„Kol šito stebuklo pats nepatiri, negali pasakyti, kas tai yra“, – Jūratė užsižiūri į lovytėje guguojantį kūdikį. Jų namuose tvyro tokia tobula ramybė, kad net pavydas ima: svetainėje ant stalo garuoja arbata su pyragu, Vadimas kažką niūniuoja Sofijai, mergytė balsu juokiasi, kol užmiega atmetusi rankutes, ir mes susėdame pasikalbėti apie motinystės... vargus. „Kokius vargus? – kvatoja Jūratė. – Tas vaikas – vien tik džiaugsmas...“
Vis buvote dviese, ir staiga atsirado kūdikis. Nustebinote ne vieną?
Jūratė: Turbūt jau niekas iš mūsų tokio pokšto nebesitikėjo. Tėvai, anksčiau gal ir puoselėję viltį, į mane žiūrėjo skeptiškai: „Ką jau čia, lengvai pagyvenę...“ Visiems giminės vaikams buvome „tie gerieji dėdė ir teta“, kurie turi kantrybės su jais užsiimti, nes neturi savo vaikų. Ir še tau! Galvojau: kaip čia dabar ilgai dirbsime, o vienas du – ir yra. Visus ta naujiena pribloškė. Teatre pasisakiau tik sulaukusi trečio mėnesio – nesu plepė. Kolegės užsipuolė: „Tai kokia tu draugė, kad taip ilgai tylėjai? Tai kaip čia taip? Kokiais būdais...?“ Žinoma, kad natūraliausiu...
Daktarai plojo per petį: „Atkentėjai dvylika valandų – kaip tarybinė moteris...“
Vasara buvo idealus laukimo metas. Guliu po echoskopu: „O pirščiukai ar visi...?“ – „Visi, motin, visi.“ – „O tikrai mergytė?“ – „Mergytė, mergytė...“ Dima grojo Palangoje, gyvenau su juo, išeidavau su pilvu pasivaikščioti pajūriu. Primezgiau, privėliau suknučių, kojinyčių – mažyčių, nepraktiškų, tik dėl grožio... Žmonės tai vadina vėlyva motinyste, bet man laikas susilaukti vaikelio buvo pats tinkamiausias. Pagrindinė sodra buvo mano vyras, kita vertus, argi daug reikia, kad jaustumeisi puikiai...? Pamenu, kai pilvas užaugo, vyrui pasiguodžiau, kad pati kojų nagų nebenusilakuoju. Tuoj nuvežė į saloną pedikiūro...
Vadimas: Bendraamžiai draugai manęs vis klausinėja: „Kaip tu tam ryžaisi...?“ Vieni žiūri kaip į didvyrį, kiti – kaip į kvailį. Aišku, kai pagalvoji – Sofija eis į mokyklą, o man jau bus šešiasdešimt. Labai nerimavau, kaip mes su ja bendrausime. Iš pirmosios santuokos turiu dvidešimt penkerių metų dukrą, su ja bendrauti man buvo sudėtinga. Jaunas buvau, norėjosi kitus darbus daryti... Dabar labai noriu būti geras tėtis.
Gimdymas pernelyg nenugąsdino?
Jūratė: Negaliu sakyti, kad tai buvo niekis. Data pasitaikė labai graži – 2011-11-11. Skaudėjo tai skaudėjo: nubėgu į miegamąjį, įsikimbu į radiatorių, pakenčiu, parbėgu į svetainę, pasižiūriu, ar lagaminas sukrautas... Bandžiau gimdyti natūraliai, bet galiausiai apsisuko virkštelė ir vis tiek teko operuoti. Daktarai plojo per petį: „Atkentėjai dvylika valandų – kaip tarybinė moteris...“ Visuomet svajojau, kaip man ant krūtinės uždės vos gimusį kūdikį, o še tau – leido tik pabučiuoti.
