Berlyne gyvenanti fotografė ir nepriklausoma filmų kūrėja „Scanoramoje“ pristatė savo kontroversišką dokumentinę juostą „Gėdos namai“, kurioje pasakojama apie pogrindinį transseksualų klubą ir jame vykstančias linksmybes. Pačiai autorei visa tai puikiai žinoma: ji daug metų buvo šio klubo viešnia. Aišku, niūrioji transseksualų gyvenimo pusė Johannai Jackie Baier pažįstama ne mažiau už linksmąją: pasiryžusi tapti moterimi, ji prarado darbą ir visus draugus, nuo jos nusigręžė šeima, sukrėstas vidinis „aš“ privertė žemę siūbuoti po kojomis... Vis dėlto ji nedvejoja – nusprendusi pasikeisti lytį, pasielgė teisingai. Savo kūriniais Jackie trokšta perduoti pasauliui tik vieną žinią: kad tokių kaip ji egzistuoja. Kad jie irgi yra žmonės. „Mane sukūrė tas pats Dievas, – gurkštelėjusi arbatos viešbučio kavinėje, Jackie filosofiškai kilsteli antakius, bet čia pat šelmiškai nusijuokia: – Tik man gimstant jis, matyt, buvo trumpam išėjęs...“
Dabar jūsų pase įrašyti du moteriški vardai. O kokį vardą davė tėvai, kai gimėte?
Atleiskite, bet to neatskleisiu, – galiu tik pasakyti, kad jis nedaug tepasikeitė. Aš gimiau Kylyje, uostamiestyje prie Baltijos jūros. Tėtis buvo liuteronų bažnyčios pastorius, tad mes nuolat kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Mokyklą lankiau Hamburge, ten pradėjau ir studijuoti. Studijavau ilgai: meno istoriją, filosofiją, sociologiją, literatūrą... Tik nežinau, ar tapau protingesnė (juokiasi). Baigusi literatūros magistro studijas, pradėjau fotografuoti ir dirbti kino versle: kūriau dokumentinius filmus, dirbau prie televizijos projektų. Sukūriau porą filmų vokiečių televizijos kanalui ZDF, kuris nesikrato avangardinių kūrinių, – juose pasakojau apie Vokietijos praeitį, nacių laikus.
Nevengiate kontroversiškų temų?
Nevengiu. Devintajame dešimtmetyje pasakyti, kad Vokietija tebeturi nacizmo bruožų, buvo gana drąsu. Taip prasidėjo mano televizinė karjera: ji puikiai sekėsi, bet staiga nutrūko, kai nusprendžiau tapti moterimi. Telefonas tuomet staiga nutilo – ir tylėjo daugiau kaip metus.
Kas būtent nutiko?
Vienu momentu suvokiau, kad man ne viskas gerai. Nesupratau tiksliai – kas, bet supratau, kad nebegaliu toliau gyventi apsimesdama vyru. 1994-aisiais pradėjau lankytis pas ginekologą ir vartoti hormonus. Norėjau būti sąžininga, todėl nuėjau pas prodiuserių kompanijos vadovus ir pasakiau, kas vyksta.
Tačiau lyties keitimas juk nepakeitė jūsų talento?
Aš irgi taip maniau... Bet jų nuomonė buvo kitokia. Jie nenorėjo turėti rūpesčių. Buvo įsitikinę, kad kai aš virtau moterimi, kuris nors iš garso inžinierių pareikš, jog nebenori su manimi dirbti. Jie įsivaizdavo, kad virsiu kažkokios rūšies transvestitu, tad apie mano, kaip režisieriaus, autoritetą nebegalės būti nė kalbos. Taigi daugiau kaip penkiolika metų pradirbus televizijos ir kino pramonėje teko trauktis į pogrindį. Iki tol kūriau populiariausias laidas, žiūrimiausias muilo operas, visus darbus atlikau laiku, pasiekiau aukštus reitingus – aš buvau puiki darbuotoja. Uždirbau tikrai daug. Maniau, jokio skirtumo, kas esi – berniukas, mergaitė ar kažkas per vidurį, jei tik puikiai atlieki savo darbą... Pasirodo, ne.
