– Mados pasaulyje vis daugiau įvairesnės, ne tik „modeliškos“ išvaizdos žmonių. Kita vertus, mūsuose tokie pokyčiai vis dar sutinkami patyčiomis. Kas kuria pokyčius mados srityje Lietuvoje?
– Mano nuomone, Lietuvai sunku būti pokyčio madoje baze, nes pati rinka yra netvari, per maža, o sąmoningam pokyčiui reikia socialinės rinkos ir verslo sąmoningumo, išteklių ir lyderystės. Tarptautinių gigantų demonstruojami taip vadinami „pokyčiai“, tokie kaip sportinė apranga pilnesnėms figūroms, didžiųjų podiumų mados monstrų drabužius demostruojantys netradicinių formų ar lyties modeliai, yra vakarykštė diena. Patyčios dėl „kitoniškumo“ egzistavo ir egzistuos, nes žmonės su motinos pienu ir mokyklos suolu gauna „gynybinę programą“, kuri sako, kad tam, kad išliktum, turi būti kartu su minia. o minia galvoja taip, kaip jai įteigia sistema. Sistema vis dar teigia, kad bet koks „kitoks“ yra nesveika(s). Ir kad tik jauna(s) ir liekna(s), darbinga(s) ir heteroseksualus(-ė) yra vertybės. Ši programa suformuota tada, kai žmonijai reikėjo daugintis kuo greičiau tam, kad įgyvendintų savo fizinę užduotį dominuoti. Mano paminėta programa suveikė puikiai.
Prieš 12 tūkst. metų Žemėje buvo apie 5 mln. žmonių. Maždaug prieš 200 metų šis skaičius pasiekė 1 mlrd. Trečias žmonijos milijardas prisidėjo per paskutinius 30 metų, o ketvirtas ‒ per 15. Dabar turime apie 7,7 mlrd. gyventojų. Jei augimas išliks toks didelis, 2050 metais pasieksime apie 10 mlrd. Kas toliau? Arba katastrofa, arba gimimų kreivė pasuka žemyn taikiu būdu – visuomenės sensta ir pamažu traukiasi.
Mums nebereikia „dauginimosi“ programos. Todėl norisi ar ne – ji pamažu pasitraukia. Nepaisant pasaulio demografinio sprogimo, Lietuva nepatiria gyventojų pertekliaus problemos. Todėl čia gali dar ilgai laikytis „išgyvenimo ir dauginimosi“ programos, nors gimimų mažėja kaip ir daugumoje išsivysčiusių šalių.
Taigi, vienintelis pokytis Lietuvos kūrybinių industrijų scenoje, kuriuo galėčiau pasikliauti – kolektyvinis darbas, sukoncentruotas į Antropoceno epochos (sparčios , žemę veikiančios technologinės kaitos epocha, kai žmogus daro įtaką geologijai) iššūkius, tokius kaip tarša, gamtos išteklių nykimas, beprotiškas vartojimas, neuro išsekimas, klimato kaita.
– Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tvarumo problemą. Rūbų kalnus akcijų metų keičia lėtos mados principai. Kaip rūbus renkatės pati?
– Aš renkuosi savo kurtus „ilgai grojančio“ stiliaus ir kokybės drabužius. Nemėgstu greitai sunešiojamų rūbų. O pirkti po kelis to paties patikusio vienetus man labai sunku. Nors kojinių pasaulyje esu priversta taip elgtis. Kaip rašo mados ir tekstilės ekspertė Victoria Diaz, jei prabanga buvo gebėti nusipirkti ir apsirengti vieno ar kito prekės ženklo daiktą, tai dabar stebime dar nesenai prasidėjusį virsmą – naujoji prabanga yra nepirkti.
Lėta mada nėra tvarus atsakymas, nes ji tampa nepatogi patiems jos kūrėjams. Galbūt galima rasti būdą gaminti ilgaamžius produktus ir kartu teikti paslaugą: taisyti, valyti ir taip užtikrinti verslo tvarumą iš papildomų paslaugų, skirtų daikto gyvavimui užtikrinti. Lygiai kaip su rūkymu patalpoje, turime pripažinti, kad besaikis drabužių, interjero puošmenų, baldų, buitinės technikos vartojimas yra žalingas sveikatai.
– Jūsų vyras – kino prodiuseris Stasys Baltakis. Ar kūrėjų porai kritiką sakyti vienas kitam lengva?
– Kas daugiau išsakys nuoširdžiausią ir kartu sėkmės linkinčią kritiką, jeigu ne mes vienas kitam? Stasys yra labai talentingas, intelektualus, gražus ir įdomus žmogus. Man jo nuomonė be galo svarbi. Mudu klausomės vienas kito, daug bendraujame, dalinamės idėjomis, projektų eiga, rezultatais, padedame vienas kitam.
