Bet klasės, skonio ir elegancijos nei plastiko, nei metalo pertvaros iš italų neatims. Jie vėl svaigsta iš noro uscire (liet. išeiti iš namų). Tiek ankstų rytą, tiek vėlai naktį. Ir ragauti ragauti, ragauti.
Svaigstame ir mes. Ir rodome pakeltą nykštį baro konditeriui jaunam vaikinui Matia. Jis žvelgia į mus pro stiklo vitriną iš savo itin modernios Venecijos stiliaus konditerijos laboratorijos. Kaip visada, sukdamas milžinišku elektriniu maišytuvu geltonąjį Neapolio kremą „crema pasticcera“, be kurio gyvenome beveik 70 dienų, tyliai pro stiklą stebi kavinės publiką. Mūsų ženklas reiškia – Matia, tavo rageliai perfetto (liet. puikūs). Ne, ne visai teisingai pasakyta. Jie patys skaniausi visame mūsų Appio Latino kvartale. Tokie, kaip iki pandemijos.
Matia žavia šypsena iš už stiklo mums atsako, kad viskas vyksta sena tvarka, lyg jokio karantino nebūtų buvę. Jis vėl aistringai darbuojasi savo desertų karalystėje. Kuria nepakartojamus ragelius, profitrolių, tiramisu, mimozos, šokolado tortus, suka artigiano (liet. namų gamybos ledus). Jis – ambicingas. Jo pusryčių saldumynai visame kvartale patys aromatingiausi.
Jo pusryčių saldumynai visame kvartale patys aromatingiausi.
O mes sėdime prie savo staliuko ir žavimės dar viena pandemijos naujiena: 1,20 Eur kainavęs espresso puodelis štai mūsų scontrino (liet. kasos čekyje) šiandien tekainuoja 90 centų. Fantastiška naujiena.
Tuo tarpu Matia iš po subtiliai išpuoselėtų kaip būdinga italų vaikinams antakių skenuoja mus. Ar pasikeitėme? Elegancija, o tai reiškia specialus šeštadienio garderobo kodas jo bare – tiesiog būtinas ir mus įpareigoja, tarsi gran classe (liet. aristokratiškumo ženklas) būtų įskaičiuotas į sąskaitą. Su šia realybe Italijoje susidūrėme ir ji mus pakerėjo jau prieš ketvirtį amžiaus. Vietinių ji nestebina. Savaitgalio pusryčiams tiesiog būtina nauja sezono tendencija. Todėl pusryčiaujanti minia įkvepia.
Matia dovanoja mums savo cornetti (liet. ragelių eleganciją), mes atsakome šeštadienio stilingumu. Tai tam tikras flirtas, nebylus, o gal tiesiog liguista aistra (it. aparire) pasirodyti, apsireikšti, kuri Italijoje – visiškai natūrali.
Elegantiško ir skoningo gyvenimo filosofijoje privalo tilpti viskas – miesto istorija, epochiniai kabrioletai, restoranų elegancija, romiečių vyrų ir moterų žavesys. Manierų, bendravimo, subtilių battute (liet. kandžių replikų), kurias nori nenori girdime pusryčiaudami ir vakarieniaudami viena ausimi. Vyrų ir moterų nuolatinę bataliją primenantys tarpusavio santykiai, vakarėlių kvaitulys, ateljė pasiūtų suknelių unikalumas, Laura Biaggioti kvepalų „Roma“ aromatas, su niekuo nepalyginamas, kaip ir dizainerės aukštosios mados kolekcija, kurioje visada dominuoja ta pati – Romos akytojo akmens travertino spalva primena kažkokį filmo setą. Nori nenori tampame jo dalimi ir tai mus įaistrina. Suteikia gyvenimui tam tikrą spalvą.