Leiskite paklausti: ar prieš tai, kai panorote tapti moterimi, buvote gėjus, kurio lytinė orientacija aplinkiniams buvo žinoma?
Ne. Aš buvau nesusipratėlis, bandantis slėptis už moterų nugarų... Artimai bendravau su moterimis, nors slapta, žinoma, turėjau ir meilužių vyrų. Jaučiausi niekuo neužtikrinta. Aplink siautė AIDS, buvo objektyvių priežasčių baimintis, todėl garsiai visiems – ir sau – kartojau: ne, aš nesu homoseksualus.
Gal jūsų darbdaviai nebūtų įstengę priimti net šio fakto?..
Dešimtajame dešimtmetyje Vokietijos visuomenė ėmė toleruoti gėjus. Bet vyro virtimas moterimi – visai kas kita. Jei būčiau pradėjusi dirbti kompanijoje jau būdama moteris, tikriausiai nebūtų atsiradę jokių bėdų. Tačiau žinojimas, kad šis žmogus, vaikštantis su moteriškais drabužiais, anksčiau buvo vyras, daugeliui nepakeliamas.
Kada oficialiai tapote moterimi?
1997-aisiais. Tuomet tai buvo gana sudėtinga, o šiandien visai paprasta: nueini į teismą, po pusmečio gauni naujus dokumentus, ir tiek. Tačiau dauguma tokių žmonių nesiryžta operacijoms.
Jūs ryžotės?
Taip, aš nuėjau tą kelią iki galo.
Turėjo būti nepigu?
Nepigu, bet draudimas dalį sumokėjo. Vartojant hormonus, kūnas pasikeitė gana greitai. Krūtys užaugo būtent nuo jų – aš nesidariau plastinės krūtų didinimo operacijos. Ginekologas pasakė, kad nuo hormonų paprastai užauga triskart mažesnės krūtys, nei vidutiniškai buvo giminės moterų. Visa laimė, kad mano mamos krūtinė buvo išties įspūdinga, – taigi man visiškai pakanka ir trečdalio (juokiasi). Operacija truko nelabai ilgai – devynias ar dešimt valandų. Tačiau apsiprasti su tuo teko gerokai ilgiau.
Ką tuo metu jautėte? Kaip pasikeitė jūsų požiūris?
Tapti moterimi – ne tik pakeisti išvaizdą ar drabužius. Požiūris irgi keičiasi, todėl neįmanoma lyg niekur nieko grįžti prie darbų, kuriuos atlikdavai būdamas vyras. Juk požiūrį apibrėžia daugelis dalykų: kokios lyties ir tautybės esi, kuriam socialiniam sluoksniui priklausai, koks tavo kultūrinis mentalitetas ir taip toliau. Kai viena esminė dalis – lytis – pasikeičia, sistema tarsi sugriūva. Reikia laiko jai atkurti. Tuo metu jaučiausi taip, tarsi išvis nebūčiau turėjusi požiūrio. Keisčiausiai tai atsispindi tuometėse mano darytose nuotraukose: jos nefokusuotos, tarsi išplaukusios... Aš nebemačiau aiškių kontūrų. Nieko keista – juk nuo gimimo buvau auginama kaip vyras, jauniausias sūnus iš šešių, privalantis būti mandagus ir neišsišokti. Mama į mane dėjo daug vilčių, nes jų nesugebėjo pateisinti tėvas. Sulaukusi brandaus amžiaus suprato, kad man „kažkas ne taip“. Tačiau ji sirgo, ir mudu nebegalėjome apie tai pasikalbėti. Man ta situacija buvo be galo sunki. Bet, manau, mama suprato, kad jos sūnus nebėra sūnus. Ir tyliai su tuo susitaikė.
Ar pykstate ant žmonių, kurie neįstengia jūsų toleruoti?
Pykstu? Ne. Jie mane gali suerzinti, nuvilti, bet ant jų nepykstu. Pavyzdžiui, turėjau draugę, su ja ilgai palaikėme artimus santykius. Kai pasakiau, kad ketinu tapti moterimi, ji niekaip neįstengė to priimti, – pareiškė, jog tai yra mirtina nuodėmė. Net juokas suėmė: moteris, dvidešimt metų nebuvusi bažnyčioje, man kalba apie mirtinas nuodėmes!.. „Aš nesu lesbietė, aš tave mylėjau kaip vyrą“, – išrėkė. Ir daugiau su manimi nesikalbėjo.
O asmeninis jūsų gyvenimas?.. Bent jis pagerėjo?
Žiūrint, kuriuo požiūriu. Praradau ankstesnius draugus, gerai mokamą darbą. Bet turiu artimą žmogų, su juo gyvenu ir turiu pas ką grįžti. Radau naujų draugų, įdomių žmonių, kurių nebūčiau sutikusi aname gyvenime. Pakeičiau miestą, gyvenamąją vietą, darbą – viską. Dabar gyvenu Berlyne. Vis dar bendrauju su kai kuriais giminaičiais – jie sugebėjo mane priimti tokią, kokia esu. Vyriausias brolis mane toleruoja, nenusigręžė ir dvi seserys. Jos abi atėjo į „Gėdos namų“ premjerą „Berlinalėje“ – tai jau labai daug reiškia.
Jūsų filmo pavadinimas tarsi signalizuoja, kad pasakojate apie kažką gėdingo...
Tai labiau juokas iš savęs. Kai visi aplink kartoja: „Tu turėtum gėdytis“, galiausiai imi juoktis ir pritarti: „O taip, man labai gėda!“ Filme pasakoju apie Berlyne įsikūrusį transseksualų klubą, kuris iš tiesų vadinasi „Gėdos namai“. Vakarėliai jame vyksta kartą per savaitę jau daugiau kaip dešimt metų. Pati seniai ieškojau vietos, kur galėčiau nueiti pasilinksminti nekeldama jokių klausimų aplinkiniams. Gėjai nenori priimti transseksualų, įprastos orientacijos žmonės – irgi, tad transseksualiai moteriai tai – palankiausia vieta. Filme pasakoju apie diskotekas, narkotikus, kitokios lytinės orientacijos žmones... Apie Chantal, klubo savininkę, prie durų pasitinkančią kiekvieną atėjusį svečią. Chantal, be abejo, yra transseksualė, tiksliau – gėjus po krūtų didinimo operacijos. Man ji buvo įdomi ir dėl to, kad prieš įkurdama klubą septyniolika metų dirbo prostitute Berlyno gatvėse. Chantal išėjo iš namų būdama vaikas, gyveno vargetų neteisėtai užimtuose būstuose, pradėjo verstis prostitucija. Tai jau visai nelinksma: ji buvo nebe mažas berniukas, kuris laisvalaikiu mėgsta užsisegti sijonėlį. Prisipažįstu: man irgi yra tekę tai daryti. Kai nebūdavo iš ko mokėti nuomos, parduodavau savo kūną, tačiau niekada nedariau to gatvėje. Chantal patyrė daugiau vargo, bet vis tiek sugebėjo pakilti ir net pradėti verslą. Todėl ji verta pagarbos. Filmą jau pristačiau Izraelyje, Prancūzijoje, Danijoje. Žiūrovų reakcija buvo gera – daugumai jis patiko.
Girdėjau, kitas jūsų kuriamas filmas susijęs su Lietuva?
