J.Gaižauskas yra žmogus orkestras, kurį būtų sunku įtalpinti į bet kokius mūsų visuomenės susikurtus rėmus. Išmėgindamas save įvairiuose amplua, Juozas nebijo ieškoti naujų talentų ir atvira širdimi leidžiasi į prasmingiausius gyvenimo nuotykius. Vis dėlto stebėdamas kitus iš šalies, Juozas mato visiškai priešingą tendenciją. Pasak jo, deja, bet kuo toliau, tuo labiau mes tampame sraigtelių visuomene, kurioje žmogus nebėra kūrėjas, o tik vienos funkcijos atlikimo įrankis, kurį labai lengva pakeisti kitu.
„Kiekvienas žmogus moka daryti darbą, kuris yra vienos detalės darbas. Tokia sraigtelių visuomenė, kur tu dirbi korporacijoje ir kartais net nežinai, ką darai. Įsivaizduok, kompanija gamina kosminius laivus. O tu visą gyvenimą mokaisi, studijuoji, tobuliniesi ir dar kartą mokaisi, kad gamintum kokį nors ten vieną lustą. Ką tu gamini, lustus, o kam jie? Daug kam, nuo šaldytuvo iki kosminių laivų. O kas tai yra? Na, žinok, aš irgi negaliu paaiškinti, aš tik moku gaminti lustą“, – laidoje „Bus visko“ kalbėjo Juozas Gaižauskas.
Pasak Juozo, šiandien didžioji dalis žmonių renkasi veiklas ir darbus, atsižvelgdami į materialias naudas – atlyginimą, socialines garantijas. Vis dėlto neretai šie dalykai neatneša gyvenimo pilnatvės, kadangi galiausiai viskas atsiremia į gyvenimo prasmės paieškas. Dirbdami darbus, kurie neteikia džiaugsmo, žmonės, pasak Juozo, tampa nelaimingais, o tada daro blogus pasirinkimus ir pasaulis ima garmėti į prarają. Dar antrojo karantino metu artėjančias didžiąsias pastarųjų metų negandas menininkas taikliai nuspėjo savo knygoje „Tigras, glostantis pėdas“.
Juozas dar vaikystėje išgirdo posakį, jog senatvėje, kai kūnas silpnėja ir gyvenimas artėja prie pabaigos, visiems žmonėms ima rodytis, jog pasaulis byra į šipulius. Būtent todėl jis sau pažadėjo niekada nepasenti ir negalvoti apie pasaulio griūtį. Vis dėlto šiuo metu tokį jo nusiteikimą visiškai užgožė karo žiaurumai ir menininkas yra įsitikinęs, jog tai neturi nieko bendra su senatve.
„Jauni žmonės stovi ir sako taip pat – pasaulis byra į šipulius“, – dalijosi Juozas. Vyras taip pat prisimena savo kelionių įspūdžius iš Šventojo Jokūbo kelio kaip dar vieną įrodymą, jog esame išskirtinai sudėtingame laikotarpyje.
„Kai pasaulyje viskas gerai, piligrimų keliai tušti. Beveik nėra piligrimų, nėra grūsčių, nėra eilių. Kai pasaulis ritasi į bedugnę, kažkodėl yra siaubingi kamščiai keliuose. Šiais metais pusė, daugiau kaip pusė milijono piligrimų nuėjo septynis „Santiago de Compostela“ kelius, kai anksčiau nueidavo 150 000. Triskart daugiau. Net juokais sakau, jeigu nori sužinoti, kaip sekasi mūsų pasauliui, tai pasižiūrėk, kas dedasi „Santiago de Compostela“ kelyje. Jeigu žmonių labai daug, reiškia mūsų pasaulyje nekas“, – sakė J.Gaižauskas.
Visas interviu su Juozu Gaižausku – antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.