Išties šokoladu Joanne pasimėgauja. Sako, kartais mažas gabalėlis šio saldėsio reikalingas lyg greitoji pagalba. Pastaruoju metu labiausiai patinka tamsusis, nors ragauja įvairių rūšių: „Juk negalėčiau tiek daug rašyti apie maistą, jo nemėgdama. Kaip ir apie motinystę, pati nebūdama mama, meilę, jei nemylėčiau.“ Ji šypsosi nuoširdžiai ir plačiai. Taip, kad net tamsios akys pradingsta po riestomis blakstienomis. Bendrauja šiltai, lengvai – kitoks žmogus ir negalėtų kurti tokių jaukių, jausmingų, ilgesio kupinų knygų.
Nuotaikos Didžiojoje Britanijoje, Jorkšyre, gyvenančiai rašytojai nesugadino Vilnių tądien skalbęs vasario lietus ir po kojomis telkšojusios balos. „Pas mus būna ne geriau“, – šypteli ir nagrinėja padavėjo atneštą arbatos meniu. Lietuvišką. „Kad viskas ir taip suprantama“, – pamoja ranka sakydama, jog angliško valgiaraščio nereikia.
Prancūzės ir anglo duktė puikiai pažino abiejų šalių kultūrą, studijavo viduramžių kalbas, dirbo mokytoja. Rašyti pradėjo tuo pat metu kaip skaityti – visai maža. Pirmoji knyga „The Evil Seed“ („Velnio sėkla“) pasirodė 1989–aisiais. Po dešimtmečio buvo išleistas garsusis romanas „Šokoladas“, kuriame susipina pačios Joanne, vaikystę praleidusios senelių saldumynų parduotuvėje, patyrimai, prisiminimai ir magija – rašytojos močiutė užsiėmė burtais, netradiciniu gydymu.
Daug keliaujate reklamuodama savo knygas, kuri šalis arčiausiai širdies?
Mano knygos išleistos daugiau nei penkiasdešimtyje šalių, todėl tenka labai daug važinėti. Gal geriausia Italijoje?.. Smagu ir Vilniuje. Mano kūrybos gerbėjai čia, kaip ir daugumoje lankomų šalių, labai nuoširdūs ir entuziastingi.
Gal sunkiausia Jungtinėse Valstijose, nes atstumai dideli, juos įveikti reikia daug laiko. Ten be mėnesio neapsisuksi. Vargina ir laiko skirtumai. Nors apskritai keliauti man patinka – visur pamatau kitokių žmonių, išgirstu skirtingų klausimų.
Juk nesiteirautumėte karvės, kodėl didkepsnis iškeptas būtent taip. Ji – tik mėsa. Tad ir indėlis ruošiant kepsnį atitinkamas. Toks pat rašytojo ir filmo santykis.
Nesakykit, galvą guldau, kad visur klausia apie „Šokoladą“... Kiek kartų tą filmą matėte?
Kad neskaičiavau... Kai filmas buvo pristatomas ir jį visur reikėjo reklamuoti, tikrai kiekvienąkart visko nežiūrėjau. Juk aktoriai prieš premjerą kaskart žingsniuoja raudonu kilimu, susėda salėje ir filmui prasidėjus eina vakarienės. Grįžta jau į pabaigą. Tą patį reklamuojant „Šokoladą“ dariau ir aš.
Filmas nominuotas net penkiems „Oskarams“. Jis atitiko jūsų lūkesčius? Tokius vaizdus regėjote rašydama knygą?
Manau, romanas ir filmas – skirtingi, bet galiu pasakyti, jog iš esmės kino kūrėjų darbu esu patenkinta. Jame tiko būtent Prancūzijos vaizdai ir pagrindinę veikėją geriausiai galėjo suvaidinti būtent Juliette Binoche. Džiaugiuosi, kad pasirinko ją, nes iki tol Vianne Rocher vaidmeniui buvo siūlyta Whoopi Goldberg arba kokia nors aukšta liekna blondinė, veiksmas turėjo vykti Amerikoje.
Susidraugavau su Juliette Binoche, Johnny Deppu, kitais aktoriais. Jie mielai mane priėmė, norėjo, kad tarčiau žodį ir kuriant, ir reklamuojant filmą.
Sakėte savo nuomonę renkantis aktorius?
