– Švenčiate 85-metį. Ar esate patenkintas nugyventais metais? Jei turėtumėte galimybę atsukti laiką, ar ką nors keistumėte?
– Jei atsukčiau, gal ir pakeisčiau, tačiau to nebus, todėl apie tai paprasčiausiai nekyla minčių. Gyvenimas yra toks, koks yra, jo nepakeisi. Jei taip yra, vadinasi, taip ir turi būti. Lieka susitaikyti su tuo, kaip pasisuko gyvenimas ir kas tau skirta. Žinoma, gal aš būčiau norėjęs tapti Lietuvos prezidentu ar Europos karaliumi, tačiau tai neįmanoma. Esu patenkintas tuo, ką nuveikiau.
– Esate vaidinęs tiek kine, tiek teatre, Lietuvoje ir svečiose šalyse. Kurie žanrai, publika, bendradarbiai jums arčiausiai širdies?
Galite sakyti, kad D.Banionis yra pasenęs ir nieko nebesupranta, tačiau man apskritai šiuolaikinis menas yra nepriimtinas, – sakė jubiliejų švenčiantis aktorius.– Viską mėgstu be išimčių. Negalėčiau pasakyti, kad auditorijos smarkiai skiriasi – publika visur yra publika.
– Kiek esate sukūręs vaidmenų ir kuris iš jų jums pačiam patiko labiausiai?
– Man patiko vaidmenys gerų režisierių kūriniuose, pavyzdžiui, Juozo Miltinio ar Vytauto Žalakevičiaus. Iš 70-ies mano filmų tik kokie 20 yra geri, o kitų 50-ies nei žmonės žino, nei aš pats juos atsimenu.
– Bandėte ir režisuoti, tačiau esate sakęs, kad tai ne jums. Kodėl?
– Ne, man tai netiko. Jei tuo metu režisūra būtų buvusi tokia kaip anksčiau, gal ir būčiau tapęs režisieriumi. Tačiau man šiuolaikinė režisūra nėra priimtina ir toks režisierius kaip šiandieniniai nenorėčiau būti.
– Kas jus gyvenime labiausiai įkvėpė, iš ko daugiausia mokėtės?
– Juozas Miltinis. Aš iš jo mokiausi ir juo žavėjausi. Visa jo patirtis, gyvenimas Paryžiuje, požiūris į gyvenimą bei meną, visi jo pasiekimai... Aš tokio lygio, koks buvo J.Miltinio, deja, per gyvenimą nepasiekiau.
– Kaip vertinate šiųmetę kultūros situaciją Lietuvoje?
– Prastai. Galite sakyti, kad D.Banionis yra pasenęs ir nieko nebesupranta, tačiau man apskritai šiuolaikinis menas yra nepriimtinas. Aš tiesiog nepripažįstu šiandieninio„išmislo". Tačiau nieko sau padaryti negaliu, nes aš esu kitaip užaugęs, brendęs kitokioje aplinkoje ir aplinkybėse. Į meną ėjau kitokiu keliu, mokiausi iš klasikų. Šiandieninė kultūra man yra žemo lygio. Tačiau tai, kas vieniems yra žemo, kitiems galbūt aukšto lygio ir nieko čia nepakeisi.
– Kaip šventėte savo gimtadienį?
– Vienodai, kaip ir visada. Tiesiog sėdžiu namuose. Tiesa, buvau Seime, susitikau su ministru pirmininku, sulaukiau kultūros ministro apsilankymo. Vieni susitikimai.
– Artimiausi jūsų planai?...
– Jokie. Tokiame amžiuje nieko negalima planuoti. Reikia tiesiog gyventi pensininko gyvenimą ir ilsėtis.
D.Banionio įvertinimai:
1966 m. aktorius tapo tarptautinio kino festivalio Karlovy Varuose laureatu, nominacijoje „Geriausias vyriškas vaidmuo“.
1967 m. jis tapo TSRS valstybinės premijos laureatu (už filmą „Niekas nenorėjo mirti“).
1969 m. gavo Vokietijos Demokratines Respublikos valstybinę premiją už Gojos vaidmenį kino filme „Goja“ ir buvo apdovanotas Tarptautiniame Sofijos kino festivalyje premija už vaidmenį kino filme „Ne sezono metas“.
1973 m. aktoriui suteiktas LTSR liaudies artisto vardas.
1977 m. antrą kartą tapo TSRS valstybinės premijos laureatu (už filmą „Misterio Makinlio pabėgimas“).
1994 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
1999 m. aktorius apdovanotas Chanžonkovo vardo medaliu „Už žymų įnašą į kino meną“.
2002 m. D.Banioniui suteiktas Tarptautinės teatro akademijos akademiko vardas.
2004 m. jis apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.
2004 m. D.Banionis apdovanotas premija ir ordinu „Baltijos žvaigždė“.