Bet gydytoja pareiškė: „Nesijaudink, vyrai irgi turi pieno liaukų: paguldysime Kamrazerį ir uždėsime vaiką jam ant krūtinės.“ Nurengė tėvą, paguldė, ir tas porą valandų, kol buvau reanimacijoje, jiedu bendravo. Sofija – tėčio vaikas. Aš rudaakė, tikėjausi – genai pramuš, bet nepramušė: akys mėlynos kaip tėvo! Reikia tikėtis, plaukai dar užaugs, kad ir tėčio vaikas... Kartais pagalvoju – nesinori Dievo užrūstinti, bet viskas mums kažkaip labai lengvai klostosi...
Jūsų Sofija – visuomet tokia laiminga ir rami?
Jūratė: Mes gerokai neramesni už ją. Iš pradžių pasiguldėme dukrą į lovos vidurį, ji naktį – cypt, aš iškart – šokt, žiūriu – Kamrazerio akys irgi kaip pelėdos... Ar kvėpuoja? Ar neužspringo? O dabar, kai manęs klausia, ar nesudėtinga kūdikį auginti, galvoju: „Kas čia sudėtingo?“ Dukra – mūsų gyvenimo vitaminas. Pienuko turiu, vaikas sveikas, jokių rūpesčių. Dar bent metus noriu su ja pabūti: galvoju, kiek aš jai galiu duoti, tiek niekas kitas neduos. Be to, jei jau atvirai – man labai patinka patingėti!
Vadimas: Jau tiek tu prisitinginiauji, augindama Sofiją...
Jūratė: Bet nerviškai tikrai pailsiu: po namus tupinėju, mezgu, valgyti darau. Darbe vis paklausia: „Kada pareisi?“ Bet aš drąsiai sakau: dabar auginu vaiką, o projektai, spektakliai, serialai nepabėgs... Norėčiau dar tik kokį Auksinį kryžių nusičiupti ir jau tada jausčiausi viską šiame gyvenime padariusi.
Norėčiau dar tik kokį Auksinį kryžių nusičiupti ir jau tada jausčiausi viską šiame gyvenime padariusi.
Iš artimųjų, tėvų, brolių sulaukiate palaikymo?
Jūratė: Jie labai mumis rūpinasi. Šiaip su broliais nesame zosės, kurios kasdien po du kartus telefonu šnekasi, bet jei kokia bėda – tampame kaip kumštis. Neseniai Vadimas buvo susirgęs: išvažiavo į Vilnių operuotis nepiktybinio auglio, pažadėjo po pusdienio paskambinti, bet nepaskambino nei tą dieną, nei kitą, nei trečią. Gydytoja pranešė: dalinė koma. Namuose visi susirinkome į krūvą melstis, tada brolis susuko mudvi su Sofija į pledą ir išvežė į ligoninę pas vyrą. Šaltis – minus trisdešimt, iš to streso dingo pienas... Reanimacijos palata – tikra skaistykla, vieta tarp šio ir ano pasaulio... Bet viskas gerai baigėsi. Svarbiausia – turėti sveikatos, visos kitos problemos išsprendžiamos.
Vadimas: Mane labiausiai palaikė mintis: „Turiu užauginti Sofiją“. Mudviem su dukra labai daug davė tas poros valandų bendravimas po gimdymo. Vaizdas, kai vos valandos vaikiukas pakelia galvą ir pažiūri tiesiai tau į akis – priplaukusiom akytėm – išlieka visam gyvenimui... Ir dabar, vos paimu ją ant rankų, prisiglaudžia ir nieko kito nebenori. Ligoninėje kalbino: „Ko tu taip veržiesi namo, pagulėk dar palatoje, juk namie – mažas vaikas...“ O man tas mažas vaikas – tik ramybė ir palaima.
Ar užteks jums to vieno kūdikio? Rodos, taip puikiai auga...
Jūratė: Aš turiu ir daugiau vilčių. Kartais jos klausiu: „Sofija, juk būtų gerai, kad tu būtum ne viena? Kad turėtum broliuką?“ Ji sako, kad taip...