Baikit! Rašytojo darbas jau atliktas – knyga išleista. Aktoriai tik gali klausti patarimo. O daugiau... Juk nesiteirautumėte karvės, kodėl didkepsnis iškeptas būtent taip. Ji – tik mėsa. Tad ir indėlis ruošiant kepsnį atitinkamas. Toks pat rašytojo ir filmo santykis.
Kiek jūsų knygos biografinės?
Istorijos jose pramanytos, bet kiekvienoje yra šio to ir iš mano gyvenimo. Penkiolika metų dirbau mokytoja konservatyvioje berniukų mokykloje, kur moterys buvome tik dvi – aš ir kita mokytoja. Tad rašydama knygą „Džentelmenai ir žaidėjai“ linksminausi šaržuodama ten sutiktus kolegas. Vieną visi iškart pažino, nes pamiršau pakeisti jo šuns vardą.
Rašydama „Runų ženklus“ panaudojau vaikystės patirtis – augau krašte, kuriame kadaise išsilaipino vikingai. Pažinau jų mitologiją, folklorą. Specialiai šios temos nebūčiau nagrinėjusi – iš prigimties esu tingoka.
Kaip kuriate: dirbate prie vieno romano ar tuo pačiu metu mintyse nešiojatės kelis?
Aš renku istorijas, jas užrašau. Na, o rašyti vienu metu galiu nebent dvi knygas.
Kur ir kada rašote? Jūsų interneto svetainėje skaičiau, jog labiausiai kūrybingumą skatina tuščias namas ir „nepertraukiamas arbatos su sausainiais tiekimas“.
Niekada nebūna taip, kad visus šiuos dalykus turėčiau vienu metu. Jei laukčiau, kol namai visiškai ištuštėtų, juose likčiau tik su puodeliu arbatos ir saldumynais, nieko nepadaryčiau. Įpratau dirbti visur – net ir keliaudama lėktuvais, viešbučio kambariuose. Visuomet su savimi nešiojuosi kompiuterį.
Teigiate, jog geriausia kurti tada, kai rašymas teikia džiaugsmo. Ar visada įkvėpimas sutampa su leidyklų terminais?
Nežinau, kas yra baisusis terminas „deadline“ (knygos atidavimo diena – red. past.). Kai sudarėme sutartį su leidėju, išsyk pasakiau: gausite iš manęs kokybišką kūrinį, jei niekuomet nesakysite, kada tiksliai ką turiu jums atiduoti, o jei užsiminsite apie terminus, susirasiu kitą leidyklą. Niekada to neprireikė.
Bet jau žinomas terminas, kada išeis naujoji jūsų knyga, – šis balandis.
Taip, „Berniukas mėlynomis akimis“ Didžiojoje Britanijoje pasirodys balandį. Paskui knyga bus pristatoma įvairiose šalyse – vėl keliausiu ją reklamuodama. Leidykla „Versus aureus“ ją išleis ir lietuvių kalba.
Kuri jūsų knyga pačiai mieliausia?
Gal „Penki ketvirčiai apelsino“. Vien dėl pagrindinės veikėjos Frambroise. Kurti jos paveikslą buvo vienas džiaugsmas. Ji – jausminga, gili, niekada neprarandanti savasties.
Maždaug kiek laiko skiriate vienam romanui?
Kiekvienam kitaip. „Šokoladą“ parašiau per keturis mėnesius. „Džentelmenams ir žaidėjams“ prireikė septynerių metų, „Runų ženklams“ – apie dvidešimt. Tiek laiko praėjo nuo tada, kai pradėjau šia tema domėtis. Ši knyga buvo iš tų, kurią pradedi, net įpusėji, paskui keleriems metams palieki. O kai kurių romanų negaliu padėti, kol nebaigiu. Turiu iškart plėtoti siužetą, negaliu laukti. Beje, turėsiu parašyti „Runų ženklų“ tęsinį – duktė Anoucha tikrai neleis sustoti.
Jūsų romanuose daug dėmesio skiriama skonio pojūčiams, valgiui, gėrimams. Su kulinare Fran Warde išleidote receptų knygas „Prancūzų virtuvė“ ir „Prancūziškas turgus“. Kiek gastronomija jums pačiai svarbi? Daug gaminate? Ką mėgstate?
