Šįmet ši klaida atitaisyta. Ir tai buvo ne šiaip dovana: viena išpildytų Jurgos svajonių – jauki moteriška fotosesija prašmatnioje aplinkoje. Tam puikiausiai tiko Šešuolėlių dvaras, kuris kaip tik balandžio 30-ąją, jos gimimo dieną, buvo tuščias.
„Pagalvojau, kad per gyvenimą esu tiek visus prifotografavusi, kad jau galėčiau būti fotografuojama ir pati“, – juokiasi ne vieną albumą išleidusi fotomenininkė. Tai, kad daug metų skyrė fotografijai, buvo ir minusas – šią sritį išmanydama, tapo itin reikli kolegoms. Tad pavardes profesionalų, kurių modeliu norėtų tapti, galėjo išvardyti lenkdama vienos rankos pirštus.
„Taip sutapo, kad daugiau užsienyje dirbantis Eigirdas Scinskas tą dieną kaip tik buvo Lietuvoje. Tad galėjau pozuoti, mano galva, vienam geriausių Europos fotografų“, – Jurga džiaugiasi ir bendru darbu su Eigirdu – net vilkėdama stilingą bikinį prieš jo fotoobjektyvą jautėsi laisvai ir drąsiai, nors pozuoti tikrai nėra pratusi, ir jo rezultatu – subtiliomis meniškomis nuotraukomis, kuriose priešpriešą – asmenybės stiprumą ir liekno lyg dvidešimtmetės kūno (Jurga – trijų vaikų – dainininkės Evelinos (24), fotografo Mindaugo (22) ir mažojo Haroldo (11) mama!) trapumą – dar labiau paryškina šiek tiek mistiškas Šešuolėlių aplinkos fonas.
Ši fotosesija – tarsi dar vieno etapo pradžią tvirtinantis taškas. „Prieš gerus pusantrų metų, kai dalyvavau LNK šokių projekte, pasakojau, jog ėmiau ieškoti savo moteriškumo, nes dviem vyrams ne vieta ant parketo. Inventorizaciją savyje tikrai padariau ir – susitvarkiau! Moteriškumą per tą laiką išsaugojau – man tai labai svarbu. Ir su aukštakulniais tikrai gerai jaučiuosi“, – juokiasi Jurga. Aukštakulniai, kaip ir platus laibutį liemenį paryškinantis diržas, tėra išoriniai simboliai, bet jų kaip komplimentų, gėlių, dėmesio jai išties reikia. Ir ji nebebijo to parodyti. Tą darsyk suprato pozuodama pirmai gyvenime tokiai meniškai fotosesijai.
Per pastaruosius metus Jurgos gyvenimas labai keitėsi, ir tas laikas išties nebuvo lengvas, kaip galėjo pasirodyti daug kam. Viešumoje ji buvo tvirta ir nepažeidžiama net tada, kai pernai pavasarį po daugiau nei dviejų santuokos dešimtmečių skyrėsi su vyru, taip pat fotomenininku Ričardu Anusausku. „Man tie metai buvo labai labai sudėtingi, kokia Marytė Melnikaitė priklijuota šypsena bebūčiau per juos atrodžiusi“, – tik šiandien pripažįsta šypsena ir nepalaužiamos stiprybės pabrėžimu daug ką vedžiojusi už nosies.
Daug metų ji žavėjosi gamtos fotografija, kur tik galėdavo, rinkdavosi pavojingiausius, plėšriausius žvėris – jie juk įdomiausi. Užtat dabar sunku patikėti, kad trejus metus Jurga buvo atsisakiusi šios aistros – tiesiog negalėjo nieko fotografuoti. „Bet dabar grįžau į fotografiją. Ir grįžau alkana, – šypsodamasi pasakoja apie dar vieną naują savo pradžią. Tik šįsyk ją pakerėjo jau ne žvėrys, o automobiliai. – Tiesiog susirgau mašinų fotografavimu. Automobiliuose įžvelgiu paralelę su laukiniais gyvūnais. Tik jie juda greičiau.“
Tikiu, jog savo kolegėms Kristinai Kaikarienei ir Aidai Januškevičienei dar patikėsiu organizuoti vestuves.
Pradžia nebuvo lengva – trys raliai, nė vienos nuotraukos. Ir taip – dėl to beprotiško perfekcionizmo. Suvokusi, jog nenori būti dvylikta tą patį kadrą įamžinusių vienuolikos fotografų eilėje, ji ėmė stebėti, mąstyti, ieškoti, kaip savitai gali pamatyti masinantį greičio ir technikos pasaulį. Šalia lovos „apsigyveno“ ne romanai, o „Kelio knyga“, įvairūs automobiliams skirti žurnalai.
Planų ir svajonių jos galvoje – įvairiausių: mokytis, kurti naujus projektus, improvizuoti, ieškoti ir – pati svarbiausia – būti laimingai. „Tokia ir būsiu. Tikiu, jog savo kolegėms Kristinai Kaikarienei ir Aidai Januškevičienei dar patikėsiu organizuoti vestuves“, – kvatoja Jurga Anusauskienė.
Galbūt taip ir nutiks – juk jos svajonės pildosi: „Ypač tada, kai apie jas nebijai pradžioje garsiai pasakyti sau, o paskui – kitiems.“
