Švytinčios tavo akys išduoda, kad įtemptas darbas pernelyg nevargina. Tačiau ant rankos nebematau sužadėtuvių žiedo? Tai ką nors reiškia?
Asmeniniame gyvenime įvyko didelių ir esminių pasikeitimų. Žiedo jau kurį laiką nebenešioju. Vienas etapas baigėsi, turi prasidėti kitas. Dabar esu rami, susitaikiusi su savimi.
Pastarąjį pusmetį pristatydavome tave kaip žinomo verslininko Tado Karoso sužadėtinę. Supratau, kad šis statusas „nebegalioja“?
Nebegalioja (šypsosi).
Tada papasakok apie darbą, kuris taip uždega akis...
Mano darbas susijęs su kazino verslu. Mūsų kompanija gamina lošimo automatus ir kazino technologines sistemas, jos tobulėja taip pat greitai, kaip ir televizoriai ar telefonai. Šis darbas mane surado Amerikoje, kur buvome išvykusios kartu su Giedre Rusyte. Ji liko Niujorke, o man teko grįžti į Europą, nes pasiūlymas pasirodė patrauklus. Kaip tik laukiau naujų iššūkių. Ir gavau (juokiasi).
Labai norėjau tapti maža žuvele dideliuose vandenyse. Lietuvoje man buvo per seklu.
Kazino versle šeimininkauja vyrai. Kaip buvai priimta?
Taip, esu šviesiaplaukė moteris. Tai – ir pliusas, ir minusas. Durys atsidaro lengviau, bet reikia tris kartus daugiau pastangų pokalbiui išlaikyti ir rezultatui pasiekti nei vyrui. Reikia daug kur prisitaikyti, išmokau klausytis ir išklausyti, pajusti, ko žmogui reikia ir dėl ko reikia. Ne taip paprasta parduoti lošimo automatą, kuris kainuoja tiek, kiek geras automobilis. Dirbu skirtingų kultūrų maišalynėje. Buvo toks laikotarpis, kai per porą savaičių turėjau septyniolika skrydžių.
Iš šalies atrodo, kad tai – svajonių darbas!
Visada svajojau daug keliauti. Dabar šita svajonė tikrai išsipildė su kaupu. Nuskridus į užsienio šalis tenka nuomotis automobilį ir pačiai keliauti, bet, pavyzdžiui, Slovėnijoje ir Kroatijoje GPS man nebereikia. Pradėjusi dirbti savo kompaniją atvedžiau į Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos rinkas.
Labai norėjau tapti maža žuvele dideliuose vandenyse. Lietuvoje man buvo per seklu.
Ar pasaulinė ekonomikos krizė nepakišo kojos? Kai ėmeisi naujo darbo, kaip tik viskas ėmė ristis žemyn.
Lietuvoje krizė juntama daug stipriau. Mūsų rinka nėra brandi, vartojimo įpročiai nesusiformavę, todėl bet kokie pokyčiai labiau pastebimi. Brandžių kraštų gyventojai renkasi paprastesnį viešbutį, rečiau eina į restoraną, trumpiau atostogauja, bet gyvenimo įpročių nekeičia. Šiek tiek nukenčia kokybė arba kiekybė. Į kazino žmonės eina, kaip ėjo. Ir čia yra tam tikrų papročių ir įpročių. Jau spėjau pastebėti, kad azartiškiausios tautos – turkai, graikai ir italai. Pirmąjį pusmetį labai daug keliavau, lankiausi kazino, stebėjau, kokie žmonės ten renkasi, kaip leidžia laiką. Mūsų versle sandorio telefonu nesudarysi, reikia pakankamai artimo tiesioginio bendravimo su kazino šeimininkais, vadovais, todėl ir skraidau labai daug.
Nepradeda toks tempas varginti?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Tačiau lėktuve jaučiuosi saugiau nei automobilyje. Anksčiau bijodavau akimirkų, kai lėktuvas pradeda leistis. Dabar prie to pripratau. Dėl intensyvaus gyvenimo būdo nebegaliu tiek dėmesio skirti sportui, todėl stengiuosi atsigriebti viešbučių sporto salėje. Žinai, ko man dabar labiausiai trūksta? Buvimo namuose. Kai tik turiu galimybę, savaitgaliais stengiuosi likti pas draugus kurioje nors užsienio šalyje. Pavyzdžiui, Italijoje slidinėti arba Kipre prie jūros. Užtai buvimas namuose man dabar teikia neįsivaizduojamą palaimą.
Pastaruosius porą metų mano devizas yra gyvenimo kokybė. Ir tai pasireiškia visose srityse: pradedant tuo, su kuo bendrauju, ką valgau, geriu, skaitau. Noriu kiekvieną momentą išgyventi prasmingai, nes nežinau, kas rytoj atsitiks.
Jūrate, o kur tavo namai?
Amsterdame, ten mūsų biuras, yra nedidelė gamykla, ten turiu butą. Pirmą pusmetį dirbau Lietuvoje, bet susisiekimas iš čia, kaip supranti, labai blogas, todėl ir teko persikelti į Olandiją.
O kur tikrieji namai?
Dar nežinau, šalies neišsirinkau. Esu tikra, kad visiškai iš Lietuvos neišvyksiu. Per tą laiką, kai pradėjau dirbti naują darbą, supratau, kas yra tikrieji draugai. Esu laiminga, čia liko kur kas daugiau negu viena vienintelė ištikima draugė. Ir su mama santykiai pasidarė visai kitokie. Laikas, kurį praleidžiu su artimaisiais, yra daug kokybiškesnis. Į gimtinę stengiuosi grįžti kas porą mėnesių, bet kartais pavyksta ir dažniau. Pavyzdžiui, jei turiu reikalų Taline arba Varšuvoje, bent keletui dienų užsuku ir į Lietuvą. Iki šiol čia darausi visas grožio procedūras.
Dėl to, kad pas mus pigiau?
Tikrai ne (juokiasi). Dėl kokybės. Čia dirba puikūs meistrai. Vis dėlto lietuviai ir Rytų europiečiai labai darbštūs. Tai patvirtino ne vienas darbdavys svečiose šalyse, kur dirba mūsiškiai. Tokie dalykai labai paglosto širdį.
Kaip tau dabar Lietuva atrodo žvelgiant iš toliau?
Maža, bet labai miela. O žmonės?.. Saulės trūkumas čia juntamas. Jokiu būdu nesakau, kad aš pasidariau kokia nors kitokia. Bet – išeini į šaltą orą ir susitrauki. Argi tada norisi šypsotis? Žinoma, ne! Žmonėms energijos suteikia saulė, mes jos tiek daug neturime. Bet taip jau yra ir nėra ko dėl to graudentis. Užtai turime kitų gerų savybių. Jau sakiau, esame darbštūs ir atsakingi. Tiesa, pabuvusi svetur pastebėjau, kad Lietuvoje gana daug susireikšminimo. Anksčiau tai į akis nekrisdavo.