Sunkiausiai suvokiamas reiškinys užsieniečiams, trokštantiems Romoje išgyventi saldaus gyvenimo skonį tai – nuolatinis ragavimas. Italams įjungti savo jusles, svaigti iš malonumo, bet nepaleisti savęs „nuo grandinės“ – vienas juokas. Jie moka valgyti ir neapsiryti, gerti ir neapsvaigti, moka atskleisti savo pačių puikybę, išgyvendami aukščiausią hedonistinę aistrą. Dar ir dar kartą pažindami save iš naujo ir neįžeisdami nei kitų, nei savęs.
Italai turi tokį terminą sapore – kuris lietuvių kalboje neegzistuoja. Į jį sutelpa ir aromatas, ir skonis. Bet štai mano feisbuke bičiulės lietuvės ėmė ir sukūrė neįtikėtinai žavų terminą. Jis lietuviškai skamba dar išraiškingiau nei itališkai. Ir puikiai atskleidžia tai, ką italai vadina neapčiuopiamu troškimu išreikšti gyvenimo pilnatvę. Tai reiškia pakelti skonio atradimą į beveik siurrealią mistišką dimensiją. „Skonėjausi skaitydama jūsų „Romaną su Italija“, – skaitau feisbuke. Kita garsaus žurnalo redaktorė siunčia laišką: „Jūsų kūrinys skaitėsi „skaniai“.
Hm... pagalvojau. Skonėjausi. Skaitėsi skaniai. Kokia subtili metafora. Juk ir pati dažnai skaitydama knygą ar žiūrėdama kino filmą jaučiu aistrai prilygstantį pasitenkinimo jausmą. Tarsi būčiau knygos herojė, jausčiau malonų skonį ne tik burnoje, bet visoje savo esybėje. Kvėpuočiau tuo itališku sapore atvira burna, plaučiais, naujomis akimis tarsi paryškintą matyčiau pasaulį. Gomuryje jausdama subtilų aromatingą saldumą tarsi ragaučiau geltoną skaisčiai geltoną risotto kartu su haute couture drabužiais vilkinčiais aktoriais prie balta staltiese padengto stalo, aptarnaujamo majordomo ir padavėjų su baltais kykais ir pirštinaitėmis. Visai kaip septintojo dešimtmečio Luchino Visconti filme „Šeimyninis portretas interjere“. Vargu ar įmanoma įsivaizduoti ryškesnę klasės ir elegancijos apraišką.
Vargu ar įmanoma įsivaizduoti ryškesnę klasės ir elegancijos apraišką.
Žvelgdama į rafinuotą prabangų interjerą Romos Condotti gatvės bare „Antico Caffe Greco“, ne kartą pagalvojau: o, dangau, kiek kartų aš čia ragavau subtiliai traškančius sicilietiškus cannolo vamzdelius, sprūstantį švelnų crema pasticcera, arba diplomatico kremą, kuriuo sutepti geltonojo „Mimosa“ torto sluoksniai. Ar pajutau tą aromatą, kuriuo kvėpuoja prie marmuro stalviršiais dengtų staliukų įsikomponavę žmonės.
Iš įvairiausių pasaulio valstybių, skirtingų veido spalvų, kalbantys skirtingomis kalbomis. Ką galvoja ir jaučia jie skonėdamiesi Amžinojo miesto elegancija, tarp 250 metų nekintančių kavinės sienų, žmogaus rankų dar nesuniokotame interjere. Ar pasijutau filmo heroje? Juk kiekvienas kampas čia dvelkia šimtamete istorija. Kavos aparatas, šaldytuvo vitrina, paveikslai aukso rėmais. Net saldumynų receptūros.
Prisimenu mano gyvenimo mentorių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana dedikaciją mano pirmajai knygai „Italija. Mados ekspresas“. Joje žodžiai:
„Kartais sutinki žmogų ir akimirksniu tampa aišku: štai kur tikroji elegancija. Tačiau tikslaus atsakymo, kokioje detalėje ji užkoduota, nėra. Tai gausybės detalių susiliejimas į harmoningą visumą. Elegancija išryškėja ne tik per dėvimą drabužį, bet ir per gestus, kalbėjimo būdą...“
Būtent troškimas šio neapčiuopiamo elegancijos ir klasės jausmo traukė į Italiją septintojo dešimtmečio Holivudą. Traukia viso pasaulio gero skonio maniakus ir dabar. Kažkada šis reiškinys buvo vadinamas Stendalio sindromu. Juk būtent Romos „Antico Caffe Greco“ elegantiškame interjere įkvėpimo ieškojo šimtmečio pradžios rašytojai ir poetai – Stendhalis, Byronas, Gogolis ir kiti.
