„Bet žiede pavaizduoti krintančią žvaigždę tikrai neišeis“, – pridūrė. Algis nupiešė piešinį, juvelyras jį perkėlė ant žiedo: stovi Jurga ir Algis, žiūri į krintančias žvaigždes... Šiais žiedais pora apsikeitė po keturiolikos bendro gyvenimo metų.
Į klausimą, kodėl tuokėsi tik dabar, Jurga atsakymo neturi. Nes Algis piršosi ne kartą – jam tai jau buvo tapę tradicija. O ji vis sakydavo: na, kam tos vestuvės? Algis ir toliau dovanojo žiedus – dažniausiai tai darydavo per jųdviejų dukros Paulos gimtadienį, kol vieną dieną Paula pareiškė: „Mama, baik. Tikrai reikia vestuvių. Noriu, kad jūs su tėčiu susituoktumėte.“ „Ir tikrai: ko aš spyriojuosi? Neradau priežasčių, kodėl ne.“
Abu su Algiu sugalvojo, kad tegu vestuvės bus visų jų draugų šventė. Ant vejos kieme ištiesė ilgiausią stalą, o maistu pasirūpino svečiai: vietoj dovanų nešėsi maistą nurodytos spalvos lėkštėse. O tai, ką sunešė ant stalo, staigmena buvo visiems...
Prieš vestuves Jurgą trikdė tik Algio klausimai apie jos vestuvinę suknelę. Jos tiesiog nebuvo. Iki paskutinės nakties. Galiausiai pažįstamos dizainerės pasiuvo per tris dienas! Dėl batų vėl sava istorija – spintoje Jurga turėjo auksinius aukštakulnius, buvo pirkti saloje, į karnavalą. Puikiausiai tiko!
„Nuoširdžiai manau, kad žmonės per daug laiko skiria savo įvaizdžiui kurti ir vienos dienos šventei daiktiškai įkūnyti, kai svarbu balionai, prašmatnūs kvietimai, limuzinai, lėktuvai... Mes ir per vestuves norėjome išlikti savimi. Didžiausias noras – kad po jų būtų taip pat gerai, kaip buvo visus šiuos keturiolika metų“, – sako Jurga.
Interviu bei gražiausios šventės akimirkos – tik šios savaitės žurnale „Žmonės“: