Itališko gyvenimo būdo apsvaiginti filmo herojai Dickis (aktorius Jude'as Law) ir Margy (Gwyneth Paltrow) planuoja santuoką Italijoje. Prabangią jachą švartuoja antikiniuose Marina Camerota, Monte Argentario uostuose, kaitinasi paplūdimyje, siautėja naktimis baruose. Bet istorija baigiasi tragiškai.
Dieviško grožio Pročidos saloje išsilaipinome daugybę kartų. Net pragmatiškiausi mūsų bendrakeleiviai vos atsidūrę uoste ant molo pajunta keistą paslapties įtampą. Čia tave nuolat seka nematoma vietinių akis. Nuotaika visai nepanaši į, tarkime, turistų dievinamame Kapryje.
Mažutį, tarsi iš nykštukų šalies, taksi tik iš mandagumo galima vadinti šiuo vardu. Keista transporto priemonė, į kurios priekabą sukeliame lagaminus, mums irgi pasitikėjimo nekelia. Aišku, kad netrukus šis plerpiantis lyg motoroleris autobusiukas bandys ropštis į įkalnę. Kad neišbarstytų mūsų bagažo, vario spalvos įdegusiu veidu taksistas krovinį stipriai suveržia virve.
Prasilenkiant su kitomis transporto priemonėmis, įkvepiame oro ir instinktyviai susigūžiame – čia taip mažai vietos, jog tik vairuotojų meistriškumas padeda išvengti incidento. Neabejojame, siaurais lyg akmeniniai tuneliai skersgatviais geriau vaikščioti pėsčiomis, ką vėliau, pagaliau atsidūrę dar daugiau mistikos pritvinkusiame viešbutyje, ir darome. Bet viešbutis – tai joks viešbutis, kaip ir visos kitos apsigyvenimui Pročidoje skirtos vietos. Pirmiausia apakina pastato fasadas. Rosso pompeano – tokios ypatingos raudonos spalvos, kuri Neapolyje vadinama Pompėjos raudona. Vezuvijaus išsiveržimo palaidotame Pompėjos mieste šia spalva būdavo dengiami rivjeros kilmingųjų palazzo (liet. rūmai).
Mums skirtoje pilyje visi kambariai (labiau jiems tinka itališkas pavadinimas stanze (liet. salonai)) su Amalfio rankų darbo Vietri majolikos grindų plytelėmis, Žydrojo Kranto kurortams būdingais baldakimais su balto tvilo draperijomis, mediniais sienojais lubose, kuriuos tvirtai laiko arabiški gynybiniai bokštai, pusryčių terasomis, skendinčios žydinčių vijoklių atokaitoje. Ir niekam iš mūsų nelieka abejonių. Tai – kilmingo vietos didiko vasaros rezidencija, pritvinkusi vienos šeimos paslapčių, istorijos, kurioje dabar atsidūrėme ir mes.
Tai – kilmingo vietos didiko vasaros rezidencija, pritvinkusi vienos šeimos paslapčių, istorijos, kurioje dabar atsidūrėme ir mes.
Jaučiamės lyg kinematografo sete vaikštinėdami po mistišką žydinčių apelsinmedžių sodą. Kiekviename žingsnyje tarsi girdime keistą seną telekamerą primenantį traškesį. Pirmas klausimas įžengus į savo kambarį, tarsi būtume kokie grafai Montekristai: esant reikalui, kokiu būdu iš čia pabėgsime? Juk apelsinmedžių sodas, aptvertas vos menkute medžio tvorele, tiesiog krinta nuo milžiniško skardžio, o pro langus į visas puses – beribė jūra.
Bet mes ir nesvajojame bėgti. Atvykome čia, kad patirtume kitokius pojūčius, visai kaip „Talentingojo misterio Riplio“ herojus amerikietis magnato įpėdinis Dickis, pats save apgyvendinęs svajonių tremtyje – Italijoje. Amalfio, Sorento, Neapolio rivjeroje amerikiečiai svaigsta nuo tikrojo itališkumo, tik čia nebijo atskleisti savo slaptų baimių ir talentų. Meilė abipusė.
Meilė abipusė.
Šeštojo dešimtmečio Neapoliui Amerika – rožinių svajonių šalis. Tuo metu Holivudas svaiginasi Neapolio Santa Lučijos įlankos naktinių barų elegancijos, bliuzo, džiazo, cigarų dūmų orgijose.
