Praėjusios savaitės pradžioje Jolanta Leonavičiūtė autobusu pajudėjo link Prancūzijos. Su 20 žmonių komanda ir 2 vadovais jie sustojo vienoje Čekijos stovyklaviečių, tuomet – Šveicarijos, ir galiausiai pasiekė kelionės tikslą – Šamoni miestelį Prancūzijoje, šalia Monblano kalno.
Jolanta dėl kalnų pametusi galvą yra jau seniai – vienos jos mėgstamiausių atostogų – slidinėjimas. Tačiau šįkart ji kalnus nori pažinti iš kitos pusės – kopdama į juos.
„Apie Monblano viršukalnę galvojau jau trejus metus. Vis apie tai pasvajodavau, bet prie šio noro reikėjo pribręsti, pajusti, kad atėjo tinkamas momentas. Jis atėjo tik šiemet. Todėl jau žiemą pradėjau ieškoti tokias keliones organizuojančių žmonių, prie kurių galėčiau prisijungti. Ir štai, aš jau čia“, – 15min šypsodamasi pasakojo Jolanta.
Pirmą kartą kopti į kalnus ji pasiryžo dar ir visiškai viena – sako, draugai nedrįso. „Visus bendražygius matau pirmą kartą. Tačiau mes visi labai susibendravome, palaikome vienas kitą, padedame. Dar įdomiau, kai dabar pažįstamų ratas pasidarė platesnis. Mano grupę sudaro 10 žmonių, visi kartu gaminamės valgyti. Ir iš tikrųjų palapinėse miegoti man patinka! Ypač kalnuose... Žodžiais sunku nupasakoti, koks nuostabus jausmas, kai pabundi ir pro palapinę matai tą gamtos grožį“, – pasakojo ji.
Pirmieji sunkūs išbandymai
Apsipratę naujoje vietoje grupė entuziastų pasirengė kopti į šalimais esantį mažesnį kalną ir pasižiūrėti, kaipgi jie jaučiasi kelių kilometrų aukštyje.
„Nesitikėjau, kad trijų dienų aklimatizacijos žygis bus toks sunkus. Priešais Monblaną esančio kalno aukštis, į kurį kopėme, siekė apie 3 km. Visgi mano sportinė veikla, fitnesas, čia mažai gelbėjo. Pirmą dieną stačiais šlaitais ėjome 5 valandas. Fiziškai labai sunku – ir kuprinė, sverianti 15 kg, ir saulė kaitinanti, ir deguonies trūkumas... Tą dieną keikiausi kas keletą žingsnių. Galiausiai sustojus ir įsikūrus palapinėje visas kūnas drebėjo, skaudėjo raumenis... Minčių pasiduoti nebuvo, bet tikrai maniau, kad esu viena silpniausių iš grupės ir vadovas pasakys, kad geriau jau aš nekopčiau. Tačiau likau nustebusi, organizmas kitą dieną jau prisitaikė. Atsirado kažkoks antras kvėpavimas“, – šypsojosi J.Leonavičiūtė.
Vis labiau susipažindama su kalnais, praleidusi keletą dienų, Jolanta sako liko pakerėta supančių vaizdų. „Šioje kelionėje nutiko daug dalykų, kuriuos darau pirmą kartą gyvenime: maudausi lediniame kalnų ežere, miegu palapinėje kalnų viršukalnėje, kai aplink ganosi avys... Mane taip viskas žavi! Prideda tiek daug pozityvios energijos. Turbūt tai yra didžiausias pliusas“, – džiaugėsi ji.
Žinoma, J.Leonavičiūtė pripažįsta, ši jos svajonė – itin rizikinga, juk kopti į tokį aukštą ir sudėtingą kalną ji bandys pirmą kartą.
„Kopime man viskas nauja. O, be to, juk yra tiek daug situacijų, kurių negali numatyti. Laimės dalykas, ar įkopsi į viršukalnę, juk pakeliui gali visko nutikti. Gali būti fiziškai puikiai pasiruošęs, turėti daug praktikos, bet jei organizmas blogai reaguos į deguonies stygių, tai ir liksi apačioje.
Artėjant išvykimui į šią kelionę man buvo tikrai baisu, jaudulys vis didėjo. Bet turbūt ne dėl savęs, o dėl to, kad norisi sugrįžti pas artimus žmones. Nors žinot, jei visada bijosi ir galvosi, kad nutiks kažkas blogo, tai tada iš namų neišeisi. Visur yra rizikos, bet manau, kad man šįkart pavyks“, – tikino Jolanta.
Pasak jos, jei ir nepasiektų didžiojo kalno viršūnės, ji per daug nenuliūstų. Jau ir taip iš šios kelionės pasisėmė puikios nuotaikos ir gavo daug naudingų pamokų.
„Aišku, Monblano viršukalnė yra tikslas. Tačiau aš lipsiu ten su ta mintimi, kad jei kalnas mane prisileis, labai džiaugsiuosi, jei ne – nieko baisaus. Aš neturiu minties nugalėti kalno“, – 15min sakė J.Leonavičiūtė.
Fitneso trenerės didysis žygis prasidėjo sekmadienį ir turėtų baigtis už kelių dienų. „Sekmadienį pradėsime kilti link Monblano viršukalnės. Jeigu orai leis, mūsų šturmo naktis bus 25-osios dienos rytas. Kol kas, pagal prognozes, oras turėtų būti geras. Tačiau tai – sėkmės dalykas“, – dar prieš kopimą 15min teigė Jolanta.