ir tai nežinia, ar būsiu joms pasirengęs. Dar tiek litrų prakaito išlieti, tiek kilogramų pakelti.
Žinau, kiek įdėsiu darbo, tokios spalvos medalį gausiu. O į santykius daug turi investuoti abu. Kol kas žmogus, kuris šalia, turi prisitaikyti. Tėvai jau seniai tą padarė. Jie žino, kada man reikia pavalgyti, viskas būna laiku paruošta. Kai turiu laisvą dieną ir galiu pamiegoti, namuose niekas nejuda, visi laukia, kol atsibusiu. Vis prašau: nereikia taip stengtis, bet jie tuo metu gyvena dėl manęs, nes supranta, jog sportuoti greitai baigsiu, o tada bandysiu grąžinti skolą – viską darysiu dėl tėvų, būsimos žmonos, vaikų. Bet kol kas viso savo potencialo neišnaudojau, dar noriu sportuoti.
Stovyklose labai pavargsti: tas pats kambarys, tie patys žmonės, didžiulis krūvis. Net prie kompiuterio sėdėt ir bendraut negali tiek, kiek norisi, nes ryte anksti treniruotė. Draugė pamažu, žingsnis po žingsnio, ėmė pratintis neįsižeisti, kai anksti kompiuterį išjungiu. Žinoma, sunku su manimi ir dėl to, kad turiu charakterį, kartais sunkiai pripažįstu, jog esu kaltas. Dar daug ką turime aptarti, apšlifuoti, pagyventi kartu. Dabar nelengva, o kaip bus, niekas nežino. Gyvenimas, kaip ir sportas, tuo įdomus ir gražus, kad visko nenuspėsi.