Ir mes atvykome į tirščiausių kontrastų miestą, kuris plika akimi žiūrint – nekaltas ir gundantis trapiomis Partenopėjos moterų suknutėmis ir vyrų polo stiliaus marškinėliais. Ir mes kaip Dickis ir Margy sumenkstame apakinti itališkos arogancijos, išorinio cinizmo, kandžių replikų, lydimų per kraštus trykštančio pasitikėjimo, galantiškumo, grakščių manierų. Ir mums kvapą gniaužia italų vyrų betarpiškumas, plonos tarsi per žiedą ištraukiamos moterų vasaros kartūno palaidinės, paplūdimio stilingumas.
Išsilaipiname Pročidoje ne vien užsikabaroti į paslaptingiausius panoraminius taškus iš, tarkime, Pročidos kalėjimo teritorijos, arba pažvelgti į kalno viršų iš žvejų uosto, pasinerti į Amalfio patrono Archangelo Mykolo religinės šventės procesiją.
Salos įvaizdžio dalis – unikalūs patiekalai.
Salos įvaizdžio dalis – unikalūs patiekalai. Tik Pročidos saloje visos mažytės trattoria ir prabangūs restoranai gamina alici fritte (liet. gruzdintus šviežius ančiuvius). Jie – milžiniško dydžio. Traškių ančiuvių aromatais dvelkia ne tik užeigos ir restoranai. Šie kvapai sklando visose miniatiūrinėse trinkelėmis grįstose gatvėse. O mes svarstome, kodėl nieko panašaus neaptikome Neapolyje. Svarstymai beviltiški, kol viename miniatiūriniame žvejų uosto restorane neaptinkame pročidiečio, kuris atskleidė paslaptį – panašaus aromato nesukursime, jei ištrauktus iš karšto aliejaus ančiuvių neapšlakstysime milžiniškų citrusų, kurie auga tik Amalfio įlankoje, sultimis.
Štai kodėl Pročida garsėja ir unikaliomis salotomis iš milžiniškų citrusų insalata di limone. Nes citrusai – ne paprastos citrinos, o su poros centimetrų storumo oda, kurios auginamos tik Sorente. Dar paskanintos mėtų šakelėmis sukuria dieviškų skonių harmoniją.
Mes nepamirštame, jog čia, Pročidoje, esame itališko archajiškiausio gyvenimo būdo liudininkai. Autentiškame vietos bare, pagrindinėje salos aikštėje, aperityvas mintimis mus nugabena į Anthonio Minghelos scenarijų. Centrinio baro aikštė taip keistai suformuota pačiame kalno viduryje, tiesiog posūkyje, jog niekaip čia negalėtų nesusiburti viso miestelio gyventojai. Būtent čia režisieriaus įamžinta džiaugsminga tragedijos uvertiūra.
Būtent šioje aikštėje mes patys elegantiškai ragaujame burbuliukus, žadindami alkio jausmą vakarienei Pročidos uosto restorane. Visai kaip Dickis, trykštame itališku temperamentu. Šioje aikštėje prekiauja ir pirmosios „Talentingasis misteris Riplis“ tragedijos liudininkė – daržovių pardavėja Silvana, slapta amerikiečio meilužė. Silvanos citrinas perka Dickio sužadėtinė Margy.
Kodėl būtent Pročidos foną amerikietiškajai tragedijai pasirinko daugybės „Oskarų“ ir kitų pasaulinių kino premijų laureatas režisierius Anthonis Minghela? Nes kur kitur, jei ne Pročidoje, lengviausia atskleisti kontrastą tarp prabangos ir skurdo. Aristrokratų ir bassi fondi (liet. žemiausio socialinio sluoksnio) antagonizmo.
Archajiškame Pročidos miestelyje Amerikos turtuolio sūnus Dickis jaučiasi pasaulio užkariautoju. Salos gyventojams jis tikras dievukas. Puikiausiai perpratęs itališkos elegancijos triukus jis tiesiog svaigsta nuo itališko gyvenimo būdo.
Bet štai į salą atvyksta kitas amerikietis – Tomas Ripley. Kito socialinio sluoksnio atstovas, bjauraus pusrūsio Niujorke kvarterantas. Gerai išauklėtas berniukas, paklusnus ir nuoširdus. Jis – talentingas pianistas, tačiau dar talentingesnis imituotojas. Kaligrafijos, autografų, žmogaus balso, svajojantis, kaip greičiau išsivaduoti iš savo ankstesniojo gyvenimo. Jį žavi Dickio laisvė, jo manieros, iš italų pasisavintas pasipūtimas, mokėjimas arogantiškai pastatyti pasauliui savo „ego“.
