Kai su reportažais į televizijos studiją grįždavai iš Maskvos, Amsterdamo ar Los Andželo, tavo bendraamžės jau stumdė vežimėlius. Apie ką mąstydavai praeidama pro jas?
Nieko. Nes paprasčiausiai jų nepastebėdavau. Perėjau tokį etapą, kada motinos su vaikais man tarsi neegzistavo. Nebuvau iš tų, kurioms kiekvienas sutiktas mažas žmogutis žadina motinystės instinktus. Tiesa, pati nuo mažens svajojau: kai tik sulauksiu tinkamo laiko, būtinai norėsiu turėti vaikų – ne vieną ir gal net ne du... Tačiau visada atrodė, kad tas laikas labai labai toli – dar už kalnų. Be to, manęs niekada nesupo itin šeimyniškų draugų ar pažįstamų aplinka, dauguma bendrakursių tik dabar pradeda galvoti apie šeimą. Iš visų artimųjų gal tiktai brolis Matas (esam dvyniai) būtų išimtis, nes jo dukrelei Saulei esu krikšto mama. O Indija į mano pasaulį atėjo, matyt, pačiu laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Nuo savo dukros niekada psichologiškai nepavargstu: ar sukčiausi su ja namuose, ar abi siurbtume pušynų orą, ar kartu keliautume į miesto centrą, ar apsikrovusi vadovėliais ruoščiau italų kalbos namų darbus, ar telefonu plepėčiau su draugėmis – niekada vaikas netampa kliuviniu. Mudvi taip „susikvėpavome“, kad buvimas drauge dvidešimt keturias valandas per parą tikrai neslegia. Motiniškas rūpestis ir intuicija įpareigoja dukrą saugoti ypatingai, tad vengiu, kad ji patektų į žiniasklaidą, kad jos nuotraukos plistų interneto tinklalapiuose.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