1. Pirmas prisiminimas. Namų kvapas. Prieskonių ir pudros kvapai.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Atsiprašau.
3. Gražiausias keiksmažodis. Šūdas.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Kūrybinė, jungianti jėga.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. KoAnn Vikoren Skrzyniarz, „Sustainable brands“ (JAV) įkūrėja; Lynda Grose (JK), tvarios mados dizainerė ir dėstytoja; Timo Rissanen, Niujorko „Parsons School of Design“ mados dizaino ir tvarumo profesorius. Visi šie žmonės mane domina dėl to, kad jie gilinasi į tvarumo klausimus ir turi įžvalgų, kaip galima būtų kurti transformaciją, kuri stabdytų taršą ir seną tekstilės-mados sistemą keistų naujesne tvaresnio vartojimo būsena.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Kiekvienas iš mūsų esame unikalus egzempliorius ir gyvenimas, kurį gyvename taip pat unikalus. Situacijos, kurias išgyvenu, į kurias patenku gali būti kažkuo panašios su romanų ar filmų herojų, tačiau ne identiškos. Tuo labiau nėra tokių, kuriuose „regiu daug savęs“.
Mano gyvenimas man žymiai įdomesnis, nei bet kuris sukurtas gyvenimo modelis, filmas.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Mano gyvenimas man žymiai įdomesnis, nei bet kuris sukurtas gyvenimo modelis, filmas.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Netrūksta. Viską, ko man trūksta, galiu sukurti pati. Negaliu tik sugalvoti (šiuo momentu), ką daryti, kai seno lauko skėčio sudūlėjusio audinio keitimas kainuoja 3 kartus daugiau pinigų, nei seno skėčio išmetimas ir naujo nupirkimas. Ilgalaikėje perspektyvoje milijonų buities šiukšlių perdirbimas arba jų palikta žala bus 30-100 kartų brangesnė. Man trūksta bendraminčių, su kuriais galėčiau daryti įtaką ir keisti šią nesąmoningą būseną į sveikesnę.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Gal dar sukursiu? Pavydas man nereikalingas. Bendradarbiauju su daug žmonių ir žinau, kad už bet kokio kūrinio ar nuveikto darbo slypi labai daug charakterio, kentėjimo, alinančio darbo. Jeigu nori ką nors sukurti, pasiruošk sunkiai kelionei. Kiekvienas kūrinys pareikalauja aukos, kad ir kaip lengvai gimęs jis mums galėtų atrodyti. Tad pavydėti gali tik visiškas kvailys, kuris pats gyvenime nėra nieko kūręs.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Man patiktų, kad žmonės pažiūrėtų komediją apie mano gyvenimą ir smagiai pasijuoktų. Įsivaizduoju energingą muziką, elektroninį, styginį ritminį balaganą, kuris būtų trumpas, ne daugiau kaip 10 minučių, su lyriniais intarpais kaip žydiškoje muzikoje.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Tokios nėra. Praeitis praeičiai, ateitis ateičiai. Yra tik čia ir dabar. Ir tai, ką galiu padaryti pati dėl ateities. Gręžiojimąsį į patirtį laikau neproduktyviu laiko švaistymu. Tai neliečia tų momentų, kai reikia grįžti tam, kad prisiminčiau, kas esu gimusi, kur tikroji mano esmė. Kartais man norisi atkurti pačią save, po patirties sluoksniais atkasti savastį, nuo kurios viskas prasidėjo, ir į ją vėl atsiremti kaip į pamatinę vertybę, įkvėpimo šaltinį.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Kelias per Neringą.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... vasaros vakarą.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... Kvepėjo obuoliais ir norėjosi verkti.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Tokio nežinau. Man atrodo, kad esu drąsi ir nebijau klausimų. Na, nebent, kai reikia užduoti juos sau ir apie save. Tokia analizė manęs netraukia. Bėgu nuo jos – slepiuosi kine, knygose, pramogose, darbe, moksle, kol vieną dieną patenku į situaciją, kai nebegaliu pabėgti. Tuomet tenka pasižiūrėti sau į akis...
16. Nė už ką negalėčiau... Galėčiau viską, bet daug ko nenoriu.
17. Jaučiuosi nuoga be... rūbų. Galiu nešioti akinius, galiu ir ne. Tas pats su papuošalais, lūpdažiais ir visais kitais ant kūno keičiamais dalykais.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nepergyvenk, tai juk ne vėžys.“ Kiekvienas esame unikalus ir kiekvieno skausmo ištvermės barjeras taip pat unikalus. Lyginti vieniems kitų kūnus, mintis, elgesį žmonėms būdinga – esame socialūs ir mokomės vieni iš kitų. Pagarba kito būsenai, empatija kito skausmui negali ateiti per to skausmo nuvertinimą lyginant. Tai nepadeda.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... prinokusių avokadų.
20. Katarsis – tai... idėjos virsmas realiu kūriniu.