Įspūdinga scena Neapolio naktiniame bare – Dickis bando perteikti Tomui Italijos barų siautulį. Garsus italų šoumenas Rosario Fiorello ir jo atliekamas legendinis neapoliečių šlageris „Tu voui fare americano“ (liet. „Tu nori vaidinti amerikietį“) tiesiog apsvaigina Tomą. O taip, juk visi neapoliečiai trokšta būti panašūs į amerikiečius.
Kartu su Fiorello dainuoja Dickis, galiausiai tu nori vaidinti amerikietį, gerti kolą, žaisti beisbolą ir šokti rokenrolą. Tomui imituoti italą puikiai sekasi, vaidmenys susikeičia. Nors kiekvienas Tomo veiksmas – tiksliai iš anksto suplanuotas, apskaičiuotas. Jis tampa „savas“. Bet būtent šioje scenoje – kai trijulė atsiduria priešais publiką, tampa aišku, jog Tomas nepajėgia suprasti, jog ant scenos apnuogina patį save.
Pažvelgus į jo marškinėlius trumpomis rankovėmis ir plačias trimis klostėmis ant juosmens sudėliotas rudas kelnes, suveržtas aukščiau talijos diržu, galima numatyti bręstančią tragediją. O itališką eleganciją ir pasipūtimą spinduliuojančio Dickio kompanijoje Tomo stilius sukelia dar graudesnę šypseną. Ir ne tik. Jo kvailai draugiška šypsena vis labiau vargina.
Ar gali nujausti Dickis, kad netrukus jo arogancija kainuos jam gyvybę? Ne, juk jis atostogauja svajonių šalyje – Italijoje. Lemtinga kelionė į Rimini valtyje baigiasi konfliktu. Tomas trokšta draugiško lojalumo, bet vietoje draugystės girdi įžeidinėjimus. Galiausiai į grasinimą ir patyčias atsako gindamasis irklu. Tragedijų virtinė rutuliojasi neįtikėtinu greičiu. Visai natūraliai Tomas tampa žmogžudžiu. Kad užmaskuotų įkalčius, panaudoja visus savo imitatoriaus talentus. Persikūnija į Dickį, viešbučių recepsijoje naudoja turtuolio pasą.
Amerikietiškajai tragedijai puikiai tinka elegancijos ir paslapties pritvinkęs Italijos – Pročidos, Rimini, Venecijos, Romos – fonas.
Amerikietiškajai tragedijai puikiai tinka elegancijos ir paslapties pritvinkęs Italijos – Pročidos, Rimini, Venecijos, Romos – fonas. Naktiniai barai, kavinės, Neapolio San Carlo operos teatras, marmuro viešbučiai. Elegantiškiausios suknios, smokingai, skrybėlaitės, aukštakulniai. Tomas Ripley netgi spėja pasisiūti Romoje eilutę – su misura (liet. pagal išmatavimus) – taip smarkiai nori pakeisti savo įvaizdį, imituoti arogantiškąjį Dickį, kurio jau nebėra. Yra tik dvigubą identitetą paveldėjęs Tomas. Ar Tomas jaučia sąžinės graužimą? Nė kiek, tik nakties košmarai primena apie žmogžudystę.
Lyg apsinuoginimas skaisčioje saulėje tarp apelsinmedžių vidury dienos vyksta mūsų pačių identiteto skenavimas. Būtent čia, paslaptingoje Pročidoje, tampa aišku, kad atsipalaidavusi ir nuoširdi Italija yra tik žavi apgaulė. Auksinis įvaizdis visai netikėtai gali virsti tragedija.
Todėl ir mūsų identitetą lengviau paslėpti po malonia šypsena, nei po madingais trikotažo marškinėliais, saulės akiniais. Galime išmokti paslėpti įkalčius, bet viena per aukštai susegta marškinių saga arba sijono klostė išduoda mūsų dvasios būseną. Tada, kai visai nelaukėme ir tikėjomės pasiekę pergalę. Mes stebime kitus užsieniečius, kurie svaigsta nuo Italijos laisvės Pročidos, Iskijos, Neapolio, Kaprio uostų baruose. Stebime jų netikėtai atskleidžiamas baimes, talentus, begalinį meilės troškulį.
Ir Tomas troško tik meilės. Bet nuo savęs pabėgti neįmanoma net Italijoje.