Labiausiai mėgstu tuos patiekalus, kurių kas nors kitas pagamina man. Ruošiu valgį tiek, kiek ir bet kuris kitas žmogus. Tikrai nemėgstu įmantrybių, nes neturiu kada valandų valandas stovėti virtuvėje. Manau, to ir nereikia. Tai, kad geriausiems valgiams paruošti reikia daug įgūdžių ir laiko, tėra mitas. Svarbu, kad kulinarija nevargintų ir teiktų džiaugsmo.
Gaminu daugiau prancūzišką maistą nei britišką. Tiesą sakant, tradicinė britų virtuvė beveik nebeegzistuoja. Ji tokia senamadiška, kad patys anglai mieliau kerta kiniškus, indiškus, tailandietiškus patiekalus.
Duktė mano, kad esu kieta mamulė, su kuria ji keliauja po Kiniją, gali bendrauti su dievinama rašytoja Joanne K. Rowling.
Receptų knygos taip pat mėgstamos kaip jūsų romanai?
Kaip kurios. Šias knygas perka skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, anglai kulinarinės literatūros įsigyja tik tam, kad pasidėtų virtuvėje. Paprastai šiose knygose būna labai sudėtingi receptai, kuriems reikia neįprastų produktų. O žmonės šiais laikais užsiėmę, skuba, neturi laiko knistis po retų prieskonių lentynas, ieškoti ypatingų keptuvių ar kokios nors rūšies miltų.
Mano receptų knygos paprastos. Stengiuosi ne tik pamokyti gaminti, bet ir paaiškinti, jog valgio ruošimas visai paprastas užsiėmimas.
Jūsų knygose apstu ilgesio, magijos, mistikos, o moterys – truputį raganos. Pati tarp savo pomėgių nurodote raganavimą. Gal rimtai užsiimate burtais?
Tai perskaitėte mano interneto svetainėje? Netikėkite viskuo, kas ten surašyta (juokiasi). Žmonės manęs vis klausia, kokie mano pomėgiai. Tad atsakymus keičiu pagal nuotaiką, kad nebūtų nuobodu. Na, o jei rimtai, domiuosi folkloru, liaudies tradicijomis, tikėjimais, legendomis. Visa tai žmonių gyvenimams turi kur kas didesnę įtaką, nei jie mano. Ir kažkiek susiję su anapusybe. Tai visada įdomu.
Daug skaitote? Kokių knygų niekada nepaimtumėte į rankas, o kokias mėgstate?
Bet koks autorius, kuris neskaito, sunkiai rastų kalbą su savo skaitytojais. Nėra knygų, kurių negalėčiau paimti į rankas. Bet buvo tokių, kurias paėmusi pasigailėjau. Kartais patinka vienoks, kartais – kitoks žanras. Savo malonumui skaitau fantastiką, detektyvus, siaubo literatūrą. Taip pat – daug vaikiškų knygų, nes visuomet domėjausi, ką skaito mano duktė.
Ar vis dar grojate bosine gitara su savo grupe?
Taip! Pergrojame patinkančias dainas, kurių daugumą priskirčiau roko žanrui. Taip pat esame sukūrę roko miuziklą, kurį dabar mėginame įrašyti, išleisti kompaktinę plokštelę. Groti susirenkame šeštadienio vakarais – valgome meksikietišką maistą, susimaišome po kelias „Margaritas“ ir imamės muzikos. Aš groju su šia grupe nuo šešiolikos.
Manau, dažnam rašytojui norisi (o kai kurie paslapčia tą ir daro) muzikuoti su grupe. Juk mūsų darbas – vienišių, tad pasiilgstame kolektyvinės kūrybos. Bendras darbas su redaktoriumi jau atidavus knygą leidyklai tam neprilygsta.
Kokia esate mama, žmona?
Čia reikėtų klausti Anouchos ir mano vyro Kevino. Duktė mano, kad esu kieta mamulė, su kuria ji keliauja po Kiniją, gali bendrauti su dievinama rašytoja Joanne K. Rowling (populiariųjų knygų apie Harį Poterį autorė – red. past.). Labai stengiuosi būti gera savo artimiausiems.
Ką veikia jūsų vyras?
Dirba man. Jis mano draugas, vadybininkas, apsaugininkas. Kevinas tiesiog sudaro sąlygas man gyventi ir dirbti taip, kaip tą darau dabar.
