Pokalbyje su aktoriumi Audriumi Bružu J.Nainys atskleidė, jog sekėsi jam tikrai ne visada, jo gyvenime būta kur kas daugiau nesėkmių nei sėkmių.
„Aš vaikystėje labai savimi nepasitikėjau, buvau labai bailus vaikas. Kai man darželyje reikėdavo sakyti eilėraštį, mama visada nuleisdavo galvą galvodama, kad vis tiek Jonukas nepasakys. Arba labai juokdavausi, arba apsiverkdavau ir pabėgdavau, arba mane surakindavo ir negalėdavau nė vieno žodžio pasakyti.“
Šią baimę Jonas turėjo ir mokykloje, iki pat 12-os klasės pabaigos. Viskas pradėjo keistis, kai jis po mokyklos įstojo į filosofiją ir kaip pats sako, tada prasidėjo jo virtimas iš ančiuko į gulbiną.
„Dėl tos didelės viešo kalbėjimo baimės atsirado noras tą pakeisti. Supratau, kad jeigu tu nori ką nors gyvenime pasiekti, turi prieš kitus apsiginti, turi mokėti save išreikšti žodžiu. Todėl, kai įstojau į filosofiją daug skaičiau, specialiai keldavau ranką ir eidavau viešai kalbėti prieš nepažįstamus žmones.“
Po studijų sekė darbas radijuje, „Radistų“ era, darbas televizijoje ir daugelis kitų projektų. Šiandien J.Nainys pamažu žengia į pasaulinę muzikos rinką ir sako, jog jaučiasi dviem kojomis stovintis ant žemės.
„Aš sąmoningai atsisakiau nebebūti telike, nes supratau, kad tai nėra laimė. Nors iki tol mes su Rolandu galvodavom, kad jeigu mus paims į teliką – viskas, būsim laimingiausi žmonės ir daugiau nieko nebereikės. Mano noras visada buvo kurti muziką, buvimas ant scenos ir grojimas yra didžiausia mano aistra. Bet dabar aš viską vėl pradedu nuo nulio.“
Visą interviu su J. Nainiu žiūrėkite:
