Jurga su šokių partneriu Andriumi Grebliku pastarąjį pusmetį praleisdavo ištisas dienas ir gyveno tiksliu ritmu, kol „tik – cinkt – viskas pasibaigė. Pasijutau kaip atjungta nuo lašelinės.“
Dalyvaudama šokių projekte ji ne tik išmoko dėlioti žingsnelius pagal šokio ritmą, bet daugelį kitų dalykų, tarp jų – verkti: „Tai, kad viešai pratrūkau verkti, pačiai buvo netikėtumas. Gerai atsimenu, dar pačioje pradžioje kalbėjausi su žurnaliste, kuri rengė reportažus apie dalyvius, klausiau, kaip man tapti jautriai, moteriškai, švelniai. Ji siūlė žiūrėti melodramas. Stebėjausi: verkti per kino filmus? Juk net per laidotuves taip man nenutinka. Bet prieš dvi savaites žiūrėjau filmą „Septynios sielos“ ir verkiau labai daug. Vadinasi, tikrai pasikeičiau? Šokiai išmokė verkti.“
Kodėl tą iškritimo vakarą neslėpė ašarų? „Viską, ką pasiekiau, išsikovojau pati, niekas man ant lėkštutės nepadėjo, -- tvirtina Jurga. – Deklaruodavau: išgyvena stipriausieji. Galbūt sulaukdavau atitinkamos reakcijos į tą savo elgesį, kirvį, kurį turėjau. Stojusi ant parketo, supratau, kad dviejų vyrų čia nereikia. Susigriebiau: o kurgi mano moteriškumas? Susiradau paauglystės nuotraukas – jį lyg ir turėjau, nėra viskas su manimi beviltiškai blogai. Pradėjau galvoti, kur tą moteriškumą pamečiau, ar man jo reikia ir kaip susigrąžinti? Bandymas susigrąžinti moteriškumą ir yra didieji pokyčiai. Perkratyti save iš vidaus – tikrai ne tas pats, kas pakeisti grimą, suknelę ir taip sukurti naują personažą. Iš pradžių jaučiausi kaip metalo laužas, kurį reikia išardyti ir sukonstruoti iš naujo. Dabartinė mano savijauta – viso to pasekmė. Ir tai – labai jautru.“
Didžiausias Jurgos noras – dar bent sykį pasirodyti ant šokių parketo: „Neslepiu ir nesimaivau: tikrai norėtųsi grįžti, labai tikiuosi, kad tą įvertins portalo Žmonės.lt skaitytojai ir balsuos už mūsų grįžimą į „Kviečiu šokti“.
Interviu – žurnale „Žmonės“.