Romane „Knyga apie San Michelę“ švedas daktaras Axelis Munthe ironiškai aprašo savo paties „ego“ sprogimą Romoje. Kaip bebūtų keista, kur kas ryškiau nei panašiai užkariautame Paryžiuje. Vos užsidirbęs šiek tiek pinigų, išsinuomojo butą Romos Auksiniame Mados kvadrate Ispanijos aikštėje. Ir savo bičiulių kitų užsienio medikų pavydui sukelti įsigijo karietaitę su juodais arkliais. Madingas Romos aukštuomenės ponių daktaras troško patenkinti savo puikybę pralėkdamas Romos trinkelėmis Condotti gatve – svarbiausia miesto mados arterija. Vilkėdamas juodą elegantišką fraką ir katiliuką ant galvos. Švedas lengvai įsijautė į italams įprastą klasės ir elegancijos kontekstą. Antraip – kam reikalingi uždirbti pinigai, jei ne patenkinti savąjį „aš“?
Savo knygoje „Italija. Mados ekspresas“ rašau, kaip smarkiai mada susijusi su ragavimu. Su geru skoniu. Tiek drabužyje, tiek burnoje. Kiek daug Milano mados kūrėjų valdo ne tik savo mados namus, bet ir skonio imperijas. Mano mėgstamo vandens „Lauretana“ butelyje, kuris įmantria forma skonio ekspertams primena „Ferrari“ bolido turbiną, nes taip panoro jį sukūręs dizaineris Paolo Pininfarina, kliuksi švariausias Italijos vanduo su dizainerių „Dolce&Gabbana“ ir „Romeo Gigli“ logotipu.
Taigi ant vieno stiklo butelio įspausti net dviejų mados namų logotipai. Du stiliai, dvi skirtingos filosofijos, bet viena stulbinama elegancija. Kiek rafinuotumo skirta tokiam paprastam produktui, kaip vanduo. Italai jį prilygino rafinuočiausiai substancijai. Atšaldytas, tarsi šampanas ledo inde, vanduo patiekiamas prabangiausiuose restoranuose.
Vyno butelių etiketėse puikuojasi „Roberto Cavalli Sangiovese“, Versace Nero d'Avola“, „Valentino Merlot“, Ferre' Passito“ „Blumarine Moscato“ mados kūrėjų vardai – garsios vyno rūšys gimė jų vardo vynuogynuose. Kiekvienas mados kūrėjas įgyvendino savo svajonę – įsigijo alyvmedžių giraitę, vynmedyną. Spaudžia savo aliejų ir savo vardo vyną. Milano pret-a-porter sezoninių mados savaičių lankytojai – garsių pasaulio parduotuvių savininkai – buyers, reklamos agentai, akredituoti spaudos žmonės, kino, sporto žvaigždės – pagrindiniai mados namų klientai mados savaičių neįsivaizduotų be nuolatinio ragavimo. Arba, kaip sako mano bičiulės lietuvės, skonėjimosi. Dizaineriai nuo ankstyvo ryto sutinka svečius lengvu aperityvu. Tai gali būti raudonas arba baltas gazuotas san bitter, geltonasis crodino. Ir dieviško grožio vieno kąsnio užkandėlės. Nes aperityvas Italijoje būtinai lydimas užkandžio.
Nes aperityvas Italijoje būtinai lydimas užkandžio.