Filme „Julija“ pasakoju apie jauną transseksualę iš Lietuvos, Berlyno gatvės prostitutę. Ji kilusi iš Klaipėdos, studijavo dailę, dabar jai 29-eri. Norėjo būti mergaitė, o gimtajame mieste tai pasirodė neįmanoma, tad atvyko į Berlyną. Dideliame mieste viskas vyksta kur kas greičiau, o jei įsipainioja narkotikai, ritmas dar labiau pagreitėja... Julija neturi namų, neturi žmonių, kuriais galėtų pasikliauti. Bet tokį gyvenimą ji pasirinko ir kitokio nenori. Ji gyvena su kažkokiu Džonu ar kitu – visada atsiranda pagyvenusių vyrų, norinčių savo lovoje matyti jauną kūną. Jie renkasi jaunus ir žavius transseksualus, o kai jų nebenori, tiesiog išmeta į gatvę. Mūsų interviu metu Julija ištarė genialią frazę: „Dievas mane sukūrė, bet man gimstant tikriausiai buvo trumpam išėjęs“ (juokiasi). Tai turbūt geriausias apibrėžimas, kuriuo galime save apibūdinti. Kuriu filmą jau seniai – šešerius metus, ir vis pritrūksta lėšų baigti. „Gėdos namai“ man irgi buvo ekonominė katastrofa, nes neturėjo jokio biudžeto – juostą finansavau iš savo kišenės, tad dabar toji kišenė tuščia. Tikiuosi, „Julija“ gaus bent minimalų finansavimą.
Jei lietuviai transseksualai ieško prieglobsčio Vokietijoje, taikydamiesi net su prostitučių dalia, vadinasi, jūsų šalis – kur kas laisvesnė, demokratiškesnė ir tolerantiškesnė negu Lietuva?
Abi šios šalys yra demokratiškos. Bet transseksualumo toleravimas niekaip nesusijęs su demokratija. Tarkime, kad ir Tailandas: demokratija nėra tailandiečių stiprioji pusė, bet jie mielai toleruoja kathoey žmones – taip jie vadina transseksualus. Ten daugybė vyrų gyvena kaip moterys ir nebūtinai dirba sekso versle. Daugumoje Tailando vietų net tualetai skirti trims lytims: vyriškajai, moteriškajai ir vidurinei. Dėl lyčių ten nekyla jokių problemų. O Vokietijoje visko pasitaiko. Sykį turėjau gultis į ligoninę dėl stuburo skausmų – reikėjo operuoti pasislinkusį diską. Nesu turtinga, todėl teko gulėti vienoje palatoje su dviem moterimis. Labai bijojau: jeigu jos sužinos, kas aš, turbūt išvys lauk?.. Bet moterys nieko nesakė. Gal nieko įtartino nepastebėjo, o gal tiesiog turėjo kitų rūpesčių (šypsosi).
Ar bent retomis akimirkomis ilgitės ko nors iš buvusio gyvenimo?
Pripažįstu, jog anas gyvenimas buvo lengvesnis. Tuomet nekėliau tiek klausimų aplinkiniams, kiek keliu dabar. Kartais net bijau šypsotis, nes nežinau, ar kritiškai akiai tai pasirodys ganėtinai moteriška... Bet jei būčiau norėjusi, būčiau likusi vyru. Manau, pasirinkau teisingai.
Ar kada nors norėjote turėti vaikų?
Kai buvau vyras, nenorėjau – tai mane būtų susieję su vaidmeniu, kurio negalėčiau atlikti. Juk vaikui vis tiek būtum tėvas, kad ir kas nutiktų, – negalėtum jam staiga pasakyti, kad virtai motina. Žinoma, vaikas gali turėti dvi motinas, bet kaip jam pasakyti, kad viena kažkada buvo vyras?.. Net man tai skamba keistai. Matyt, tam tikrais klausimais esu konservatyvi (juokiasi). Taigi nenorėjau vaikų kaip vyras, o tapus moterimi tai, deja, nebeįmanoma.
Kokia svarbiausia žinia, kurią per kūrybą norite perduoti pasauliui? Ką jūs norite pasakyti?
Noriu pasakyti, kad mes esame. Kad mes – irgi žmonės. Mes – tai visi transseksualai, visi, kurie netelpa į žodį „dauguma“, netelpa į frazę „įprasta lytinė orientacija“. Jie vis tiek yra. Žmonės tiesiog yra nevienodi, tad savo kūrinius skiriu tiems, kurie nepriklauso pagrindinei srovei.