Arba dar rafinuotesni pusryčiai. Pirmosios mados savaitės dienos prezentacijoje būtinai patiekiama espresso kava ir saldumynai – grietinėle, šokoladu, pistacijų kremu ir ricotta su karamelizuotomis citrusų žievelėmis įdaryti pasticcini (liet. pyragaičiai). Tačiau bent kartą per mados savaitę neįmanoma neapsilankyti Vittorio Emanuele stiklo galerijoje įrengtoje „Gucci“ kavinėje. Visi saldumynai, net cukrus prie espresso čia – su įspaustu logotipu dviguba „GG“.
Visai kaip tais laikais, kai mados namų įkūrėjas Guccio Gucci savo rūmų aptarnaujančiam personalui sakydavo: „Mano namų prabanga – tai sugebėjimas atskirti gera nuo paties geriausio.“ Tai reiškia, kad garsiausio Italijos brando kūrėjo aplinkoje viskas – antikvariato batai, krokodilo pirštinės ir rankinės, automobiliai ir sausainiai privalėjo išsiskirti arte delle mani (liet. viskas pagaminta žmogaus rankomis), bus su dviejų „GG“, logotipo prabanga. „Gucci“ daiktas tai – meno kūrinys.
„Gucci“ daiktas tai – meno kūrinys.
Milano mados savaitės metu kiekvienas kvartalas tampa ypatingas. Mano mėgstamame Brera – Milano pinakotekos kvartale Carmine aikštėje žavi dar viena prabangi kavinė „Marc Jacobs Caffe“, kurioje kraują stingdo stulbinamas retrofuturistinis interjeras. Joje skonio gurmanų laukia naujas atradimas caffe corretto, Sambuca pakoreguotas espresso.
Visą mados namų kolekcijų pristatymų savaitę vyksta ne tik ragavimas akimis. Kiekvienas vakaras reiškia vis unikalesnę vakarienę. Kino ir roko žvaigždės kartu su žurnalistais vakarieniauja „Armani Nobu“, „D&GBar Martini“, „Bulgari Restaurant“, „Emporio Armani Caffe“. Jei mados savaitės metu iškrenta ir Milano „La Scala“ teatro premjera, ji būtų niekaip neįsivaizduojama be vakarienės prabangiame „Trussardi alla Scala“ restorane, įrengtame greta teatro. Vakarienė su rafinuotomis moderniai pateiktomis jūros gėrybėmis – tai būtina intelektualaus vakaro sąlyga. Ypač mados savaičių metu, kai patiekalus ne tik ragauja, bet ir komentuoja, fotografuoja, reklamuoja spauda.
Nepamirštama vakarienė „Clandestino Milano“ restorane, priklausančiame „Moschino“ mados namams, sužavėjo kiekvienoje erdvėje sklandančia nuodėmės filosofija. Ji Milane jaučiama kiekviename žingsnyje. Užsienio klientus tiesiog šokiruoja, bet kartu ir priverčia nusišypsoti visai neįprastas „moschiniškas“ ragavimas – su ironijos prieskoniu.
Štai „Love Moschino“ kolekcijos meilės geriems kvapams ir skoniams išraiška – ironiškas klientams atsiųstas pakvietimas. Į mados prezentaciją kvietimas tai – joks pakvietimas. O senoviškas tarsi sovietmečio laikų sąsiuvinis bjauriais mėlynais viršeliais. Negana to – lyg netyčia aptaškytas raudonu pomidorų padažu.
Negana to – lyg netyčia aptaškytas raudonu pomidorų padažu.
Atverčiu lapą. Viduje sueiliuotose linijose – namų šeimininkės raštu mėlynu rašalu prikeverzoti mieli makaronų receptai. Al pomodoro (liet. su pomidorais), alla carbonara (liet. karbonariškai), caccio e pepe (liet. avies sūrio ir pipirų). Štai jums ir mados savaitė. Net primityviausias raudonos pastos patiekalas svaiginančiame stilingumu Moschino „Clandestino Milano“ restorane pateikiamas su aristokratiška klase, neįtikėtina elegancija.
Svarbu mokėti skonėtis.